Šūdų kultas

Šūdų kultas mirė. Bet kartais prisikelia, kad padarytų dar vieną naują įrašą. Padėk gėlių ant kapo.

2009-aisiais žurnalas Pravda parašė: “Geriausias naujas WWW.” 11 000 sekėjų kai Facebooką Lietuvoje žinojo penki žmonės. Paskui viskas ištrinta. sudukultas.lt — prapuolė. FB page — dingo tyčia.

Čia yra tai, kas liko. Čia kartais atsirandas kas nors naujo. Gero apetito.

[◉]›==›

---

Aš tavęs taip trokštu, Mano Miau

2026-03-30

Kartą visai neseniai neseniai atsitiko Threads visuomenėje toks dalykas. Sąmoningai nevadinu šios bendruomenės subkultūra kaip jie gal norėtų, nes tai tik sumažintas tradicinės visuomenės modelis. Tokie modeliai gerai pasitarnauja gilesniam stebėjimui ir lengviau apdorojami.

Taigi viskas buvo taip. Grupė nesibaigiančios nedapistito pilnaties paveiktų moterų, panterų, milfių augino savo gretose jaunuolį. Vadino jį savo vaiku. Save vadino mamomis ir tetomis. Džiugino jis jas. Nuostabus vaikas augo. Mielas berniukas. Ne toks plikas ir ne toks barzdotas, kaip jas palikę tie šlykštūs išgamos patinai vyrai.

Vaikas augo apsuptas vienapusiškos motiniškos meilės. Užaugęs jis turėjo tapti mamų užvadėliu, ramsčiu ir nemokamu emociniu vibratoriumi. Tačiau atėjo ta diena, kai berniuką reikėjo pakrikštyti į vyrus. Nelengva buvo mamoms. Daug jaudulio. Buvo surengtas iškilmingas K28 meetas ta proga. Susirinko kas tik netingėjo. Suvažiavo net iš toli ir apimti niekada nesimatymo prieš tai euforijos.

Šventinamas berniukas turėjo pakelti kiekvieną mamą atskirai ir įrodyti savo vyrišką jėgą. Milfės tik šypsojosi ir reagavo atlaidžiai. Juk jis dar visai vaikas, nepakels. Bet berniukas pakėlė. Jis kilnojo jas vienas po kitos, o jo kotas vis kietėjo. Nes mamos nuo mažens augindamos suteikė jam savo galios ir pasitikėjimo. Perdavė geriausius savo bruožus.

Pakviestieji alimentų vyrai patinai nenuleido akių nuo berniuko. Pastebėjo, kad tai gera proga jam nemokamai pagrabalioti jiems neprieinamas moteris. Kilo pavydas. Viena mama suklykė, nes buvo dar kažkiek neaptemusio proto. Berniukas ją seksualiai apgraibė. Kilo didžiulis skandalas, kuris truko tris dienas ir baigėsi linčo teismu. Vyrai apgynė savo moteris. Berniukas liko neįšventintas, bet turėjo atlaikyti visą visuomenės paniekos jėgą. Juk taip patogu. Jis dar nebuvo bosas darbe, kuriam leidžiama be garso graibyti sekretores lyg netyčia pliaukštelint per uodegą prie printerio. Berniukas tiesiog neturėjo galių ir per anksti paleido rankeles. Vyrai apgynė savo paliktas moteris. Pasiūlė išsitraukti diržus ir per snukį nuplakti viešai berniuką. mamos tam neprieštaravo.

O koks finalas? Berniukas pasislėpė kambaryje ir tapo savo tik tok kartos didvyriu. Bobos putojosi, o vyrai joms antrino. Santykiai susitiprėjo. Bendruomenė pajuto vienį ir harmoniją. Bet kažkodėl visi gražiai beveik tylėjo apie seną bobą, kuri laižė girtą vyrą kampe. Nes vyrams tai priimtina.

Todėl man jūs ir esate šlykštūs lopai.

---

Negeras kvapas Norfoje

2026-03-21

Žmonės skundžiasi, kad Norfoje neretai smirda. Sako, kažkoks specifinis ubagų ir bedarbių kvapas. Tai matau reikia paaiškinimo. Ubagai nesmirda. Jie kaip spiritas – yra bekvapiai. Nemalonų kvapą jaučiate todėl, kad atsidūrėte netinkamoje vietoje su daugiau pinigų nei kiti. Įvyko socialinio skirtumo oksidacija ir jūsų pinigai pradėjo dvokti. Kitaip tariant – susidarė vadinamosios „finansinės dujos” ir jaučiate nemalonų savo ego kvapą, kurį klaidingai priskiriate aplinkiniams. Turite du pasirinkimus. Kuo greičiau išleisti smirdančius pinigus vietoje, nes taip jais atsikratysite pigiau. Arba galite tiesiog kuo greičiau pasišalinti į kokią gaivią nišinių kvepalų parduotuvę ir pinigai patys neužilgo išsikvėps naujoje vietoje. Nedėkokit. Man šis metodas visada suveikia.

---

Mobingas mano mylimam direktoriui

2026-03-05

Prieš 18 metų dirbau vienoje didžiausių atliekų kompanijų Lietuvoje. Buvo tikri Sopranų laikai. Gariūnų boksininkų įmonę nusipirko garsusis koncernas. Prasidėjo pokyčiai. Paprasti darbuotojai susiparino, kad dabar juos visus atleis. Koridoriuose sklandė streso prakaito kvapelis. Žmonėms drebėjo pirštas ant pelės ratuko. Man jau tas visas šiukšlynas ir jo profesinė smarvė buvo įsigėrusi iki gyvo kaulo. Norėjau ten dirbti tik dėl gero atlyginimo ir linksmo laisvalaikio. Bet kaip ir dabar, tada nemokėjau patylėti. Apsiuostęs tos nerimastingo streso atmosferos – neatlaikiau. Pasidaviau. Apleidau darbus. Tiesiog vaikščiojau koridoriais. Užsukdavau į kabinetus ir su desperatiška šypsena sakydavau „va dabar tai jus visus atleis“. Ir ką jūs manote? Po trijų dienų mane atleido. Susitarėme tą pačią dieną. Gavau atostoginius už tris metus. Išeitinės negavau. Tuo metu dar nebuvo išrastas žodis mobingas, bet direktorius pažadėjo man jį pritaikyti senoviškai „pats supranti, kad tu čia nepadirbsi, atostoginiai nemaži, užteks“. Sutikau su juo. Paisrašiau. Jau prieš pietus buvau turtingas ir laisvas. Taip aš tapau tekstų rašytoju. O mano senieji kolegos ten dirba iki šiol. Nemačiau jų aštuoniolika metų, bet žinau – svarbiausia yra nebijoti.

---

Nachui. Teko palikti Vilnių

2026-02-26

Žmogus augo kaime ir sunkiai dirbo rankomis. Fizinis darbas reikalavo nemažai jėgų, todėl reikėdavo valgyti daug kiaušinių ir keptų lašinių. Tačiau greitai žmogų užpiso sveikas maistas, sezonų rutina, gamta ir amžinai juodi nagai. Jis troško pamatyti miestą. Jis norėjo reginių, linksmybių, džiovintų pomidorų ir švaraus darbo. Žmogus buvo su galva. Jis išvyko į miestą, baigė universitetą, vedė merginą iš fakulteto šokių, kuri jį vieną vakarą užkalbino pirma. Atsirado darbas, pradėjo kauptis pinigai. O dar greičiau pradėjo kauptis riebalai ant pilvo, pagurklis ir šikna. Jis neketino keisti mitybos įpročių, nors dabar jo smegenims reikėjo daugiau angliavandenių, o ne baltymų. Netrukus radosi vaikai, jų dviratukai, atostogos prie jūros, mašina. Už paskolą pasiėmė butą antrame aukšte. Pradėjo keiktis, kad vakare pro balkoną į kambarį kaimynas pučia dūmus. Negalėjo ramiai miegoti. Bijojo netekti darbo. Bijojo, kad gali vieną dieną juos apvogti. Gulėdavo žiūrėdamas į lubas. Galvodavo, kiek tokių pačių kaip jis dar miega toje pačioje vietoje šioje daugiaukščio vertikalėje. Pradėjo galvoti apie gamtą, apie užmiestį, žalias vejas ir savo sodą. Pirko namą. Sulaukė pensijos. Verslą nupiso buvęs partneris. Dabar žmogus turi šiltnamį, o šviežio pieno ir sviesto atveža kaimiečiai. Augina pomidorus, pjauna žolę, knisą žemę, renka šakneles. Juoda Ranka. Gamtos balsai po langais. Likimas. That’s true, bro.

---

Juodasis Berniukas

2014-01-29

Kartą aš ėjau su Ketvirta Žmona į Kadastro centrą pasirašyti sklypo perdavimo jai dokumentų. Buvo vėlyva saulėta penktadienio popietė ir valdininkas pasakė, kad galutinai sutvarkyti popierius galėsime ne anksčiau kaip pirmadienį. Mes išėjome nugesinti, bet ramūs. Statėme kojas priešais save iš lėto, o blakstienomis šlavėme iš po kojų slenkančią Baroko sostinės savivaldybės aikštės žemę. Staiga ji krūptelėjo. Mums skersai kelią perbėgo Juodas Berniukas, kuris vijosi vėjo genamą gimnasto lankelį. Mano žmona susvyravo į šonus. Aš nuvedžiau ją prie suoliuko. Mes atsisėdome. Apglėbiau per pečius ir švelniai tris kartus raminančiai pritraukiau prie savęs. Kas kartą švelniai trinktelėdamas lyg pririšamą laivą. Jos akys patvino ašaromis. Mėgino kažką sakyti be balso ir švogždama vos neužduso. -Aš taip noriu berniuko, -pagaliau išsišnypštusi nosį prapliupo. -Man amžinai gaunasi tik mergaitės, bet ar gi tai blogai? -atsakiau pakeldamas akis į gatvės tolius ir pamačiau kaip atvažiuoja autobusas. Atsistojau, įlipau ir išvykau gyventi į kitą miestą. Daugiau jos nebemačiau. Po dviejų mėnesių gavau laišką su kadastro dokumentais. Pasirašiau juos mobiliuoju parašu iš karto. Taip aš pardaviau Lietuvą. Ne pirmą ir ne paskutinį kartą.

---

Pinigai slegia

2014-01-29

-Pinigai slegia. Tikra tiesa. -Bet mes dabar neturime jų ir mėgaujamės laisve? -Tikiuosi, kad tas mėgavimasis neprailgs.

---

Žmogus ir Vartotojai

2014-01-20

Ateina žmogus, kurio visi laukėm. Vartotojai – nachui, atlaisvinkit žmogui kelią. Žmogus pakyla į lounge, apsidairo. Nieko aplinkui nėra. Pyragaičių ir kavos aparatų niekas nesaugo. Žmogus pradeda kimšti viską aplinkui į vidų – tokia tai didelė jo krūtinė po atlapais. Žmogus apsivartoja iki siūlo galo ir leidžiasi liftu žemyn iš lounge į laukiamąją salę. Iš lifto išlipa naujai iškeptas vartotojas, nedrąsiai apsidairo ir paspartina žingsnį. Netrukus jis pradingsta vartotojų minioje. Žmogau, eik blet nachui.

---

ŠIANDIEN NIEKADA NEBUVO

2014-01-08

Šiandien išgirdau du nuostabius dalykus ir beje abudu iš savęs. Pirmasis buvo garsiai pasakojamas sapnas, kaip buvau išstumtas pro duris iš baro ir pamačiau plačiai atsiveriančius galimybių horizontus. Kiek pažvelgsi, prieš akis styrojo begalinė smėlio dykuma. Ranka su balto vyno tetrapaku pakilo ir užsivertė į atlaužtoje galvoje suskeldėjusias lūpas. Tuo metu kita – nykščiu atlaužė antro ginklo plastiko gaiduką. Paleidau tuščią apkabą į sausą orą, antrajam ginklui per foliją į gerklę sugrūdau raktą ir gėriau dar taip godžiai, kad jis beregint pradėjo bliukšti pats gaudydamas orą. Paskui apsidariau apkaušusiu žvilgsniu į smėliu nuklotas perspektyvas, apsisukau ant kulno lyg norėdamas sugrįžti, bet baras jau buvo kažkur pradingęs. Kadangi, kiek neša akys į ateitį aplinkui nieko daugiau nesimatė ir be balto vyno nebeliko ką daryti – aš supratau padaręs teisingiausią veiksmą “numalšinti troškulį su tuo kas buvo paranku”. Antrąjį pamiršau, bet tai pasakojimas apie prasidėjusias atostogas, kai atsiranda marios laiko ir nėra sniego, bet galima kieme su mergomis pašokinėti gumą. Pirmasis dalykas buvo pirmoje vietoje, o antrasis – antroje. Trečiojo, apie iš sienos kyšojusią ausį ir staigų veiksmą su peiliu dabar nepasakosiu, nes įdėsiu jį kažkur pabaigoje.

---

Vėluojančių mankšta į darbą

2013-12-19

Į darbą vėlavau kaip visuomet, bet ne taip žiauriai kaip dabar. Turėjo būti gėda dėl savęs, bet buvo gėda dėl kitų. Nenusivilkęs palto, įsiveržiau į patį vidurį ir dėmesio užsisakiau balsu. Vsi turėjo pakilti nuo stalų ir žengt arčiau. -Ponai, dabar pradėsim mankštą, -pasakiau. Pražergęs kojas atsistojau visiems akių plote. Padrąsinau – bus ne baisu, o lengva ir smagu. Tris pritūpiau kartus iš lėto. Ponai nejudėjo. Aš be jokios gėdos nuėjau į vietą.

---

Česnakai ir Literatūra

2013-02-14

Pamenu, kaip lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja pasistačiusi prieš visą klasę pisdavo protą vakar valgiusiusiems česnakų. O tuomet mes namuose neturėjome net šuns – tik dachują knygų, duonos, sviesto, druskos ir česnakų. Per dieną suvarydavau po knygą, o sumuštinių dar daugiau. Nuo to laiko nevirškinu viešų akistatų, švelnios literatūros ir džiovintų akiniuotųjų medūzų.

---

Automobilius be saiko saugantys žmonės

2012-12-25

Kadangi balkono oras rūkorių nelepina, o stogas neleidžia atsitiesti ir įkvėpti per amžius laikinų statybų gaivaus vėjo pilna krūtine ir po viso to neapsikosėti kraujais, tai išėjau rūkyti prie laiptinės. Po paskutinio viskio žygio buvau mėlynakis piratų vienuolis, atsakingai mėginantis keisti gyvenimą (konfucijaus principais atstatinėjau iššvaistytą energiją), todėl pamuštą akį nuo negero žvilgsnio slėpiau kapišono šešėlio pavėsyje, tuo pačiu ieškodamas energingos aukos. Telefonas rodė minus šešiolika lyg numerį ant buto durų, kurio nuo lytėjimui jautraus ekrano niekaip nepavyko nugramdyti iki kaulo pamėlusiu nagu. Traukiau geltonas nikotino gyvates pasisriūbčiodamas, mindžiojau ratais stangriai gurgždžiantį, išsilaikiusį kaip briuso vilio veidas, dulkiną sniegą. Be manęs po kiemą trainiojosi žmogus, protarpiais paskersakiuodamas lyg ketintų Kalėdoms apipjaustyti mano kapucino apyvarpę. Supratau, kad žmogus nepasitiki manimi, o gal norėtų kažką užginto pasiimti iš savo automobilio bagažinės, o gal laukia pas draugę užsipliurpusios savo bobos. Galbūt aš klydau, nes jis viso labo atvyko lyg tarpininkas pagal gautą mielosios sms’ą „pasakysi, kad nuo manęs ir Dalė tau paduos riešutų sėklas”. Vienas dievas težino ko jis čia trynėsi, nes bent jau “riešutų sėklos” tai skamba neįprastai tiek, kiek lyg jos nebūtų tie patys paprasčiausi valgomi riešutai. Tačiau, riešutų dantyse jis neturėjo, o pamėlusiomis lūpomis jų kevalų nesėjo sniege vartydamas liežuvį. Paprasčiausiai, mes vienas kitu labai nepasitikėjome. Nepasitikėjome tiek, kiek gali nepasitikėti pirmą kartą vienas kitą be jokio reikalo netyčia susitikę žmonės. Jaučiau savo pranašumą, nes buvau beveik namie. O gal ir jis jautėsi pranašesnis, nes čia buvo jo automobilis ir gal netgi jo kiemas, bet aš jo nepažįstu. Bybis žino. Traukdamas dūmą čirpiau lyg skėrys iš pasitenkinimo, mat man gyvybiškai trūko paprasčiausios žmogiškos kažkieno energijos, kurią be jokio sąžinės graužimo ketinau atstatyti iš netyčinio žmogaus, kuris įklimpo savo galvoje paspestuose automobilio saugojimo spąstuose nuo mano pamėlusios akies. Nusprendžiau jį iščiulpti iki filtro, todėl parūkęs vieną – sekančią susisukau.

---

Nauja religija

2012-08-01

Vartotojau mūsų, kuris esi ant žemės – šventyklų daug, o dievas vienas. Kasdienės mūsų mišrainės su majonezu duok mums šiandien supuvusios, praplautos ir su pelėsiais, Sveika Maksima, degtinės pilnoji, numalšink troškulį ir tegul bus pagarbintas tavo Alaus Bambalis. Iki, rimi ir sudiev – tai vyksta jau dešimt metų ir nesibaigs, kol nesibaigs litai. Skursk, užsipisk, numirk. Te lengva bus tavo piniginė picų žemėje. NORFEN.

---

Sustojusio alaus laikas

2012-07-17

Prie ankstyvų pietų stalo šnekučiavomės su Hobiu Mobiu. Turiu pasakyti, kad labai karmelitiškai kuklus tai buvo stalas: juda duona, guli sviestas ir stovi alus. Alus jau buvo netgi pasibaigęs, o sprangi duona muistėsi ir nenorėjo lysti, nors Hobis lyg paskutinis lenkas, stengdamasis nepalikti nei vienos kiauros skylutės, ramindamas galėjo valandomis glostyti peiliu jai šonus lygindamas sviestą. Matyt įsivaizdavo, kad švelniai skuta gyvą žuvį. Svaikčiojau kažkokią istoriją apie reflektoriumą, kur ant stalo trūko tik kaukolės ir pamaldumo, o mus kasdienė rutina padarė sienų krucifiksais, kad nesigauna rankomis pasiekti maisto. Hobis tėškė riekę ant lėkštutės – baigta. Tuo metu lyg suopis iš palubės į sviestą įklimpo karališka detalė – mėlyna veidrodinė musė. Kadangi buvom nepakankamai blogai apduję, tad nelaukę susižvalgėm ir girgždindami surūdijusiomis vinimis iš kojų, pasinaudojom trumpu iš  sumuštinio dėsnio gautu momentu ir ant grindų palaidojome prabangą kulnais sutraiškydami juodą karsto dangtį.  

---

Kas Lietuvoje yra belekas?

2012-07-12

Sapnavau, kad kiaurą naktį dariau sąrašą „Kas Lietuvoje yra belekas”, o į apdovanojimų ceremoniją prezidentė tą sąrašą pamiršo pasiimti. Akis varto „Ką dabar daryti? Ką dabar daryti?”. O ką tu čia padarysi, jeigu dievas kvailiams davė rinkimų balsą? Nesinervink, važiuok namo, pailsėk ir pamiršk. Paskui nebeužmigau.

---

Ketvirtoji nemiga

2012-07-10

Tryniausi gatvėmis ir nemokėjau eidamas užmigti kaip girtas Aido tėvas, kol galų gale miegas nugalėjo. Tikriausiai prieš save turėjau dėl to sudegti, bet gėdos neturėjau. Susiradau po medžiais malkų prikrautą sunkvežimį, įsilipau, dar porą kartų parūkiau prieš miegą ir atsibudau žvalus kaip Sovijus iš ryto dausose.

---

Šiluminis smūgis

2012-07-08

Sapnavau, kad kažkokie visuotiniai naktiniai budėjimai. Visi geria čefyrą, rūko makaronus. Siaubingai užsimaniau šikti, atsitūpiau už tanko. Danguje iš kanalizacijos išlindo rusas su dredų šalmu. Paklausė ką aš sau manau ir kodėl bandau apšikti šventą okupantų tanką. Paklausiau jo „o tai čia ne latvių tankas?”. Jis pradėjo mėtyti iš trečios juostos konservų, aš pasibaidžiau ir lyg antis nukrypavau palengva drabstydamas ant mūsų laisvės.

---

Giminaičiai

2012-07-04

Sapnavau, kad skambina į duris. Paskutiniu metu iš tiesų laukiu, kol kas paskambins į duris. Sapnas tikras. Nueinu atidaryti. Per slenkstį žengia giminaičiai. Prašau nenusiauti batų. Ne, ne, taip, taip – nenusiausim, mes labai trumpam. Giminaičių pilnas kambarys, nebetelpa ant sofų. Man suktis pradeda galva, atsisėdu krisdamas tarp jų. Tada pamatau, kad kambaryje nieko nėra. Suprantu, kad svečiai  pasislėpė mano galvoje. Nustoju laukti skambučio į duris ir nenustoju nerimauti kada svečiai išeis.

---

Naktinė medžioklė su varovais

2012-05-17

Atsikėliau vidurnaktį ir išėjau pasivaikščioti. Ilgai netrukau. Sugrįžau greitai. Jeigu būtų kas paklausęs, kur buvau, būčiau atsakęs graikiškai užtikrintai per amžius. Buvau išėjęs pamankštinti arbaletą, nes kieme aukštai ant namo stogo pora erelių susisuko lizdą. Tikriausiai rengėsi perėti. Keista, bet jaučiau, kad jų kiaušiniai pūna. Keletas įtempimų – arbaletas veikė puikiai. Prarūgę strėlės skrido, pataikė ir lizde ištiško. Palikau jas džiūti. Nemigos vargus akimirksniu išsklaidė vėjas, nusinešdamas iš dabarties į nerimą sukėlusį vakarykštį tolimą namų skambutį. Šešėliai susitraukė, šviesa akis užliejo. Nesidrovėdamas baidyti žvėris, garsiai seiles nurijau ir gurktelėjau. Žinojau, kad gyvenimas pradėjo griūti, o šventa Trejybė namuose saugi nuo pat gimimo, kaip smūgis sumažėjo, nutrūko ir pažiro. Reikėjo kuo greičiau prasukti sunkiai slenkančias rodykles, kad nebelaukti, kur dingo išėję parnešti pieno ir laikrodžius pametę provincijos varovai. Todėl nusprendžiau, ilgai nelaukti, o jau kitą dieną pradėti statyti kilpas iš ispanijos parskraidintiems zuikiams.

---

Sriuba iš stručio kojų

2012-05-09

Kadangi šeimos balius nusimatė solidus, tai ir sriubos užmojis buvo gigantiškas. Buvau pasiųstas mėsos. -Hmm, sakote, stručio kojų sriubą? Ne, geriau duokite tris širdis ir iešmą. Jūs juk turite iešmų savo fermoje? Grįžęs pasakiau, kad kojų jie neturi, bet dovanojo man ne savo širdį paskutinę. Taip visiems laikams išsivadavau nuo nerašytos prievolės, kai mano darbas buvo ant dujinės viryklės svilinti vištų kojas, lupti nagus ir skusti žvynus. Persmeigėme širdį iešmu, kepėme, vartėme, žiūrėjome. Pavalgę sukišome galvas į karštą smėlį ir daugiau prie stalo niekada nebesusitikome.

---

Padėkos dienos ironija

2012-05-07

---

Dingo šuniukas

2012-05-02

Į Senųjų krikščionių sankryžą iššoko žmogus. Palinkęs visu priekiu dairėsi į šalis. Betrūko, kad prisidengtų nuo saulės akis delnais, tačiau buvo susikišęs juos į užpakilines džinsų kišenes. Neužtikrintai mėtydamas kojas, lyg abejotų krypties pasirinkimu, pavandenijusiomis akimis mindžikavo tikrindamas nematomas kūlgrindas. „Dingo šuniukas”, -pamaniau tuomet žingsniuodamas pro šalį saulės apšviestu tuneliu. Nors buvo karšta, žingsniavau kaip arklys pridengtomis akimis po kapišonu. Ėjau į savo laimę ir nesidairiau. Ji, mano manymu buvo kažkur toli. Nors ką gali žinoti, gal ji buvo čia visai šalia. Bet nevertėjo stabtelėti pagalvoti, mat jeigu mano laimė manęs ieškojo, tai reikėjo pakeisti žmones į tuos, kurie neieško šuns.

---

Absoliuto klizma

2012-03-30

Sužinojęs, kad visos didžiosios problemos kyla iš nuolatinio mažų dalykų suabsoliutinimo, nieko nelaukęs išsitraukiau „Absoliuto” butelį ant stalo. Nebaigęs barškinti klavišais visko, ką norėjau pasakyti, jau buvau per mažą kapsulės skylutę smegenų pisimo džinui pastatęs klizmą.    

---

Laiškai iš grafo Kumšties

2012-03-22

Geltoni atšvaitai ant džiūvančio asfalto išsikrovė milžiniškomis vitamino D dozėmis. Kiauri batai nustojo švirkšti fontanais, gelbėjimosi titankas naujais kaučiuko padais sureagavo į kreditinį sos minuso signalą ir buvo kažkur pakeliui. Nuotaika lipo kopėčiomis, padavinėdama dar neskaitytas knygas. Užvertęs galvą švilpavau nebe neviltį, o šlapią pavasarinio triumph’o pasijonio voratinklių šokį. Pajaučiau, kad metas atnaujinti sudūlėjusius apatinius ir nuo laiko susitraukusią personalių masturbacijos vaizdinių kolekciją.

---

Mirė mūza

2012-03-17

Mirė mūza ir tik į šermenis susirinkę išgerti svečiai pagaliau sužinojo kaip ji atrodė. Mūza mirė naktį, kai giliai miegojau. Pirmą kartą taip giliai po tuščiai praleistų metų. Norėjau rėkti, kad mano mūza mirė ir kas dabar bus, tačiau nusprendžiau nepripažinti šio fakto. Ryte sėdau į traukinį ramus ir išlipau drauge su atostogautojais kai privažiavome saulėtą ežerą. Kas jau kas, o aš tikrai,žinojau kaip ji atrodė. Neturėjau anei mažiausio noro gedėti lavono, klausydamas lankytojų nosies šniurkščiojimo ir jos augančių nagų traškėjimo. Mūza mirė, tačau ji visada liks man gyva, pakol mirtis mus išskirs.

---

Lengviausias praradimo jausmas

2012-03-15

Būna, kad sėdi sėdi ir staiga prireikia kažkur nueiti, nes netikėtai sugalvoji. Pašoki, o po ketvirto žingsnio suvoki, jog tu jau pjauni grybą skersas. Akyse pritemsta, ranka apgraibomis kaktoj jungiklio ieško. Tuomet, praradęs nuovoką nebeprisimeni kur ėjęs, nes tai lengviausias praradimo jausmas tau atneša iš priekio pasitenkinimą ant lėkštutės.

---

Vienu įkvėpimu

2012-02-29

Žinau nemažai žmonių, kurie nemažai įvairių dalykų padaro vienu įkvėpimu. Jiems trūksta nemažai, kad vienu įkvėpimu sutrauktų netgi cigaretę. Nemažai, tikrai nemažai yra tokių žmonių. Aš irgi nemažai dalykų padarau vienu atsikvėpimu, žinoma, jeigu aklai neužkieteja viduriai. Kartais, vienu atsikvėpimu, vienu ilgu atodūsiu giliu atsisakau visiems laikams senų draugų, geltono sniego iš po šuns pėdų arba greito sekso ant daugiaukščio stogo su trumpaliemene plaukuotakoje boba.

---

Spiritas

2012-02-22

Ėjau namo po darbo fiziškai ir visiškai pavargęs. Šaligatviais mane lydėjo smalsios gintarinės akys. Ėjau su sniego pagalvėmis per dvidešimt centimetrų nuo žemės. Sunkiai erdvėje kilnojau kojas, bet nesustodamas plaukiau per laiką. Prisimenu, kad vienu momentu aistringos čakros atsivėrė, oras sutirštėjo iš pavydo, kad negaliu išgerti. Nebeprisimenu ką tuo metu jaučiau, bet savo sielą stipriai įkvėpęs uodžiau spirito klonius. Taip ir nuėjau toliau sau godžiai pilna krūtine vaidindamas kitiems, kad nekenčiu kvapų haliucinacijos tikrovės.

---

Prezidento akis

2012-01-31

Smaigstome sumuštinius su karalaite Marija Nevienturte. Mosuojame apčiulptais plastmasiniais kardais. Ji geltonu, aš oranžiniu. -Gal pasišpaguokime? -ji klausia. -Nusiųskite prezidentui karduką su prierašu „išsidurkite sau akį pats”, -atsakau krapštydamas dantis. -Per žiauru. Aš geriau nusiųsiu prezidentui kostiumėlį. Na, tokį mažytį kostiumėlį, kuris bus toks gražus, kad prezidentas norės į jį tilpti, bet niekaip netilps. Tuomet jis pravirks iš gailesčio sau, kad yra per didelis nuostabiems dalykams. Tuomet galvos paviršius nutirpsta melancholija, o ji lyg gindamasi kopūstu užsidengia akis.

---

Šamanas Baltasis Rasta

2012-01-17

Prie „Medžio ir akmens” centrinės miesto gatvės užeigos, storarėmių akinių dreduodas baltasis rasta braižydamas orą juodomis megztomis pirštinėmis pasakojo lūpdažį nuo filtro čempiančiai rudakailei rugiaveidei, kaip geriama studentiška slidė. Ši primerkusi dūmus griaužiančią akį čiulpdama mėgino tuo patikėti, nors iš tiesų jos galvoje buvo bala žino kokia pisliava. Tuo tarpu Baltasis Rasta taip aktyviai vaizdavo slidę, kad jo rankoje cigaretė pavirto mikrosofto žynio lazdele ir net nemirktelėdama ciklopiška žarijėle, barstė hiperboliškus burtus užleisdama pulkelį pakylėtos intonacijos pelenų ant skūpai sakytų žodžių.

---

Alkoholis neturi namų

2011-12-26

Esu vienas iš tų nelaimėlių, kurie niekada neturi pinigų, tačiau amžinai nori išgerti. Tiesą sakant, manau, kad alkoholis neturi stovėti ir pūti butelyje lyg siela palėpėje tūnančiame kūne, belaukianti kol aplankys apreiškimas. Bendravimas, bendravimas ir dar kartą bendravimas. Juk kokiais laikais gyvename? Bendravimo laikais. Todėl akoholį reikia išvaryti iš butelio kuo greičiau, kuo skubiau ištraukti į dienos šviesą ir tarti pranašingus žodžius: pabendraukime, nes nuo bendravimo prasideda kažkas. Šioje vietoje turėčiau pristabdyti, nes neaišku kas prasideda nuo bendravimo. Tikriausiai, bendrumo jausmas. Kažkoks antgamtiškas susiliejimas, sueitis ar dar kaip bepavadinsi. Todėl namuose alkoholis ilgai neužsibūna. Aš jį surandu bet kur. Surandu, suspaudžiu sprandą draugiškai, kad net sutraška. Ateik, ateik, susiliekime į vieną daiktą, juk daiktai ne žmonės. Virskime trumpai valandėlei aistringais gyvuliais, besidalinančiais ką dievas davė. Nepaslaptis, kad pripisęs pradedu krėsti nepadorius šposus. Juk gyvulys neturėtų labai savęs gėdinti, bausti ar stabdyti. Gyvulys turi judėti, prakaituoti, kniaukti, bliauti, loti ir galų gale – būti savimi. Be naudos, be žmogystų primestos pareigos, atsakomybės ir kitokios gyvenant bandoje išmoktos chuinios. Dažnai pasipiktinusių balsų choras persekioja gyvulius gatvėse drebančiomis rankomis mėgindami kuo taikliau pipetėmis ant udegikaulio užlašinti visuomenės gėdos lašų, bet gyvulys bėga, bėgu aš ir bėgi tu. Kartais užkliudome vieną kitą daiktą. Jeigu neprimatome arba šis netampa tiek permatomas, kad netyčia nepastebėję praeiname jį kiaurai. Tiek to, pratęsime pezalus kitą kartą, kai susišluosime šukes sugrįžę į tvartus.

---

No lifer

2011-12-26

Jis priėjo visai arti. Lėtai vaikštinėjo aplinkui mane, klausinėdamas kur praleisiu Kalėdas. Kažką mykiau sukiodamasis į šonus kėdėje, lyg paskaitoje dėstytoją sekantis studentas. Rodėsi, kad noriu išvengti klausimų ir tyčia nespėju laiku atsisukti. Jis pritarė man, kad tikriausiai geriausia niekur neiti. Ir, kad šios šventės visai ne šventės, kaip ir Naujieji metai. Paskui papasakojo, kad pernai nutarė šventes praleisti namuose ir viskas lyg tai ėjosi gerai, tačiau kai su drauge pamatė už lango fejerverkus – abudu pradėjo gailėtis niekur neišėję. Supratau tai kaip staigų šuolį, kasdieną vaizdus atgaivinančio ir priverčiančio juos judėti žmogaus, kuris galėjo dirbti neatsitraukdamas ir be gyvenimo, kad finale pajustų saldų pyrago trupinėlį dirbtinės savo sukurtos realybės, pasinerdamas į pasitenkinimo gerai atliktu darbu rutiną.

---

Ištrūkusi saga

2011-12-14

Tai buvo pagyvenusi pora, o aš tik ką po darbo. Jis ėjo automobilių stovėjimo aikštele krypuodamas. Ji mėtėsi paskui aplenkdama balas vandens slidėmis lyg lapės mėtoma uodega. Jis nešė rankose du permatomus maišelius obuolių balasto. Ji paleido lazdą, stabtelėjo ir mėgino užsisegti riebaus kombinezono sagą. Saga, kvykdama išgąsdintos kiaulės balsu, niekaip nenorėjo pasismaugti ankštoje kilpoje. Jis krypavo neatsgręždamas. Ji labai stengėsi ir pūkštė inkšdama, o ištrūkusi saga nuriedėjo tarp balų po mašina. Buvo jau tamsu. Jis sustingo nuo smūgio, kai ji jį pašaukė balsu. Parietęs sparną jis apsisuko, priplaukė atgal prie jos ir užgesino variklius. Ji smakru parodė link nuriedėjusios sagos. Jis gūžtelėjo pečiais ir kilstelėjęs svarstyklėmis padavė obuolių maišelius. Ji ištiesė rankas, o jis parklupęs keliais šliaužė ten, kur jo manymu turėjo būti nuriedėjusi saga. Maišeliai neišlaikė jos rankų ir pratrūko. Obuoliai krito, atšoko, riedėjo, dūko. Po sekundės laužydama balas ir juos apšviesdama į aikštelė atriedėjo mašina. Vienas mėgino lysti po ratu, bet pasakęs „aš dūstu” čepsėdamas nutilo. Jis atsistojęs skėstelėjo rankomis be vilties. Sagos nebuvo, bet buvo geras apšvietimas, tamsus asfaltas ir bilijardas obuolių. Ji stovėdama tylėjo, o jos blakstienos kiauliškai nekaltos baltai suklapsėjo. Jis pradėjo šokti keistą šokį, kulnu trankydamas mėgino padalinti pusiau kiekvieną obuolį. Aš tuo metu lenkiau pro šalį. Man pagailo jos. Labai pagailo to milžiniškai lėto akimirksnius skaičiuojančio kūno, todėl atsegęs paltą su pamušalu išsitraukiau iš kišenės porno dvd kompaktiškų plokštelių krūvą, padaviau jai, ranka prispaudžiau ranką ir švelniai pakračiau sakydamas:

---

Sugadinti žmonės

2011-12-11

Kartais, kai užsimiršęs einu su nesvarbiais reikalais, atsitinka, kad kelias susilieja į seniai pamirštą kelią. Tuomet dingteli galvoje dabartis, o senas kelias pasiima mane į praeitį. Tuomet einu juo ir jaučiu tą patį, ką jaučiau anuomet, kai vaikščiodavau tuo keliu dažnai. Keista, tačiau prisiminimai visuomet ištinka švelnūs. Trumpam tampu sau pačiam įsivaizduojama naivuole mergina, kuri taip laukė ir pagaliau susirgo širdies drugelių mėnesinėm. Taip keliolika sekundžių susijadinęs žingsniuoju. Atrodo ir nueisiu ten kur kažkada ėjau, bet susvirduliuoju, ima pintis kojos, stigti oro. Tuomet išgelbėja sugadintą žmogų lenkiantys sveiki praeiviai. Akimis tvirtai į nugaras jiems kabinuosi. Po keleto akimirkų jau nebelinksta keliai. Susiliejęs stebuklingas vaizdas grįžta, susifokusuoja. Cirkininkai gena arklius iš arenos, žiūrovai iki raudonumo trina veidus ir apsirengia namo. Tuomet paleidžiu gelbėjančias nugaras ir slystu joms tarp kojų, galvodamas, kad neapsakomai džiaugiuosi futbolo kamuolio nejodinėta savo žingine.

---

Moteris yra silikoninė kremzlė vyro kumštyje

2011-12-04

Pirmą kartą susapnavau erotinį sapną reklamos tinklapyje forma. Atsibudau nuo visai niekuo neypatingo, tačiau sujaudinusio šūkio „myliu, nes tu kvepi skaniai”, kurio niekaip negalėjau baigti dėlioti, daugybę kartų kaitaliodamas paskutinius du žodžius. Stovėjome nuogi, palinkęs nosimi stengiausi sutraukti jos kaklą, kurio kvapas nerezultatyviai jaudino labanaktinio asmenybių bučinio metu. Tuo pačiu laikiausi sau už rago, kurį nežinodamas kur dėtis, stengiausi išlaužti ir ore galu vedžiojau jos papilvėje tą nelemtą šūkį. Pažadino medžioklėje persekiojamo sprunkančio žvėries murmėjimas ir tolstantis paklodžių lapų šnaresys. Nemanau, kad iš tiesų buvau ją taip užgulęs. Guodžiausi tuo, kad nemažai žmonių per miegus priliesti psichuoja. Žvėris paspruko traškėdamas bruzgynais, o ragas vis styrojo rankoje lyg naktį dygsniuojantis beprotinis dantis – nulėkiau į vonią, kur užbaigiau padovanoti nelemtą reklamos duoklę vienai iš paskutinių buvusių, įsivaizduodamas jos burną.

---

Pelėsinis sūris

2011-12-01

Taip gyvenau gerą mėnesį. Pietaudavau mieste, kur išeidavau užfiksuoti šaligatviais ropojančių dūsaujančių dvikojų bifšteksų ir semtis įkvėpimo. Kadangi stengiausi apsiryti ir sugaudyti plevenančias inspiracijas vienu metu, tai besikalbėdamas su savimi prisigaudydavau tiek oro, kad grįžęs namo nusimesdavau karališką eilutę ir apsiglėbęs liesas pamėlynavusias kojas dvi savaites neskalbtomis naminėmis drapanomis, atsitūpęs porceliano soste garsiai riaugėdamas gamindavau vakarienei frische Scheiße. O tuo pat metu, per skalsius žarnų konvejerio pliumpsėjimus klausydavau, kaip antrame evakuoto šaldytuvo aukšte dejuoja vienos ateivės paliktas Blauschimmelkäse. Neįsivaizduoju, kiek laiko būčiau tempęs, tačiau buvau beviltiškai įtikėjęs šiuo teisuoliškumu: jokiu būdu nedistiliuoti gamtinių resursų virtuvės skliautuose degančiomis keptuvėmis. Praradimus kompensuodavau dažnesniais parūkymais balkone, kur skysčiai skiriasi natūraliai be garo, o krentančios seilės trelėmis atsimušinėja į saugaus vidinio kiemo prižiūrėtojų automobilių stogus. Absoliučiai tikėjau tuo, ką darau. Tačiau vieną vakarą, beserviruojant kasdienę šviežio šūdo porciją, paskambino į duris. Keikdamasis siaubingai užimto žmogaus balsu nuscrollinau atidaryti. Tarpduryje atsilapojęs ligi ausų viename asmenyje stovėjo Sunkių momentų dezertyras ir pirmasis patarėjas Tuščio laiko švaistymo filosofijos klausimais – Hobis Mobis.

---

Pokalbiai viešuose tualetuose

2011-11-23

Pokalbiai viešuose tualetuose: -Ir iš viso, man bendri tualetai nepatinka. Galėtų atskirus padaryti. -Atleisk, seni, aš papus prisisiūsiu. -O aš pimpalą. -Ok. Pasipisim.

---

Žuvies atminties diena

2011-10-12

Balsas sakė „Pochui, šiandiena baigta ir viskas aišku su ja. Jei sulauksi rytojaus – bus ta pati trijų sekundžių žuvies atminties diena”. Pradėjau labai jaudintis dėl žuvies likimo. Netgi mėginau pasiskaičiuoti, kiek dienų ji degtų vėjyje, krisdama nuo aukščiausio žemės kalno ir kiek dienų negalėtų sėkmingai nepatikėti, kad nekyla, o tik nesugrąžinamai grįžta numirti gyvenimo keptuvėje su pasimėgavimu pliauškindama uodega įkaitusį alyvuogių aliejų. -Eina nachui, suplyšo batas, -batsiuvo balsu mintis nutraukė gatvėje surikusi akademinė Lietuvos viltis. Sėdėjau ir rašiau toliau. Apie tai, kaip stipriai stuktelėjo į galvą testosteronas, kad vos nepuoliau spardyti valkatos, vyriškai ant kelio šokusio iš ubago pareikalauti pinigų. Paskendęs fotelyje ligi alkūnių, sėkmingai sėmiau klavišus, o tarpkartėmis šnekučiavau su šešiolikamete dukra. Neturejau jai ką daug pasakyti, kadangi užaugome mes atskirai. Buvo malonu prabėgus šitiek laiko kasdieną ją matyti iki paskutinių nurytų nervų. Ji rūrinosi su radausko eilėraščio analize ir klausė kaip greičiau išmokti nagrinėti. Prašiau klausyti širdies, kuri turėjo keturias rankas. Kai pajauti, kad autorius palaužia tavo tikėjimą ir melagingai vapa, atleiski neapykantos vadelę, pistelėk toj vietoj griežtesnę kritikos dozę ir atiduoki rankoms valią. Gatvėje po balkonu sustojusi jau pusvalandį blerbė porelė bobų. Apie indiją, tailandą, pasakišką trisdešimt vieno laipsnio orą, neiškabinamas lėkštes omarų. Man jos netrukdė. Labiau už viską mėgstu paklausyti svetimų kalbų be kyšio, tačiau matyt jos mano karalaitei nelabai patiko. Kažką sakydama nutraukė mintį per pusę žodžio, išėjo į balkoną, išsitiesė visa prieš miestą išskėtusi rankas delnais į dangų, bet labiau į šonus. Ji pasakė be burbulų ir aiškiai: -Jūs visi debilai, -tuomet sugrįžo trenkusi duris, palikdama užuolaidų liežuvį. Šypsodamasis sutryniau baigtą cigaretę ir susirietęs pakilau pasilaikydamas už tuščio viskio stiklo.  Virtuvėn nuslinkau laimingas įsipilti paskutinio už savo perklonuoto grožio naują etaloną.    

---

Atvaryk į Dvarą

2011-09-12

Stiklinių akių puota tik prasidėjo, o tarnai negali man atsakyti į klausimą „kas tos žmonės?”. Koridoriais laigo girtos nuogirdos: -Tai tu atvarai? -Ne, aš jau savo atvariau. Atsigulu, šviečiu į veidą, kad neužmirščiau atsibusti – užsirašau. Labas rytas, Karaliene našle, siunčiu jums morge neregistruotą pranešimą iš ano pasaulio. Kartais troškina pasijusti paprastu žmogučiu. Aplinkui ratus trina kekšės. Puota įpusėja, o kurvos pradeda vaidinti šachmatų karalienes. Spektaklis veržiasi didėjančiais nepamatuotos kritikos takeliais. Jos šaukia įsivaizduojamus tarnus, šie į veidą kiša veidrodinius padėklus ir liepia rodyti dantis. Tuomet nuo arklio peršoku kur buvęs, kviečiuosi kekšes į balkoną. Išsiimu akis stiklines ir pasižiūriu tikromis. Jos klausia ar jau eiti nachui. Tyliai atsakau: -Ne, išeikit, našlės, paprastai. Karališkai kaip mokat.

---

Nubausti vaikų darželyje

2011-09-11

Stovime prie savo persirengimo spintelių koridoriuje rateliu. Beveik nuogi. Vienais triusikais. Ant akių prakaituoja žali akiniai odiniuose rėmeliuose. Viduryje spigina kvarco lempa. Švaros kvapas, kurį vėliau sutikau ant skalbinių virvės ir fantastikos vadovėliuose: sudegusio ozono, prarytos saulės. Visi laikome aukštyn rankas iškeltas, praskėstais pirštais be paliovos sukiojome riešais plaštakas į šonus. Ir vargas tam, kas nustos daryti saulutes. Tokią pat fizinę bausmę jaučiu šiandien. Praėjus trisdešimčiai metų, kai sėdėdamas priešais televizorių krepšinio pralaimėjimams švilpdamas mojuoju pripučiamomis rankutėmis.    

---

Labiausiai laukiama dalis

2011-08-31

Stipri karšta čiurkšlė nutraukė užpisančią žemos kokybės dramą. Virtinė nuosmūkių-pakilimų prarado taisyklingus intervalus. Hobio Mobio kritika, nepasitenkinimas, abejingumas, džiaugsmas, meilė, pyktis, japoniški šviesos kardai – nusiplovė į antrą planą. Tarp mūsų liko išmėtyti daiktai po vieną, kreditinės kortelės, teismo dokumentai, nepradėtos knygos, blevyzgų maratonas, kur teisėjauja pokalbiai rimti, tušti buteliai ir apmyžtos sienos. Kuomet istorijos eigos taisyklė “amen” keičia žiovulį stiklinėmis akim, o salėje nepasitenkinę subyra kedro riešutų žinučių lukštai, ateina kilimu raudonu valytoja plaukais dažytais ir prasiskleidusi chalatą parodo auditorijai duris plaukuota koja. Spektaklis baigtas, žiūrovai šąla: -Grąžinkit, kurvos, pinigus! Kokia istorijos vinis? Labiausiai laukiama dalis tuomet yra finalas. Atsileidžiu pinigus toli nugrimzdęs fotelyje nei apčiupinėtame, nei perminkštame. Sąžinę padavinėja nervingai mušinėjanti ranka burbono stiklą į rudą stalą. Siūbuoja ledo gabaliukai, bumtelėjimas į padangų krantinės dangų, nes jachtą pasąmonės sargai švartuoja. Laukdamas, kol įniršę kirviai sukapos duris, kiek galima ramiai tampausi aplink cigarą. Kaip nuostabu save sutraukti visą kiek įmanoma giliai, susirangyti dūmuose iš vidaus, atsiriaugėti ir niekada negrįžti atsiprašyti kiliminėmis raidžių eilutėmis į tuščią salę.  

---

Jo tėvo laikrodžio sūnus

2011-08-26

Sapnavau, kad sėdime ant suolo kažkuriame skvere prie Liono savivaldybės. Tu neseniai gržai iš ligoninės. Paskambinai, susitarėme susitikti. Sėdime, tu pezi ligoninės istorijas, bet nekalbi apie tą laiką, kai ilgai nesimatėme. Paskui nueiname paimti greito maisto šūdų. Aš jau maniau – tu seniai mirusi. Grįžtame ten kur buvome. Ant suolo. Tu valgai sumuštinį. Srebiu žuvies sriubą, nuo kurios man visuomet paleidžia vidurius. Tu pasakoji dar tą patį. Apie nereikšmingą laiko atkarpą, kai ilgai nesimatėme. Noriu pertraukti tave judesiu staigiu. Suvaidinu, kad noriu vemti ir iš scenos tiesiog atbulas krentu. Tu skambini, apsimetu negyvu, greitoji atvažiuoja, iššoka sanitarai. Aš kildamas matau pakibusias savo kojas ant suoliuko. Ir ta komanda sanitarų, kur vienas jau užaugęs vieno tavo priepuolio vadavimo sūnus. O mes žili dabar ir garsiai čepsime tuščiomis burnomis. Sanitarai pumpuoja matracą seną. Tu stovi pajuodavusi, apsikabinus alkūnę ir skruostą smiliumi trini. Gaunu staigų ikvėpimą – acto smūgį. Dusliai trinkteliu ant nugaros, kurią staiga suskausta. Prieš save matau to sanitaro sūnų. Riešo tatuiruotę, auksinį laikrodį ir žiedą paveldėjo tikrai iš tėvo. Vyrukas lenkiasi artyn, vaidinu perbalusį abejingą senį. Iš arti matau raudonus obuolių kapiliarus. Garsiai sučepsėdamas atgyju, stveriu už riešo, bandau keltis sakydamas: -Tu beprotiškai durnai panašus į tavo tėvą. Ir sugržtu. Pradėjau miegoti pokaičio miego. Po to, kai kūnas pradėjo leisti keistus garsus ne tik iš šiknos.

---

Kremas rankoms

2011-08-23

Kai pavargstu nuo slegiančio minčių verpeto, tuomet mėginu būti „čia ir dabar”. Jeigu tuo metu lyg tyčia rankas trinu, tai visa kita aplinkui dingsta. Lieka tik rankos, blizgesys ir kremas. Bet jeigu čia dabar užsitęsia ilgai be galo? Tuomet kankinantis minčių verpetas grįžta, o ant rankų šviežias bybio kremas trykšta.

---

Buvusios Bobos

2011-07-18

Naktį, kai jau turėjau seniai miegoti, pradėjo budinti kaltės jausmas. Ilgai laukiau šito pydaro, kuris ateis, nutrauks antklodę ir ims šviesos kardo rankena baltu spinduliu kalti man į kaktą: -Kelkis, kelkis blet, kelkis atsibusk. -Nemiegu, atsipisk, nemiegu, -rangiausi, kad nesukrautų serijos į vieną vietą, kadangi tuomet tose vietose besimaudant ima traukti raumenis arba ryte atsiranda kraujosrūvos. -Nemiegu, asile. Aš negaliu užmigti, mane slegia mano buvusios bobos. Tiesą sakant, net nesusimąsčiau kokias užkrovas patirčiau jeigu buvusios bobos realiai imtų mane slėgti pilnais svoriais (nice), kurie įtariu su metais pasidalino trupmenomis, uostant čipsų trupinių folijas pirštais seilėtais. Praeityje pasitaikydavo panašių šūdų, kai tekdavo nuo jų bėgti. Kartą buvau nusivyniojęs atminčių labirintais iki vaikystės. Atsitrenkiau į dvivėres mokyklos valgyklos duris. Iš kurių “nykščius į kompotus susmeigia atbėgęs pirmas” man paleido į kaktą. Tuomet grįžau namo su fanarais po abiem akimis ir nesugebėjau išaiškinti mamai, kad niekas neprimušė. Tikrai gavau iš durų. Ji aišku nepatikėjo ir mes nuropojome kryžiaus kelius nuo pavaduotojos iki mokymo dalies vedėjos, nuo fizinio mokytojo iki karvių kailio batų direktoriaus. Mama vedėsi mane už pavadėlio o aš raudodamas iš gėdos bindzenau zyzdamas pavymui. Žodžiu esmė visai gal ir čia būtų, jeigu Froidai nebūtų iš frustracijos pradėję serijiniu būdu gaminti Sapnų Fordo. Bet jeigu, jeigu tuomet būtų tik sapnas, aš būčiau atsistojęs, mėginęs eiti į vieną, truputį į kitą pusę, išsisukęs nuo jau planuojamo sekančio sukniubimo ir netikėtai išsitiesinęs visos brake danco komisijos nuščiuvimo dėlei. Tuomet greitai suvaryčiau deja vu kraują liežuviu į vietas ir iš nuotirpio bundančiu balsu tarčiau buvusioms savo boboms iš sapno: -Na, ir kur jūs dabar, kalės?

---

Lietuviška mokykla. Savaime suprantama

2011-05-16

Savaime suprantama. Kaip du kart du, kad katinas išlaka pusę jūsų kefyro ir nepasigeria. Kaip savaime suprantama tai, kad jūs skandinate vakarinius apelsinus celiulitiniuose foteliuose ir mėginate gelbėtis griebdamiesi kampuoto burbono stiklo, kol nagai nuo šalčio pradeda luptis. Savaime suprantama, kad šildote lūpas cigarais. geriausi cigarai sunkiai įkandami. Savaime suprantama, kad juos geriau čiulpti. Savaime suprantama, kad jūs neskraidote į Kubą klausinėdamas kam pačiulpti. Pasaulis pilnas žymių žmonių nučiulptų cigarų, kuriuos čiulpė mažiau žymūs žmonės. Savaime suprantama, kad čiulpti trečio varymo cigarą yra ne mažiau garbinga, nei būti trečiam eilėje prie apmokėtos kekšės. Savaime suprantama, kad jūs ant pisalo ir nesimetėte. Savaime suprantama, kad tie, kurie viską apmoka iš savo kišenės – vadins jus chaliavščiku. Na ir tegul. Juk savaime suprantama, kad taip sako mažiau žymūs cigarų čiulpikai, kuriems gerbūvio troškulys griaužia lūpas, kišenes ir smegenis. Savaime suprantama, kad jie nebesuvokia – garbės už jokius pinigus nenupirksi. Tuomet skubiai gesinu ir į kilimą susivynioju pats. Kažkokia pirmoji lietuviško opijaus rūkymo mokykla, pavadinta Rmšos vardu. Guliu ant žemaitiškų dekoratyvinių takelių iš įvairiaspalvių kremplenu aptrauktų celiuliozės gabaliukų, kurie pakloti daugiaukščiuose gultuose. Svajingai žvelgiu sau priešais pat nosį ir matau, kaip tolumoje artinasi nefokusuotas caras su svita. Kol jie prieina, aš užsnūstu. Caras atsiprašo pažadinęs. Pasikeliu ant alkūnės ir pro dūmus matau, kad tai ne caras, o mano direktorius su bendradarbiais.

---

Kai niekas nebestebina

2011-04-13

Kartą lankiausi viename svarbiame simpoziume Kauno Zoo. Susirinkusios beždžionės klausė: -Ar Jus gyvenime kas nors dar stebina? -O taip, -atsakiau. Mane stebina jūsų bukumas ir mano nepakantumas jam. Tuomet jos paklausė: -O kas tas jis? -Mano bybis, -pasakiau. Kai šviesos kardu myždamas kapoju jūsų akis.

---

Vasarojome prie ŠMC

2011-02-27

-Atsiprašau, -vienu metu atsisuko trys įdegusios baltadantės baltais sijonėliais. -Atsiprašau, mums nusibodo save fotografuoti. Gal galite jūs mus nufotografuoti? Tuo metu priešais apsikabinęs lyg draugą per petį, mėlynakelnis niekas baltais polo marškinėliais, vedėsi storapilvį rudą draugelį aptemptu juodu dviratininko kombinezonu. Draugeliui kaklą pjovė auksinė grandinė, kurią svirduliuojantis vedėjas tempė pažastimi žemyn. Aplinkui šiuos sukosi inteligentiškas akademinis banditas. Vilkėjo šviesiomis bereikšmėmis drapanomis su kantu ir vienintelis iš trijulės turėjo plaukus. Geltonus, užvakar plautus, vaškinio šiurkštumo. Sušukuotus atgal, bet atšokusius vėl. Besitampydami visi priėjo staliuką su dviem, save per pečius apkabinusiomis, dručkėmis blizgiomis suknelėmis. Labai norėčiau pasakyti, kad šios tarpusavyje įtemptai šnekučiavosi. Tačiau viso labo, tik žvilgsniu bei pagurklio judesiu nurodydavo viena antrai kryptį, tada sužiūrdavo abi. Trumpam atsisukdavo viena į kitą, klausdamos: -Ar čia šitas, kur tu man rodei? Nieko toks. -Nieko. Storpilvis grandiniuotas dviratininkas sukiojosi nuo kojos ant kojos, tarytum apsėstas kratydamas kišenėse savo kiaušinius. Mėlynakelnis draugų per petį vedėjas nusmuko vidun pamyžti ar išsiaiškinti situaciją prie baro, o dviratininką, kurio bijojau labiausiai, plunksnos mostelėjimo plaštakos smūgiu pasodino inteligentiškas banditas. Netrukus, banditas pats lengvai nusileido už staliuko priešais damas ir žmogaus, tyčia nerodančio emocijų bei žiūrinčio pašnekovui pro ausį paklydusiu žvilgsniu, joms pasakė: -Jeigu nepatinka, tai galite pysdinti iš čia. Damos neprieštaravo, tačiau ir niekur nėjo. Hobis Mobis padėjo man atsistoti. Įsikibau ir buvau parvestas namo.

---

Svetimų žodžių skaičiuotė

2011-02-20

Hobis Mobis nutraukia mano kalbą. Isteriškai laikydamas likusį fasadą, mėginu pagimdyti aforizmą. -Tu numušinėji mano mintį, -kartoju. -Nebeįdomu. Gali toliau nebepasakoti, man nebeįdomu. Ten kur prasideda apie Froidą, man nebeįdomu. Tuo metu jau esu įpusėjęs: -Rūkantis gauna pasitenkinimą oraliniu būdu čiulpdamas cigaretę…, -ir pamirštu. Nusimušu nuo minties.Pasakoju, kad mano įkainis turėtų būti už simbolį be tarpų, o puslapio suma atrodyti nepadoriai didelė. Sakau Hobiui, yra Sąjungos žmogaus teisių teismas, kuris pinigine išraiška įvertins ką tik tavo atliktą gimstančio aforizmo abortą. -Gerai, leidžiu tau pasakyti dešimt žodžių, -matyt Hobis pasibaugina rimto kaltinimo. Tyliu. -Tu dabar galvoji kokius žodžius pasirinkti, kad tilptum į intervalą? -Ne, ne, pagalvojau, kad tau dar pridės porą metų kalėjimo už pažeidimą „Neskaičiuok svetimų žodžių”…, -tuo metu imu prisiminti. -Rūkantis gauna pasitenkinimą oraliniu būdu čiulpdamas cigaretę-ekociklo analinę sistemą, kaip vartotojas išskirdamas myžalus-dūmus ir šūdus-nuorūkas, -pagaliau suvemiu, ką mėginau pasakyti. Tiesa, sąvoką dar reikėtų šlifuoti, mat įtartinai atrodo atvira galimybė čiulpti ne orališkai. Tuo metu Šyvis už sienos jau tris mėnesius loopu kala tą patį basą, tikriausiai savo kurtą, tranzo gabalą, kad trokštu jam pasiūlyti sukalti postą apie tai facebooke. Twiteris tam netinka dėl savo nepastovumo. Dinamiškas gabalas toks judrus, netgi absoliučiai strigęs statiškame rotoriuje. -Jis niekada jo nepabaigs. Liepsnojanti atominė bomba, -sako Hobis Mobis. -Vadinsis „Robotas ir peteliškė kaip Vaiperis ir Varlytė”, -atsakau. Tačiau kitą rytą vėl prasidėjus koncertui, pasibeldžiu į kaliko duris: -Šyvislovai, gal jau baigsite savo šio vakaro noktiurną? Įsivaizduokite, jog ateičiau spardyti jūsų durų,lyg amžiams strigęs vienoje pastraipoje.

---

Buvau pailsėti Kamparuose

2011-02-14

Ten žiauriai karšta, termometro stulpelis nenušoka žemiau trisdešimt aštuonių. Laumyčios trina kūną kamparo aliejumi, ausyse klykia papūgos ir per ištiestą ranką, nenusiimdamas juodo gobtuvo, nuolankiai budi tarnas iš smalos geizerio. Virš galvos zirzia stalinės palmės. Jos veda šimto vatų bananus, nuo kurių vyzdžiai susitraukia į adatos ragą. Tiesa, vienai parai  nuskridome į Maltą su mediniu helikopteriu. Pamedžioti į raumenį. Vietiniai liepė pasitepti dezodorantu, nuo kurio pradedi suprasti delfinų kalbą. Zjbs savaitgalis. Praktiškai, kai ateis Valentinas atsigerti kraujo, aš jam pasakysiu: -Žinai, eik tu nachui. Aš nieko tau neturiu. Ir užtrauksiu „God save Africa”.

---

Ekstremalo veidas

2011-01-31

Perskaitęs naujieną apie paskutinį ekstremalą Amerikoje, kuris „nekasdieniško pasirodymo metu” su wakeboarding lenta plaukiojo spanguolių plantacijoje, kur džiūgavo neįprasta raudona banga, nusprendžiau neatsilikti. Savo pasirodymui išsirinkau labai kasdienišką situaciją. Išmirkiau barzdą verdančiame vaške ir uždegęs lyg žvakę gulėjau lovoje dvi paras. Kapsintys lašai užlydė kiaurymes dantyse, o veidas įgavo antikinį apmyžto Atlanto atspalvį. Kai apie mane parodė reportažą BBC, jaučiausi sėkmingai atstumą tarp kontinentų karste įveikusiais Darium ir Girėnu. Savaitę netgi nesiprausiau, nes buvau vis kviečiamas į televiziją. „Labo Ryto” laidos vedėjų rubrikėlėn „Lietuvos veidas”. Kaip pasidaryti Ekstremalų Veidą? Labai paprastai.

---

Kosmopolitiškas pokeris

2011-01-31

Aplinkui stalą sėdėjo beždžionės. Jos gurkšnojo Bendžemino Franklino riešutų trauktinę ir vaišinosi viena kitos cigarais. -Čiulpk tu mano b…, -atsistojusi tarė Beždžionė Vadas. Pažinau ją iš nuplikusios raudonos šiknos. -Sam atsasy, -plonai spygtelėjo jam atgal Beždžionė iš rytų ir tėškė kortas į peleninę.

---

Pedofilo išpažintis

2011-01-28

Kartą teko dalyvauti fotosesijoje, kur pagal scenarijų turėjau laikyti mažą mergytę ant kelių. Dabar dar negaliu ramiai miegoti. Užsimerkiu, o akyse studijos gilumoje sėdi jos tėvas alkūnėmis kelius parėmęs ir be paliovos varo kumščiu į delną, kad mane užmuš.

---

Žemaičių kailiai

2010-12-22

Atėjo žiema ir apsnigo visas bobas minkštučiukais sniego pūkų kailiniais. Nepadarė išimties ir kaimo literatūros interjero dizainerei Julijai Žymantienei-Žemaitei. Apsnigo galvą, pečius ir ant skreto. Kas nežino, klasikė pasižymėjo praeitame amžiuje išstenėta sparnuota fraze „Ką išmoksi – ant pečių nesinešiosi”. O tuo metu nešiotis viską tekdavo ant pečių, kailiniai būdavo sunkūs kaip Nijolė. Dar mikliapirštė išmokė savo marčią megzti sniego miltus per nosį, o jos popierinis albumas „1 LITAS” tapo tris kart platininiu. Šūbysj!

---

Naujas „Proninos” žaidimas

2010-12-21

---

Vaisinis seksas su kauliukais

2010-12-17

Radijas yra pigiausia ir efektyviausia priemonė prikišti morkų į visas skyles debilams.

---

Batmano viešnagė Lietuvoje

2010-12-16

---

Gedimino 9

2010-12-15

---

Katės padeda sunkmečiu

2010-11-13

Nepasakyčiau, jog pritariu naujam katino pomėgiui gerti iš unitazo. Tačiau užklupęs, visuomet ištraukiu ir pabučiuoju. Negaliu užgniaužti savanaudiškos meilės protrūkio kas kartą matydamas pasiaukojantį gyvūno lojalumą šeimyną užpisusiai taupymo programai. Lietuvi, nepirk kekšės. Pirk katę.

---

Geros nuotaikos portalų LANKYTOJAI

2010-11-12

Geros nuotaikos portalų LANKYTOJAI – tai tradiciniai vienos krypties unitazai, kurie kadaise sumaišė savo užpakalį su gerkle. Tokie šikanai, dažnai neturi savo jumoro jausmo, niekada neapipila mūsų sąmojingu srautu. Jie – amžinybėje sustingę porcelianiniai vartotojai, nuolankiai klūpantys ant šaltų rūdų plytelių grindų, ryjantys viską, kas jiems paduota lyg atmatos ir skleidžiantys sveiku protu nesuvokiamas „gėrybes” interneto kanalizacijos vamzdžiais.

---

Pavaryk ant popiežiaus

2010-10-28

Varydami ant popiežiaus, mes tartum nuperkame Jėzui ko jis troško, bet negalėjo turėti – aukštakulnių, vibratorių, implantų ir daug kitų gerų daiktų. Nepamirškite pasveikinti vieni kitus per artimiausias š.kalėdas. Padovanokite draugams daiktų, kurių negalėjo turėti Jėzus.              

---

Tapyba. Aifonas III „Besimankštinantis vyras”

2010-10-26

Tamsiais rudens vakarais išvargusį bedarbio nuobodulį skandinu stikle pigiausio Šūdų Mekos NORFA škotiško viskio iš Prancūzijos. Palankios kainos ir nepriekaištinga kokybė – ištraukia po sunkios dienos iš lovos, pridega cigaretę dantyse ir nugramzdina fotelin sulysusius užpakalio kaulus. Kambarinių gelių tropikai žaižaruoja raudonos šviesos intymume, o naujienų portalų politinių analijų trupiniai subyra užmaršties tarpuvietėn, drauge su mirusiais ir gyvais eksprezidentais. Esu minėjęs anksčiau, kad penkiolika metų neturiu televizoriaus. Sakiau tą ir TEO GALAI, kai skambino dėl kabelio praklojimo. Pakartosiu ir Jums – laisvalaikį leidžiu kitaip. Taigi, padžiaunu kojines ant ranktūrų ir lėtai gurkšnodamas, dešimtmečiais Baltijos jūroje švinkusio gintaro spalvos McKlaudo myžalus, sumerkiu kojas į ukrainietiškos akmens druskos vonelę. Tuomet materialusis Velnias pakyla nuo pečių, lubos palengva pradeda sukti karuselę. Besimėgaudamas praeities pasiekimais, aš atsilošiu ir svajingai pūsdamas melsvas Geltono Kupranugario vilnas ištiesiu rankas priešais, mėgindamas neliesti ant sienos kabančio savo naujausio vergų turgaus dvasios kūdikio –  “Vilnius Body Building”. Labiau žinomas kaip “Besimankštinantis vyras”, XXI a.pr. – tai Cupertino 2.0mgpx mokyklos garsiausio mokinio Aifono III darbas, priskiriamas XXI a.pr. Europos Centro tapybai. Lengvų teptuko judesių virtuozo pablyškintame peizaže matome asfaltu rekonstruotą senojo Vilniaus fragmentą. Kompozicijos centre guli kojomis šviesoforą apsikabinęs vyras, kuriam nuostabiais šešėliais meistras suteikė 3D Prisikėlimo efektą. Atsilenkimus darančio, kaip spėjama – ūsuoto vilniečio rankos taisyklingai sudėtos už galvos. Neradęs kelio į gimtąjį kaimą, vyras pradėjo daryti sveikatą stiprinančius atsilenkimus tiesiog miesto viduryje. Kalbama, esą Aifonas III nutapęs diptiką iš pravažiuojančio automobilio. Antroje dalyje pavaizduotas vyras padaręs atsilenkimą, tačiau toji dalis iki mūsų dienų neišliko (prapuolė per Didįjį Seimo viešbučio Gaisrą). Realistiška ir drauge pasigailėjimu alsuojanti didžio tapybos meistro drobėje nulieta sintezė žiūrovui nusunkia neišdildomą, rūpestingų pastangų pakilti techniškai grakščiai, įspūdį.  Juk grįžimo į pasąmonės kaimą tema aktuali ir šiandien, kai gyvenimas parklupdo mus po mūsų kojomis.  

---

Opiumas iš kaimo

2010-10-08

Tic-Tac – skamba burnoje užtaisomas mėtinis saldainiukas. Tolka piesnia. Tic-Tac. Nelengvas apsauginio gyvenimas. Veidas kempinė ir smegenys iš padų akmenuko. Pikto veido žmogus praeina. Atsistoja prie baro. Kitas žmogus iš kito matavimo. Aukštaūgis gretimos paralelės gyventojas iš kaimo atsisuka ir dešimt sekundžių šypsodamasis žiūri į akis. Palaižo krešulį lūpos kamputyje, kur neseniai pūpsojo priešišleistuvinis spuogiukas: -Žėk, kodėl tu toks piktas? -Esu iš to laiko, kai piktas nebereiškia to ką pasakei. Esu iš kito laiko. Neturiu tau pasakoti, jog vakar susipykau su Sezzy ir jis daugiau pas mane nebemiega. -Labai retai sutinku tokių aukštų žmonių, -greitai nukreipia kalbą. -Taip, taip, -linksiu galva per žaliąsias lankas. Tolstu nuo baro. Trečias lenkiškas obuolys mane nustumia į šoną. O krpyklas neseniai pamilęs marozas, atbulas alkūnėmis atsiremia į barą. Mėgindamas apkaušusiu smakru pasiekti į viršų riestą seksi gaktą, trims išsirikiavusioms už „OliaBletNedaugBaisiau” yla pabadytų snukių pudros karalienėms sako: -Ką gersite, mergytės? Per valandą išgavęs sidro ir įvertinęs barų kultūrą išenu. Kai gatvėje suku už kampo, netyčia išmetu per petį tą sidrą nachui.

---

Veidrodinis pasas

2010-10-06

Atsitik tu man taip. Vartydamas pasą pastebėjau įrašą, jog priklausau baltąjai/geltonąjai rasei. Nusiyriau kėde į veidrodžių koridorių. Neįtikėtina! Veidrodžiai nesiliauja mane stebinti: rodė auksinę beždžionę su šalmu ant galvos. Delnai buvo balti, o viena akis didesnė ir labai žalia. -Jūs ir vėl man pi sa te pro tą, -nusivylusio arklio balsu liūdnai skiemenuodamas žvengiau. Veidrodžiai aišku nieko neatsakė. Ramiausiai pradėjo rodyti baltus debesis lekiančius žydrame danguje. Tuomet įsiutęs atsistojau ir mano beždžionė parodė man bybį. -Matote? Ar matote? -isteriškai kvatodamas makalavau pirštu pro atsegtą kelnių klyną. -Pažiūrėkite, netgi beždžionė jums rodo bybį. Ir atsitinka taip tiek kartų, kiek kartų pamirštu per dešimt metų laiku pakeisti pasą. Tie pasai vieną dieną išvarys iš proto visą pasaulį. Juk kas tu su negaliojančiu pasu? Pamišėlis, kuris negali įrodyti esąs šios ligoninės pacientas.

---

Judas ir Anstolis

2010-10-05

Sapnavau, kad mane persekioja Anstolis. Nevilties apimtas neturėjau kuo pasikliauti ir jau ketinau skoloms dengti pasirišti dar vieną paskolų akmenį po kaklu arba šokti nuo tilto. Tačiau neilgai trukus, mane aplankė šviesus nežemiško pavidalo išminties šešėlis. Ėmė sektis, aplinkui radosi naujų draugų, kurių problemos buvo labai artimos. Po mėnesio, išaušus eilinės mėnesio įmokos dienai, žinojome ką daryti. Nusprendėme nuo Anstolio slėptis Katakombose. Vienas iš mūsų, vardu Jėzus, paprašė visų surinkti nario mokestį ir kas mėnesį išvaduoti nuo skolų labiausiai kenčiantį. Žmogus pasiėmė surinktus pinigus, žemai nusilenkęs tarė: -Broliai, nepamirškite kasdien prisijungti http://sudukultas.lt, kad galėtumėte stebėti mano veiksmus internete. Ir išėjo. Tas pirmasis buvo vardu Judas. Nuo tada mes apie jį nieko negirdėjome, nes uoloje neturėjome nei iPhone 4, nei dviejų metų OMNITEL paslaugų sutarties.

---

BIG’Klitorix – Pasaulis išprotėjo

2010-10-04

Nuaidėjus paskutiniams ekonominio sąstingio akordams, Europos moterų gaktiplaukius įsuks Plastinės chirurgijos slėnyje sukurtas naujas klitorizacijos virusas. Mada turėti visko dvigubai daugiau – milžiniškos bangos galia apkrės Senojo Žemyno kūmučių smegenis bei gerokai paplonins pajamas joms generuojančių verslo eunuchų platinines korteles. Virusas kodiniu pavadinimu BIG-Klitorix sukurtas Antarktidoje legaliai veikiančios Koksalinės Feministinių Šniochadrylų organizacijos užsakymu. Pietinių Jungtinių Valstijų rasistų palikuonys pareiškė protestą vyriausybės leidimui visoms kūmoms asmeniškai spręsti didintis klitorį ar ne. Ta proga Teksaso dykumoje buvo sudeginta simbolinė 476 metrų skersmens iš kiliminės dangos susukta pyzda-lėlė. Primename, kad rasistų palikuonys garsėjo praėjusiame šimtmetyje ketinimais pranokti Velykų salos gyventojų pimpalų dydį (kai į minkštimą įsodinama techninio silikono tūbelė). O mes tuo tarpu laukiame naujo BIG’Klitorix katalogo „Augink ir pyzdą tu – PASAULIS IŠPROTĖJO!”

---

Ne viskis išsunkia žmones

2010-10-04

Sapnavau, kad vasara. Sėdime prie kavinės po medžiu. Hobis Mobis pasakoja man apie žmogų, kuris paseno anksčiau laiko, nes nuolatos keliavo lėktuvu į Ameriką ir atgal. Darbo reikalais. Paskui lygtai prisiminėme palikę daug nebaigtų ne savo reikalų.Užsisvajojau apie saulėje džiovintas bendradarbių galvas. Naktį jos miegojo apklotos po pagalve. Tada, prisimenu, pirmą kartą per aštuonis metus pravirkau. Pradžioje kūkčiojau, vėliau kriokiau. Ašaromis persunkiau visą lovą. Kažkas pradėjo piktai loti ir viauksėti. Aš pašokau -po pagalve inkšdami raitėsi apipuvę džiovinti buvę bendradarbiai. Jie šaukė „mums šlapia, mums tamsu”. Klūpodamas lovoje kartojau „eina nachui, neina nachui, eina nachui…”. Tuomet atsibudau ir dar kartą inertiškai pakartojau: -Eina nachui, kaip darbas išsunkia žmones.

---

Kaip atskirti normalų klientą nuo pidero?

2010-10-02

Pateikiu archyvinę aukso klodų nežinomo autoriaus trumpą vadybininko instrukciją, kuri man yra pavyzdys – kaip vadybinio darbo emocines iškrovas kombinuojant su gaidžio šniochadrylinimu (amfetamino vartojimu) galima sukalti visai pavydėtiną tekstą. Mėgaukitės! Trumpa instrukcija įrangos pardavimo vadybininkui, kaip atskirti normalų klientą nuo pidero. Malonu turėti reikalą su žmonėmis kurie iš tikrųjų supranta kuo gi kokybiška prekė, pardavėjo profesionalumas ir tiesiog achujenas servisas skiriasi nuo pigaus išsipysinėjimo, tupo brukimo, apipysimo ir pinigų iškočiojimo. Ir yra dar fainiau, kai žmonės sutinka už tai mokėti. Apačioj pateikta instrukcija leis iš karto  nufiltruoti piderų užvažiavimus nuo normalių žmonių užklausimų. Jei jums skambina būtybė, prisistato privačiu asmeniu, arba neatskleidžia kontoros pavadinimo, arba neduoda savo darbo telefono, o duoda tik Extrą, Ežį ar panašų gaidišką mobilų – labai gražiai siunčiam nachui ir greitai-greitai dedam ragelį. Todėl kad normalus klientas nesišifruoja. Tas pats liečia raštiškus užklausimus- kai ateina emailai is nemokamų pašto dėžučių tipo gmail.com, mail.lt, yahoo.com ir t.t. – į tokį laišką neatsakinėjam ir neskaitydami triname. Todėl kad normalus klientas turi savo domeną, turi savo puslapį/saitą. Norintys pasiderėti dėl 200 lt, kai užsakymas yra 5-8 tūkst. lt  – iš karto skrenda najuhc. Taip pat pizdina nachui ir tie, kurie pradeda aiškinti kad Aurelijaus Bibausko įmonė tą patį jiems siūlo pigiau, bet už tokį bazarą atsakyti neskuba (pvz. parodyti Aurelijaus Bibausko komercinio pasiūlymo kopiją). Tokiems draugams netrukdysime kreiptis nachui pas tą Aurelijų, o pačiam Aurelijui – juos pasitikti išskiestomis rankomis. Tegul ima ant ponto kitus durnius. Kliento šiknos laižymas irgi kainuoja pinigus. Ir vienu ir kitu atveju – prieš mus tokie gaidžiai, kurie galvoja kad visus apipis savo uzbekiškai-suvalkietišku gudrumu. Lygiagrečiai jie pragers ir prapis ant kurvų ne vieną tūkstantį litų, bet užsirūrins ir pasismaugs negyvai bepirkdami kokybišką prekę savo pačių verslui. Ir tegul tik nepisa jums proto apie ekonomiją – būtų jau tokie ekonomiški, tai ėstu konservuotas stintas tomatuose ir valytų šikną naudotais troleibusų talonėliais. Jie yra asilkojai, kurie per visą savo laimingą kiaulišką gyvenimą taip ir neišmoks normaliai nešioti kostiumą, išsirinkti ir užsirišti kaklaraištį ir vaikščioti švariais batais. Todėl kad net ir aukšto išsilavinimo diplomas neprideda inteligentiškumo. Čiulpkit bybį, chebra, geros kloties jums, taip sakant gudlak. O jei koks prietranka kitam laido gale jums užduoda debilams tipišką genialų klausimą “A ko čia pas jus viskas taip brangu?” – maloniai jam atsakom, kad jis matyt seniai Palangoj poilsiavo ir primiršo kas yra iš tikrųjų brangu. Ir siunčiam į šiltus kraštus paieškoti pigiau. Ubagai, dvasiniai daunai ir neišauklėti imbicilai – ne mūsų klientai. Norintys gauti chaliavinę nuolaida šiaip sau, ne už ką, gali taip pat pizdinti į Turkiją arba Egiptą, ten irgi mėgsta ilgai pisti smegenis, duoti nuolaidą ir įbrukti koki fuflą. O mes, blet, esam normali įmonė, su sveika pasaulėžiūra, blet. Jei mes nustatėm tokią kainą, tai reiškia, kad mes šitą kaina ne šiaip iš bybio iščiulpėm, ir ne tam, kad ką nors blet, apipistumėm, o tam kad ir sau desertui užsidirbtume. Apipisinėti klientą, taip pat kaip ir leisti laiką kokiam nors turgui su juo – mums yra perbrangu, todėl mes nei to nei to nedarome. Mes žinome savo realią kainą, mes turim rimtą požiūrį į savo darbą. Jei toki požiūrį taip pat turėtų tie, kas pisa mūsų smegenis  – Lietuva seniai jau butu pasaulio lyderiu etalono pavyzdys. Mes nepakišinėjam klientui šūdo. Pigus apknisinėjimai – ne mūsų specializacija, ne mūsų profilis. Viskas, ką mes siūlome, yra nuostabios kokybės prekės ir mes po tuo galim ir norim pasirašyti bet kuriuo blet nakties ar dienos momentu. Mes neperžiūrim mūsų susitarimų atgaline tvarka arba post faktum, kaip tai mėgsta daryti apipisgudriu uabai kai tik susiduria su sunkumais, ir mes neatsisakom net žodžiu duotų pažadų. Mes- realus bachurai ir už savo bazarą atsakom, kartais net sau į nuostolį. Ir dar vienas bajeris. Yra tokiu iškruštgalvių kategorija, kurie mėgsta užprašyti išankstines apmokėjimo sąskaitas iš visų firmų o po to renkasi kur pigiau, galu gale paprasčiausiai dingsta net neatsiprašę ir nepaprašę anuliuoti šią sąskaitą. Va čia tai reto piderastiskumo piderai. Jie verslo pagrindų nesimokino ir apie verslo etiką taip pat negirdėjo. Juos įrašom į juodą sąrašą iš karto, ir gavę užklausimą iš jų sekantį kartą, kultūringai siunčiat nachui iš anksto perspėjus, kad mūsų įmonė su jais dirbti neturi noro ir atrodo nebeturės. Taisykle geležinė turi buti – jei jau paėmei sąskaitą – iš karto mokėk. O jei dar mastai – prasyk ne sąskaitos o komercinio pasiūlymo Apie reakcijos greiti gavus uzklausima Įeinantys užklausimas el. paštu – 10 min tam, kad patvirtintumėt užklausimo gavimo faktą (arba atsakot emailu arba perskambinat), pasiūlymą formuluojat per sekančius 20 min). Jei atvejis sudėtingas –nedaugiau 3 val.  Visi laiškai turi būti atsakyti tą pačią diena, nors blet nakvokit darbe. Atsakymas į kliento skambutį – nevėliau kaip per 3 signalus jo ragelyje, peradresavimas reikiamam kolegai – nevėliau kaip per 15 sek. Išankstinės sąskaitos išrašymas nevėliau kaip per 10 min nuo pareikalavimo Ir apskritai – atsakymas į užklausimą atliekamas tuo pačiu būdu, kaip gavot – į faksą – faksu, I laišką – laišku su kopija faksu. Įeinantys faksai atsakomi tą pačią diena. Ir jei netelpat į terminus, – nuleisk vandenį, pizdiec atlyginimui. Ir dabar nesakykit kad šito nežinojote.

---

Skonis ir Kvapas

2010-09-09

-Kokį čia obuolinį rūkai? -nusijuokė įėjusi į kambarį Žana. -Tu jau čia, saldi karamele? -pasikeldamas lovoje ant alkūnės sugriežė dantimis Žanas Polis Belmodo ir nukratė peleną į pagalvę. Tabako rūkytojų naujienos. Vilniaus skonio ir kvapo rinkoje kelias savaites klaidžioja Danijos tabako kompanijos Mac Baren American Blend veislės tabakas su aromatinės karamelės priemaišomis. Paprasčiau tariant, rūkantis raudoną Marloboro, gauna mėtinį Salem raudoname pakelyje, fanatiškas Švyturio Ekstra gerbėjas net neatsiriaugėja vėmalais gurkšnodamas Baltos Meškos alų ir pasičepsėdamas klykia “Ekstra jėgiausias alus pasaulyje”, o stoties Mc’Donaldso kekšės restorane pirštais lukštena šaldytas krabų lazdeles, pasakodamos viena kitai “Kokios gardžios šios šviežios krevetės po trisdešimt liotų už porciją”. Taigi, pasirodė chujovas tabakas geruose pakeliuose, kuris smardina mano Gariūninės D&G striukės kišenes karameliniais saldainiais, dėl ko jaučiuosi truputį pedofilas. Nors tabako platintojų atstovai tikina klientų nusiskundimų nesulaukę, mes manome kitaip ir skubiai atliekame du svarbius pojūčius erzinačio produkto kokybės auditą. „Tuo metu, kai mes koncentruojamės į kvapą, daugelis Vilniaus pseudosnobų galėtų skaniai traukti užbrandintą kvepaluose džiovintą šūdą, nejausdami skirtumo” -rašoma produkto kokybės auditą atlikusios korporacijos „Šūdų kultas” pranešime. Rūpindamasi klientų skoniu ir savo kvapu UAB “Skonis ir kvapas” pripažįsta Danijos tabako pakuotojų apgaulę bei mielai sutinka pakeisti netinkamą produktą. Jeigu jaučiate, kad Jums svarbu kuo žudotės – kreipkitės, mainykitės ir sveikite. Jeigu esate pseudosnobai, rūkote etiketes ar nepastebėjote nieko įtartino savo rūkymo kalendoriuje – parūkykite sausų lapų. Ruduo nuolaidų metas ir kišenės neskauda.    

---

Kempingas

2010-08-17

  Kaimo kortuotojai aiškinosi taisykles. -Tu tada važiuosi namo su karučiais. Jų mergos pradėjo zirzauti, kad būtų laikas grįšti pietų, nors matydami jas -to nepasakytumėte. Boba braidė jūra iki bambos. Išsimyžusi išlipo į krantą. -Galiu sau leisti tokią prabangą, -pasakė kratydamasi nuo riebios odos riedančius lašus savo vyrui. Vyras gulėjo po skėčiu. Stengėsi atpažinti žmonos siluetą saulėje. Tuo pačiu susmaukęs pagurklį, lyg kukliai kikentų vienam žinoma kryptimi, raitojosi trumpikes, kurdamas naujas bikini įdegio zonas. Jų vaikai saugojo palapinę kempinge. Vyriausias prižiūrėjo du jaunesnius. Turiu pasakyti puikiai tvarkėsi, brolių zyzimą gesindamas iš kavinės virtinėmis nešamais ledais. -Aš tau nupirksiu, -eilinį kartą, trumpai laisvės ir perkamosios galios įkvėpimo minutei pagerbti, kulniavo palikęs laukiančius brolius. Stovėdamas kopoje fotografavau. Hobis Mobis, susikišęs kelnaites į užpakalį, gaudė priešpiečių saulės spindulius. Pilvu riedėjo balkšvas prakaito lašas. -Tu labai juokingas, -prapezo prisimerkęs iš plaštakos sukonstruotu snapeliu. -Panašus į Afrikos vaiką albinosą. Baltas, kūdas, nuolat alkanas ir dideliu pilvu. Supratau, jog tai ne klausimas. Tiesiog, atsipalaidavęs esu panašus į nėščią klaustuką. -Tu kokiame ketvirtame mėnesyje, -pridūrė. Laukiau, kol kortuotojos išsireikalaus savo pietus, nors tikriausiai ne ėdale esmė. Jos norėtų pasiekti savo tašes ir veidrodžius. Arba keisti įdegio kremą. O gal, apsirišti klubus kita skara. Kuklinausi eiti maudytis. Po pastabos apie negriuką, nebegalėjau stačia galva tėkštis ledinėn jūron, kurioje maudymosi stilius buvo: įbrendi lėtai, suklyki ir neri. Išnėręs prunkšdamas atsigręži krantan ir dedi porą pakeleivingų niurkų. Taigi, kortuotojai kortavo, jų bobos gyrė smėlio švarumą lygindamos su Palangos. Negerai, kai lygini ką nors su Palanga. -Oo o o O cho cho cho choO! -šnopavo jos, delnais vos neliesdamos vandens. Bradydamos zujančiais piranijų judesiais. -Visada dabar jau važiuosime čia atostogauti. -Ach chach chach chach! -atitarė  alkūnes smėlyje džiovindami kortuotojai, adaptuodami pasamoninį matriarchato aidą. Aš tuo metu lietinėjau įsivaizduojamą klaviatūrą telefono ekrane, kartais nuvalydamas ekrano prakaitą į baltas trikotažo trumpikes, kurias siūlėmis į išorę susiuvo nežinoma Mordobojaus garažų siuvėja, lyg būtų siuvusi vienkartinius tvarsčius kraujuojantiems kareiviams. Tiesą pasakius, vengiau šlapių baltų kelnaičių efekto, kuris vadinosi “matosi tavo ugninis kušys, mr. redhead”. Kai atsigręžiau pistelėti sidro, Hobio Mobio nebebuvo. -Šitas blogas! Šitas blogas, sūka. Auksas nebe tavo, -leisdamasis mediniu takeliu kažkam rėkė kortuotojas. Mergos sutartinai džiaugėsi: -A aa aaa cha cha cha chaaa. -A agrgha a agrgha, -išgirdau storą palaiminto meškiuko gurguliavimą. Supratau, kad tai antrą kartą išsimaudęs Hobis. Kortuotojų kompanija tikrinosi senus pliažo įspūdžius dainuodami “Karšti čeburekai, šaltas Kalnapilio dvaro alus”, kuriuos papildė “keptais bomžais”, o paskui staiga perjungė apkaušusią bangą ir spragsėdami pirštais užtraukė “Hit the road Jack and don’t you come back no more, no more, no more, no more”. Grįžę prigulėme prie palapinės. ”Pietų citadelė”, -su niekuo nederindamas keičiamo “Pietų paralelė” laidos pavadinimo, šnabždėjau mintyse, o šnabždesį lydėjo kamuoliu “bulvę” žaidžiančių didžiapagurklių kvatojimas. Storuliukas ant vejos mankštino šunį. Nerangiai lakstydamas persikreipęs per petį pažiūrėti -ar šis dar vejasi. Pradžioje šuo mėgino vytis, tačiau po keleto žingsnių sustojo. Ėmė dairytis iškoręs liežuvį. Atrodė, tartum apsimeta pavargęs, nes jam gėda lakstyti gėdingu storuliuko greičiu. Storiukas trypė kojomis “pagauk mane, pagauk mane”, tačiau šuo tik sėdėjo dairydamasis tariamų pavojų, nuo kurių galėtų apsaugoti nerangųjį šeimininką.

---

Verslo Madona

2010-08-16

  Braidžiojau Šventosios Upės žiotyse. Kojomis skyniau nužydėjusius vandens ženklus, gaudžiau oro likučius ir ieškojau neatrastų būdų įdegti pasmakrę. Mačiau kaitros išvargintas nuleipusiais raudonas savo ausis. Pavydėjau drambliams, bet stengiausi neužlipti ant slidžių kiaulienos šmotų, suvyniotų frotiniuose pataluose. Girdėjau garsines haliucinacijas. Kažkas, didelis rudas ir patešmenijęs, papilvės plaukuose paskutinę atostogų dieną užbraukė nagais. „Tfūūūnf” -išleido bespalvį vidurių kalmaro žiedą. „Tfūūūnf-tfūūūnf-tfūūūūnf” -jam pritarė pulkas dukofkės orkų. Akyse suraibuliavo Geltonoji jūra. Užvertęs galvą kulnais minkiau smėlį. Dangus pajuodo. Iš gelbėtojų būdelės grojo „Karšti čeburekai”. Staiga pajutau, kad nebealpstu iš nelaimės. Saulė švietė lyg iš pypkės, o jos centre šypsojosi lietuviško Verslo Madona. Ponia ezoteriškai pleveno ore nesiekdama kojomis dienos horoskopo. Lazda kėlė baimę ir pasigailėjimą. Rankoje laikė lentelę su užrašu „NUOMA”, kuria prisidengdavo gėdos akis ir dirbtinių dantų šypseną. Šypsena trykšdavo kas kartą, kai pašlamindavau kišenėje banknotais. Štai tokia lietuviško verslo apvaizda apsireiškė man Šventojoje.

---

Bedarbis Balionas

2010-06-04

Tešlotas Mėsainis juodais berankoviais marškinėliais, džinsiniais bridžais ir baltais sportbačiais, sėdėjo nunarinęs skustą galvą. Jo petį puošė tamsiai mėlynas drakonas iš rytų virtuvės, o aplink mažąjį pirštelį vyniojosi juodas siūlas be paliovos. Labai tikėtina, jog siūlas buvo nereikalinga detalė nuo marškinėlių. Kartais Tešločiui skambindavo telefonu. Jis patylindavo berniukišką balsą, nejaukiai muistydavosi atidėdamas pokalbius vėlesniam laikui. Tada susikišdavo telefoną į kišenę ir toliau sukdavo aplink pirštą juodą siūlą. Pagaliau susuko savo nykštį su mažuoju į vieną daiktą. Paskui, išlaisvino nykštį, užveržė siūlą ant mažojo stipriau. Taip ir sėdėjo nepakeldamas galvos. Sėdėjo žiūrėdamas į raudonai pasmaugtą pulsuojantį pirščiuką. Pavargęs atsikrenkšdavo. Ne dėl karkalų – simboliškai. Pakeldavo akis į lubas. Tyliai ir nestipriai atsikvėpdamas išleisdavo orą aukštyn išpūsdamas žandus. Prisimenu mažytę juodą o formos skylutę lūpose ir troškau pats tapti lengvas, lyg atrištas balionas.

---

Pyderų Paradas

2010-05-09

Pilnas tekstas Būdamas silpnos sveikatos po tokių renginių pagalvoju, kad visai ir neturiu ką pasakyti apie tai, kaip tik “Eikit jūs visi nachui”. Pavadinimą reportažui pasirinkau kaip priemonę pasiekti tikslinę auditoriją. Šiandien nekalbėsiu apie pederastų problemas ar pasirinkimą organizuoti eitynes betkokiu socialiniu oru, o pamėginsiu aptarti mitingų kultūrą. Paradas vyko Kiaulių medžioklės aptvare. Priminė Pamplonos bulių bėgynes, kurias iš arti matyti galima nebent per televizorių. Už aptvaro galėjo susigrūsti visi prieštaraujantys ir teigiantys, apsisprendę ir abejojantys, toleruojantys ir nekenčiantys, azijiečiai ir juodukai – VISI, kurie KITOKIE nei TIE, KURIE KITOKIE KIEK išskirtinai KITAIP, kad norėtų demarkuoti sąvastį. Nesusilaikysiu ir mesiu akmenį į pederastų daržą – Kodėl Jūs tokie užguiti ir realizavę visuomenės paprotinės teisės primestus suvaržymus per išsilavinimo išsilaisvinimą, nesugebate teigiamai paveikti debilavotų puspročių? Kodėl Jūs esate PLYTŲ MAGNETAI? Tikriausiai negaučiau darbo pederasto įmonėje, nes nepriklausau gerbėjų ložei. Bet nepasakyčiau, kad jaučiu ir neapykantą. Jaučiu tik, kad man kažkodėl nejaučiate nieko. Tuo jūs esate įdomūs, kad klijuojate patino etiketę tradicinės orientacijos vyrukui, bet kiekvieną pokalbį mėginate užbaigti savo seksualinio deficito patenkinimu. Pasakyti Pederastams griežtą NE, pakūrenti nutautėjusios šalies šeimos židinį ir susirinkti populiarumo plytų atvyko nevykėliai politikėliai iš Kauno. Stanislovas Buškevičius – nenuilstantis kovotojas nacionalistas. Inžinierius ekonomistas, įgijęs sociologo praktiką gamyklose su darbininkais. Komunizmo paminklų griovėjas. Kazimieras Uoka – traktoristas, istorikas buldozerininkas aktyvistas. Petras Gražulis – Kauno technologijos studentas iš kaimo, buvęs žmogaus teisių gynimo Helsinkio komiteto narys ir bažnyčios kronikos platintojas. Taksistas, auginantis vištas senuose automobiliuose irgi tikriausiai buvo. Nepastebėjau. Kas, jeigu ne kauniečiai išgelbės Lietuvą nuo pederastų? Gal statybininkas nacionalistas apsauginis Visvaldas Mažonas? Kadangi nepasitenkinimo pareiškimą organizavo išsicentravusios charizmos, tai žmonas bei vaikus apsaugoti nuo prigimtinio blogio pimpalų susirinko plikagalvių statybos profesinių mokyklų auklėtinių pulkas. Rimtesni skustagalviai atvyko su savo antromis pusėmis – sadomazo metalistėmis. Lietuviškų riaušių praktika tokia jau yra – Patrankų mėsos kultūra visuomet girta, su treningais ir be dantų. Kaip nekeista, suvokę turėsiantys reikalų su išsilavinusiais kitokiais – protestuoti prieš gėjų eitynes susirinko neišgėrę. Bedančiai rėkė “nepasiduokite provokacijoms”, kas priminė gatvių kautynėse girdimus “be rankučių, be rankučių”. Murzos parankiniai per megafonus klykė: -Policija, pasirinkite teisingai, pereikite į mūsų pusę! Aš irgi taip galvoju: jeigu bažnyčia Jūsų pusėje, kodėl policija NE? Kaip buvau sapnavęs, Lietuvos Gelbėtojai iš patalų ištraukė sutrikusios motorikos monsinjorą ir pakvietė su kryžiumi užpildyti ugnies linijas. Atokiau laikęsis Žąsų pulkelis nurypavo, kaip buvo lieptas. Žmonės meldėsi, giedojo, šokinėjo pagal Pyderų dainelę, kad lengviau atskirti save nuo nuo jų būtų. Nuosaikieji susirinko Centralinės Universalinės terasoje stebėti vaizdą iš aukščiau, negauti fanarų, spėti pabėgti ir plačiau pasvarstyti – toleruoja jie tai ar vis tik ne. Kaip nei vienos iš grupių atskirai neatstovaujantis nepriklausomas stebėtojas, ieškojau minioje bendraminčių. Žinoma suradau. Ir laimei blaivut blaivutėlio proto Kunigaikštį Vilgaudą. Aptarėme Lietuvos problemas ir išsiskirstėme kas sau. Kunigaikštis norėjo truputį “pabūti vienas”. Vėliau sutikau jį Pilies gatvėje jau šiltutėlį. Priklaupęs ant kelio meldė širdies damos rankos. Muštynių nebelaukiau, nes tai sensacijų pramonės darbas. Pasižiūrėkite Paradą mano akimis. Pasišalinau. Šį liūdną vaizdą ir tolerancijos trūkumą širdyje užpildžiau trauktine, draugais ir Rožiniu panteros Pupų dėdės akordeono vašku. Anapus upės, skurdžiąjame krante prie medinio kryžiaus tupintys vaikai priminė Brazilijos “Dievų miestą”. Tikros žinios niekada nevėluoja.

---

Gyvenimas rentinyje

2010-05-07

  Kur beužsuktum, svečiuotumeis ar užsibūtum -visuomet ateina metas paskutinei vakarienei. Šeimininkai ir svečiai tampa jautresni vieni kitiems, sentimentalūs, drebina balsus dėl niekų, Tuo metu pajaučiu savo šventumą, kaltę ir nuopolį vienu metu. Dažniausiai neleidžiu šūdams giliai įsigerti. Ieškau pasiteisinimo, suverčiu man nepakeliamas problemas nepalankioms situacijoms. Keikiu aplinkinius. Darosi lengviau. Lyg po sprendimo priėmimo. Na taip, totaliai išsisėmiau. Išsękau. O štai, kaip tik jau vakarienė paruošta. Visi už stalo susitinka. Aplinkui tvyro šūdų monoksidas. Vyriausias pripildys taures. Atsistos pranešti pranešimo. Niekuo dėti nerimauja. Žino, kad jie niekuo dėti. Buvo bendrame pasitarime. Nerimauja dėl vyriausiojo. Ar jis nesusimaus. Gal kils kivirčas, ginčas, smūgis. Duš indai ir skraidys patiekalai. Apsitaškys prašmatnūs rūbai. Pradės bėgti kraujas ar reikės nežmoniškai ilgai stovėti prie atidaryto lango, kad respondentas neiššoktų. Pasiruošimai šuoliams yra priešpaskutinis įtampos taškas. Smagu nuimti mažas kaltes draugams ir pripažinti savo nerangumą. Taip, jis durnas. Jis pro langą norėjo šokti. Nachui mums tos problemos. Jis durnas. Jis realiai durnas. Respondentas merkia akį: -Taip, durnas. Viską suprantu. Ate, iki. Norėjau, kaip aiškiau. Dabar jums viskas aišku? Visi lengviau atsikvepia. Sugrįžta į vietas. Susmunka. Kažkam neatlaiko nervai. Trenkia durimis išeidamas į savo urvą. Tas, kuriam svarbiausia tai buvo, irgi turi parodyti, kad „Dar nebuvo galas. Aš nekaltas, nes jeigu tu šitaip -tai tada nebeturiu ką pasakyti”. O gal nesugalvojau. Šventiniai fejerverkai yra ilgo, nuoseklaus pasiruošimo finalas. Leisdamas juos sudedu visą užgyventą neapykantą. Antraip, iš kur tie spalvoti sprogimai. Norėjau pasitepti rankas kremu ir eiti. Mintyse kroviau daiktus. Dalį nusprendžiau palikti. Gėlės niekur netilpo. Neįsivaizdavau naktį bėgančio savęs per sieną su dviem didžiuliais gėlių vazonais po pažastimis. Sunkiai panešu vieną. Todėl atsisveikinau su jomis nedelsdamas. Besiprausiant baigėsi karštas. Priėmiau tai, kaip ženklą ir užsimoviau ledinį šaltą ant galvos.

---

Batų Piramidė

2010-05-03

Ar žinai, kad BATAI yra …? Dvasinės vertybės Aš nebenoriu p*stis. Man dvasinės vertybės pradėjo pramušinėti. Pavyzdžiui, nauji rūbai, batai, bulvių košė, sardelės. Širdis Mano dukros sudaužytą širdį geriausiai suklijuoja batsiuvys. Seksas Moteris batą aunasi, vyras moterį maunasi. Verslas -Ką Gelažnikas pardavinėja? Batus? -Rūbus. -Maniau -daržoves. -Ne, nu tu durnas. -Aš su skudurais nedirbu. Iš kur galiu žinoti. Pinigai Kišenės mano kiauros ir subyra monetos smulkios į batus. Leisdamos tridžiančius purvo pinigų garsus. Dydis Sėdi mergos ant betoninio gėlyno. Karšta. Žiūri sau į kojas, rango batuose pirštus. -A-a -ch -kokia mano koja didelė, -viena, -trimketvirtas dydis. Kita tyli. Jos keturiasdešimt antras. Avarija Kęstutis neateis, nes persidūrė batą ir koją. Testamentas Rašyk testamentą, kad palaidotų su batais ir ant rankų su dar batais. Didelėje tašėje. Giliai giliai. Poros tūkstančių kilometrų gylyje. Svajonė Kiaurame šlapiam bate žarsčiau įkaitusį Ibizos smėlį pirštais svajodamas apie Trijų skylučių kokoso kokteilį su ledukais ir, kad nepristrigtų į šiaudelį ledo Meditacija Kai temsta, pasiremiu alkūnėmis kelius ir žiūriu į kiaurus batus. Žiūriu, kol sutemsta tiek, kad nebesimato kiaurų batų. Tada nusiraminu ir einu miegoti. Savigarba Save gerbianti moteris per gyvenimą sunešioja 800 porų batelių. Nelikime abejingi batų perdirbimo problemoms.

---

Vairuotojo dienoraštis

2010-05-01

  Apsipūtęs važinėjau po miestą tuščiomis sekmadienio gatvėmis. Ramybę triphopo ritmu kaitaliojo lengva paranoja. Turėjau galimybę gatvėse susitikti kitą apsipūtėlį. Mes diktavome eismo ritmą ir tik nelaimingo atsitiktinumo dėka galėjome susitikti akis į akį. Staiga situacija pasikeitė. Mane ėmė persekioti bronzinis džipas. Sustojau. Išlipau. Priėjau prie vairuotojos moters juodais akiniais ir paklausiau: -Jūs mane persekiojate? Pakeliui užsukau nusipirkti tabako. Putni blondinė prekybos centre tarp lentynų pusračiu išsirikiavusiems kavalieriams pasakojo kažkokį seksistišką nutikimą: -Položenije ceičas takoje, što vsio ravno būdet nado otsasatj, -kartojo ji kažkieno jai pasakytus žodžius. Grįžęs namo nebeišgalėjau pasatatyti mašinos į vietą iš kurios išvažiavau. Palikau už kvartalo. Sekiau čiūvakėlius didelių arklio žingsnių ir juoko istorijos pėdomis, kuri išnešė juos taip toli, kad nepadėjo parsirasti per rankas leidžiamas butelis „Fiestos”. Man buvo pakeliui. Ėjau paskui ir filmuodamas džiaugiausi, kad negaunu į galvą. Kieme pamačiau automobilį, kuris įvažiavo ten kur netilpau aš. Supratau, koks beribis esu. Atsirakinau laiptinę. Trinktelėjo durys. Skambėjo raktai ir išgirdau, kaip mano kojų nagučiai takši koridoriaus plytelėmis. Persigandęs apsidairiau per pečius ir pamačiau nuo šeimos pasprukusį šunpalaikį. Pakviečiau jį vidun, bet persigalvojau – pamaniau atneš katinams blusų. Hobis Mobis sėdėjo virtuvėje, kaip palikau.Šaukiau jam, kad „ateik, pažiūrėk kokį šunį tau parvedžiau”. Hobis Mobis atsistojo tarpduryje ir kartojo „čia vipetas, čia vipetas”. -Dabar tu niekur nepaspruksi. Tu įklimpai, – pranešiau naujienas šuneliui, kuris ir įprastai atodo ką tik verkęs.-Varyk iš kur atėjęs, nes tu pavertei mane vaiku. Mėginau Hobiui papasakoti visą virtinę nutikimų. Nežinau ar jis suprato. Kalba nuklydo į putalo reabilitacijos marketingą. -Tai, kaip sakomą -pūtimas yra gimimas iš naujo. Aišku, jeigu tas gimimas nesitęsia kiekvieną dieną. -Kodėl mums kažkokie balvonai turėtų aiškinti, kiek kartų galima gimti per dvidešimt minučių. Aš manau, kad jie patyrė gimdymo traumą ir buvo traukiami replėmis. Bet kas tada? Tada fuck off, eikit nachui, neaiškinkit mums kiek reikia. Atsipiskit. Ir paskendau mintyse, kaip sujungti šias dvi pasakojimo dalis, o besileidžianti, nežinia iš kur, gyvsidabrio dulkė peršovė koją.

---

Moteris yra Pasaulio Negras

2010-04-29

Sapnavau, kad kalendoriaus dienų lapelius pakeitė diržo skylutės. Kasdien susiverždavau po vieną. Bėgo dienos, diržas vis trumpėjo. Metams baigiantis prisikapojau naujų skylių. Vėliau pradėjau veržtis diržą ant kaklo. Tada man medijos varpais paskambino iš PėeSD’os. Jie paklausė, kaip man sekasi. Aš atsakiau, kad “puikiai, tik diržas baigiasi”. Mėginome rasti kompromisą. Jie pasiūlė diržą keisti į virvę su muilu. Paskui, lygtai kažkur ėjau į parduotuvę. Sutikau poną su ragais. Kvietė apsilankyti paklausyti dievo žodžio. Atsigavau. Nusipirkau alaus. Grįžau namo. Išgėriau, parūkiau, kritau į lovą. Prieš miegą pagalvojau “reikėtų pavartyti kokią verslo stebuklų knygą”. Ten rašė: Norėdami išlikti jaukiame kapitalistiniame pasaulyje ir pirmauti paslaugų srityje, turite: 1) nuolatos šypsotis iki skausmo; 2) šliaužioti ant kelių prieš klientą; 3) stumti klientui bulves. Toliau nebeatsimenu, nes užmigau ir nebepabudau. Man patinka, kai moteris šliaužia prieš mane ant kelių. Sukietėju tiesiog.      

---

Duris atvėrė FLUXUS Ministerija

2010-04-26

Tęsiant įsišaknijusias numirėlių mazgojimo tradicijas, balanžio 23 dieną sostinės Gedimino prospekte duris atvėrė FLUXUS Ministerija. Džiuginantis projektas – Kūrybos dirbtuvės ir alaus nakvynės namai viename apleistame pastate. Čia jums ne prie Žemaitės gatvėje sėdėti. Mačiūno portreto iš dūmų danguje nespėjau pamatyti, nes čiūvakai neiškentę paleido juos dešimt minučių anksčiau nei programoje buvo numatyta. Kaimynai pagalvojo, kad ant stogo dega žolė, tačiau antikvarinė gaisrinės mašina prieeigose greitai juos nuramino. Aplinkui smaukalavosi kūrybinių patalpų interesantai ir Gedimino prospekto sbrodas. Cigaretės, dviračiai, mobilūs telefonai, vaikai, formalios šypsenos, žibutės, laimingos supermamos. Taigi, užsuksime vidun pasižvalgyti “Kas tai?” – ministerija ar neseniai iš lukštų išsiritusių jaunųjų Lietuvos menininkų vištidė.

---

Interviu su savimi

2010-04-13

Pilnas interviu Forbes žurnalui, kuris užsilenkė po savaitės per šv. Kalėdas Juoko anatomija Kaip atsiradote? Augau prie Nemuno. Kur švinta rytas. Vilniuje tuo metu būna jau visai geografiškai prašvinkęs. Šūdų kultą sukūriau būdamas berniukas. Per pirmąsias prosenelės mirties metines. Buvo vasara. Po šimtamete guoba prie trobos grojo pučiamųjų kvartetas, su pusesere prikišome snaudžiančiam dūdoriui į triūbą bulkos minkštimo. Ilgą laiką pats to negalėjau suvokti, nes neradau šiam pavadinimo. Dabar kuriu pavadinimus vieną paskui kitą. Bangkūcheną suvalgėme, o  batonas – jis ten ir liko. Guoba vėliau nudžiūvo. Maras. Kartais jaučiu gerklėje gumulą. Kas inspiruoja? Pagrindinės idėjos koncentruojasi dušo želė buteliukuose, o visiškai išsiskleidžia po karšto vandens čiurkšle. Genialumas slypi paprastume. Lyg nusispjauti. Taip išradau seilėmis priklijuojamą automobilinį iPhone laikiklį, kuris atpratino pirkti loterijos bilietus. Visuomet randame dar neatrastų humoro orgazmo vietų.Todėl mūsų korporacija klega. Kam tarnaujate? Nerašau specialiai niekam. Pvz. Morkų tortas patinka namų šeimininkėms. Jos per garsiai kvatoja. Radusios šį receptą. Su O dieve, bet man patinka riauses! išėjo prasčiau. Teko slėpti galvą po porolonine beisbolke. Nuo jį atsispausdinusių režisierių siūlomų šmaikščių tęsinio honorarų. Kada liautis juoktis? Kartais žmonės, prunkščiantys per svetimas laidotuves, prisimena, jog negražu garsiai juoktis iš gyvybės langelyje gautos bedarbio pašalpos už priduotą kūdikį. Dar prasčiau. Ima reikšti su sveika logika prasilenkiančias pretenzijas: Šūdų kultas visai suįžūlėjo. Tokiems sakau: paprašysiu kuo skubiau pasišalinti von. Tuomet jie sako, kad dar pasišūdins čia truputėlį. Neįmanoma be to. Ar tai menas? Daugelis mano meną esant tiesioginiu proceso publikavimu. Atseit, pažiūrėkite, kokiu spalvotos čiurkšlės būdu kakoju ant vatmano lapo. Tiesiai į kompiuterį. Sėdėdamas permatomoje tupykloje teatre. Tokius stipriai trukteliu per dantį. Apkabinęs per pečius. Plekšnoju. Tu šaunuolis. Išstūmęs produktą nebijok pažvelgti atgal. Prieš nuleisdamas ir neplautu užpakaliu leisdamasis į personalinės parodos premjerą. Gyvenimas išmokė guostis. Kartais nepadoriai ilgai stenu ir nieko nepadarau. Pažvelgiu atgal. Suvokiu, kad galbūt tas baltas ir skaidrus Nieko – tobulas mano veiklos rezultatas. Kaip mus pasiekiate? Pasigauname ryte darbe neršiančius. Būnate labai pažeidžiami. Mėginate prisidengti darbu subinę nuo šalčio. Tyliai juokiatės. Iš darbdavio garsiai šaipytis nuostolinga. Gali sugriūti ekonominė priedanga. Tada ateis gorilos iš nekilnojamo marketingo, atims lizingą. Fanatikams pasiekti naudojame ir lokalius būdus. Pavadiname namų wifi tinklą „Nestatykite savo gaisrinės mašinos kieme” arba „Juda mūsų šaldytuvas, kai mylitės virtuvėje”. Nesakykite savo mamai. Ji užstabdys interneto srautą. Ką dievinate ir ko nemėgstate? Daugelis mano, jog pešti informaciją apie bendrovės veiklą galima pasikalbėjus su valdybos nariais. Tačiau, dėl kalbos barjero dažniausiai tenka grįžti prie seno korumpuoto būdo – pasigavus mane Maksimoje užduoti vengiamiausią klausimą „Kaip tu sugalvojai Šūdų kultą?”. Lyg klausti dviejų metrų žmogaus „Ar tu nežaidi krepšinio?”. Ne, nežaidžiu. Gal pateiksiu per Jūsų kontingento selebričių analogijas. Nemėgstu Skomanto Janonio. Už tai, kad atidavė Lietuvos valdymą Skandinavijai, o pats Facebook’e ieško nemokamų bilietų į GusGus pasirodymą. Nemėgstu Rimo Šapausko. Už tai, kad per anksti subrendo ir paliko Algį vieną kepti juokus pagal seną matricą greitai. Apskritai, sunkiai sutariu su vandeniais. Nemėgstu Karolio Jachimavičiaus. Višinskio nuotraukos tokios blogos, kad tenka portale talpinti šizoidiškus interneto vaginius. Nemėgstu Marijaus Mikutavičiaus. Už tai, kad paštininkas eina per kaimus keisdamas kompaktus į anūkų ledams dovanotus alaus kamštelius. Nemėgstu šuniuko Rudžio. Už tai, kad Seimas vėluoja priimti pataisas iš atšąlusių lūzerio letenų. Kodėl niekas mūsų neklausia, kaip vasarą gelbėjome eilinį Kačiuką Rainį. Kaip jis laimėjo gyvenimą ir ką apie ateitį mums pasakė darbuotojas Pifas? (apie tai bus dokumentinis filmas). Nemėgstu Evaldo Janso. Už tai, kad neleido filmuoti kiaulės mirties. Šiaip ar taip – juk aš nupirkau tą kiaulę tikėdamasis praturtinti videoarchyvą. Nemėgstu Sigito Parulskio. Už tai, kad produktyviai inkščia pledais apdengto virtuvinio stalo namelyje. Apsiskaitęs žmogus turėtu nedaryti to. Nemėgstu pedofobų. Už tai kad jų skandalų atskalos žiniasklaidoje trukdo žmonėms toliau šventę švęst, pirkt batus, nešti į valyklą paltus. Ir meta šešėli berniukų chorų vadovams, fizinio lavinimo mokytojams. O ko jūs iš jų tikitės po to? Nemėgstu anekdotų pasakotojų. Už „bet aš nemoku juokingai papaskoti”. Na ir žinoma, kad nemėgstu kailinių automobilio sėdynių, nes jose būna įsimetę kirminų. Mėgstu kunigaikštį Urniežių. Už tai, kad jo rūsyje yra tiesioginis penkių metrų kanalas kibinams transliuoti iš Trakų. Mėgstu Rolandą Rastauską, nes ir jis man neabejingas. Myliu, kai mano artimųjų pokalbiuose dėl darbo klausia apie mane. Familiarumas slypi į bloknotą įsegtame auksiniame parkeryje. Kaip suprantate – dievinu moteris. Viena valdybos narė sugeba per vakarą apsilankyti penkiuose vakarėliuose. Smerkiu tai. Tačiau ji valdybos narė, gerai flashbackina tekstais ir parneša šokiruojančių bekelnių nuotraukų. Iš  priešmirtinio MTV gimtadienio. Kur „randatės”? Įstaiga įsikūrusi buvusiame Pravdos ofise. Įprasta, kad ėmus ieškoti tiesos, vėliau neišvengiamai kyla sušiktos problemos. Organizacija priklauso man. Sprendimai priimami virtuvėje. Valdybos nariai yra tiek katinai, tiek merginos. Visi šalia esantys tuo džiaugsmu irgi apsitaško. Korporacijos adresai internete: http://sudukultas.lt/ Video: loripyrstas Facebook: facebook.com/CultOfShit facebook.com/CultOfShitWorld Lori Pyrstas Kokie ateities planai? Taigi, kaip matote, Šūdų kultas yra visur ir visa apimantis. Greitai pradėsime rinkti po 2% naujų maldos namų statybai. Jau išrinkome vietą Žirmūnų žiede. Pradėjome vežti blokus. Patogus susisiekimas troleibusais. Daug balkonų kiekvieno skoniui. Savotiška daugiaaukštė bažnytėlė. Ieškome webdizainerių ir turinio generuotojų jai. Tada atsidėsiu rašymui. Vėliau kotiruosime akcijas biržoje. Kiekvienas akcininkas bus įšventintas į riterius. Juk taip mažai yra mūsų kilmingų tarp paprastų.Ir visi norėtų bent kartą gyvenime paskraidyti mūsų avialinijomis. Užuot smurksoję prie Šūdų kulto TV kanalo YouTube. Tai džiaugsmo korporacija. Mutuojanti drauge. Klausimus uždavinėjau ir su savimi kalbėjausi aš – apsišaukėlis Šūdų Lordas Lori Pyrstas.  

---

Isadora Duncan Vilniuje

2010-04-12

Tuo metu, kai pasaulio medijos priemonės masiškai leido flood’ą apie nukritusį lėktuvą, kuriuo skrido ypatingai svarbūs asmenys ir kuris buvo absoliučiai svarbesnis už betkurį kitą nukritusį lėktuvą, kuriuo skrido nesvarbūs asmenys – Vilniuje lankėsi šokėja iš Jungtinių Valstijų – Isadora Duncan. Klasikinio baleto kritikė pagarsėjo tragiška savo mirties istorija. Ilgas šalikas apsivyniojo automobilio ratą. Priminimas krentančių lėktuvų reikalų komentatoriams:Perskaičiau „geriau koks kitas lėktuvas būtų nukritęs” ir prisiminiau seną atsitikimą iš ateities. Kai 2015 metais, autopilotuojamas „Silicone Air Lines” lėktuvas, gabenęs 69 neščias pripučiamas lėles, nukrito Černobilyje, tiesiai aliuminio laužą renkantiems robotams ant galvų. Tuomet aukas tylos minute pagerbė Putinas II. Minutė truko 14 sekundžių. Prieš mirtį visi lygūs, todėl siūlau nusiraminti, apsivynioti gerkles šalikais ir ramiai laukti savo eilės.

---

Microsoft perdažys Vilniaus senamiestį

2010-04-12

  Nusivyliau gyvenimu. Šlitinėjau hedonistiškais klystkeliais, ieškodamas sielos ramybės. Pagalvojau, ką darytų sumišęs žmogus mano vietoje? Nusprendžiau įsigyti narkotikų ir iš karto visus suvaryti. Buvau girdėjęs, kad graffiti užrašai ant sienų, yra ne kas kita, kaip narkomanams skirti rebusai. Mėginau išspręsti juos. Vaikščiojau, dairiausi. Valandomis stovėdavau priešais aprašinėtas sienas ir pusbalsiu slebizavodamas varčiau liežuvį. Tikėjausi garse išgirsti reikšmę. Likimas, lyg Google, iš daugybės paieškų į viršų išmesdavo suprantamą tik vieną žodį – “solomon”. Parskuodžiau namo ir drebančiomis rankomis rinkau: http://www.solomon.com Įsivaizduokite, koks dvigubas buvo nusivylimas pamačius, kad nihują čia ne jokia narkų įsigijimo vieta. Ir ne joks zašibys blogas. Ir ne joks ahujetj “prikolas”. Išviso – elementarus šlamštas. Puslapyje buvo rašoma “Microsoft laimėjo konkursą perdažyti Vilniaus senamiesčio snukį žydra spalva”. Bbd.

---

Tarptautinė Kačių Kančių paroda

2010-03-24

---

Hipno katinas

2010-03-09

  Foto: Hipno katinas. Patinka man katinas. Kartais pasikalbame. Ne šiaip ten visokius “miau miau miau”, o rimčiau. Lyg su žmogumi. Pakeliu akis nuo kompiuterio, nes jaučiu, jog mane stebi. Katinas išsidrėbęs. Plaukuota šlaunis išmesta. Barzdą prispaudęs prie kaklo. Atrodo dar storesnis. Ir solidesnis kažkoks. Rimtas liūtas su bakenbardų apykakle. Žiūri man į akis ir nemirksi. Susitingęs savo katiniško laiko amžinybėje. -Ko žiūri čia sustingęs? -mėginu šypsotis, nors pačiam nejauku. Nesistengiu mirtinai stebeilytis į akis, kol katinas nusuks žvilgsnį. Ramiai bendraujame – aš klausinėju, jis žiūri ir tiek. -Kas yra? Tu užsihipnotizavęs? -klausiu. -Užsihipnotizavęs, sakau, ką? Malonu kartoti nelengvai tariamą žodį. Žinau, jog šioje vietoje esu pranašesnis. Netekčiau amo, jei katinas ištartų žodį “užsihipnotizavęs”. Pačiam nelengva ištarti be struktūrą griaunančios šypsenos. Ir dar juokingiau pasidaro, kai imu strigti. Gali būti, katinas mano hipnotizuojąs mane pats. Faktas toks, kad nejuda, nemirksi ir nesako: -Ne, aš visai neužsihipnotizavęs. Būtų pokalbis išsemtas. Taip, mama, aš pavalgiau. Ate. Manau, reikia išnaudoti progą, kol katinas nejuda. Galiu galvoti betką. Tuomet nusikeliu į prisiminimus. Jis laiko laiką ir laiko turėsiu, kiek jis išsilaikys užsihipnotizavęs. Pamenu, prieš kelias dienas čia, užėjo trumpam Hobis Mobis. Sėdėjome virtuvėje. Norėjau pasišnekėti visokiomis opesnėmis temomis. Tokiomis, apie ką vėliau sakome “O, blet žinok, vieną kartą mes taip su juo gerai išsikalbėjome. Eina na kaip gerai. Pisdą pisdą”. Tai va, katinas yra visai ne kaip žmogus šiais klausimais. O Hobis Mobis, kai buvo atvaręs, tai nesupratau. Aš noriu papliurpti, o čiuvakas sėdi, kojas kilnoja. Atrodo, nori kažko prašyti. Pakelia vieną koją. Pastato. Tada antrą. Pastato. Atsispiria alkūnėmis sau nuo kelių. Padeda plaštaką ant stalo. Ima groti pirštais barbenimus: nykštys, mažylis, bevardis, nykštys, mažylis, bevardis. Nepasakyčiau, jog iš proto varo. Atsilošia, įsiremia pečias į sieną. Garsiai atsidūsta. Palinksta pirmyn. Staiga šoka atgal. Vėl pirmyn, vėl lošiasi atgal. Pradeda sukioti sprandą, lankstydamas galvą į šonus. Trūksta tik traškėjimo. Muistosi visas, akys šaudo į šonus. Negaliu pagauti. Aš noriu pakalbėti, nu bleet. Staiga pašoka iš viso – pasiremia atbulais delnais į stalo kraštą, smeigia akis ir rėkia iš ano pasaulio dusdamas paspringdamas: -Ko tu žiūri? Ko tu į mane žiūri? Galvoji aš apsivaręs, ane? Tuomet grįžtu atgal. Traukiu vyzdžius iš praeities, pažvelgiu į katiną. Labai geras katinas. Patinka man jisai.

---

Šalto prakaito žurnalas

2010-03-02

  Užrašytas krentančių padalų lietuje. Smigome į fotelius, lyg strėlės kietą bačkos dugną. Ant sienos pakabintą. Pasaulis apsivertė šonu. Krūminiai dantys sukando žandus iš vidaus, kad amortizuojanti guma neištaškytų į gabalus palaidas žiaunas. Degintas rudas cukrus ištižo lipalo pelkėje. Džiaugiausi, kad nesubraižė skruosto. Hobis Mobis per šitą mūšį neteko pusės ploščiaus. Dabar viskas tvarkoje. Sėdime abudu priešais vyniojamu popieriumi išklijuotą sieną. Tarytum gerai atpistos cinamono bandelės. Kraujo burbulai mikseriu supjaustė lūpas. Sėdime, panašūs į rūgštyje mirkytus sraigių namelius šlapiuojančiomis begalybės rievių spiralėmis, mėginame šypsotis ir nesusijuokti garsiai. Kad mažiau skaudėtų tą, ko nebejaučiame. Žiūrime į sieną. Siena verčiasi į mus. Jaučiame, jog galime sustabdyti laiką. Jeigu pavyks sustabdyti sieną – laikas sustos. Niekada nebuvo lengviau, nei tai atrodo dabar. Siena stovi, kaip stovėjusi. Seniai turėjo užgriūti mus. Mūsų paskaičiavimai labai tikslūs. Siena stovi, laikas nejuda. Sukasi tik elektroninė košė laikrodžiuose. Tamsiai žalia proto pisimo košė. Nereikia leisti, kad tau kažkas pistų protą. Reikia nekreipti dėmesio, kai kažkas dirba savo darbą. Vieni pisa protą, kad laikas eina, o siena stovi ir stovi dar vis. Stovi ir laikas. Aš ir Hobis Mobis, sėdime foteliuose ir laikome sieną. Laikysime, kol ateis valytoja. Reikia palaikyti sieną, kad ta boba galėtų išsiurbti kilimą palei sieną. Paskui pakelsime kojas, valytoja išsiurbs po mumis. Tarytum mūsų čia net nebūtų. Mes esame čia, dabar ir menami. Sutraška rakto žaginama spyna. -Na duok, na duok gi pagaliau, -zirzia raktas. Hobis žvelgia į mane. Su ta savo, atseit gudria šypsenėle. Truputį prisimerkęs. Tikras pydaras. Noriu pasakyti jam, kad jis pydaras. Šypsenėlė pati prašosi. Pats laikas tai padaryti. Kadangi laikas stovi, mano pasakymas išsiskleistų begalybėje povo uodegos vėduokle. Gali būti, kad išsitęstų įgavęs nepageidaujamą aidą, kuris ilgai kartotusi valytojos ausyse. Valytojos, kuriai laikas atrodo neegzistuoja. Ji krebžda nežmoniškai ilgai ir užknisančiai lyg pelė. Tarškina kibirais, lenda su savo kempinytėmis, valikliais. Prakeikta pelė, kuri neduoda miegoti nei naktį, nei dieną. Pelės ėda mūsų nervų lasteles. Pelė užsirakino iš vidaus, aunasi batus ir įtipena pro duris. Hobis Mobis laiko užsikėlęs kulną ant kelio. Mėgina tyliai nusiauti batą, kad galėtų pritvoti pelę. Pelė pamato mus tik po kurio laiko. Pradeda mikčioti, trypti, dairytis, giliai kvėpuoti. Ji nesupranta, kad mes gyvi. Nagais drasko kilimą. Nežino, kaip reaguoti. Pelės nežino, kaip elgtis tais atvejais, kai sustabdytas laikas. Aš prišoku ir staigiu mostu nutraukiu jai nuo galvos maišelį su klijais. Pelė pagauna oro gurkšnį, atsičiuchina ir ima cypti. -Labas, -demonstruodamas ramybę ir laikydamas sieną tuo pačiu metu tariu jai tyliai. Velniškai sudėtingas užsiėmimas, vienu metu atlikti sienos laikymo darbus ir sveikintis su pele. Svarbiausia nelaukti atsakymo. Kol pelė atsakys į pasisveikinimą, laikau sieną. -Labas, -po valandėlės pralemena pelė, -Jūs galite eiti į virtuvę. Aš čia viską sutvarkysiu. Hobis Mobis negalais atkabina pabalusiu pirštus nuo bato kulno. Mirkteli man “geriau gal einam”. Linkteliu. Pakeliui į virtuvę, tamsiame koridoriuje susistumdome pečiais. Kėglis numeris vienas ir kėglis numeris du. Stengiamės nenukritę pasiekti tikslą. Prunkščiame jau bėgdami. Finišą pasieksime tada, kai garsaus juoko aidas pelės sąmonę veiks, kaip “jų linksmas laiko leidimas”. Turime kažką skubiai sugalvoti, kad galėtume garsiai juoktis. Turi imti tekėti laikas. Mes virtuvėje. Uždarau duris. Burnos nepaleidžiu. Su ašaromis akyse pradedu žaidimą: -O tu pistum pelę? Nugriaudėja sprogimas. Aš gi sakiau, kad ta siena turi nuvirsti. -O tu pistum keturiasdešimties vazelino cisternų sąstatą? -Hobis braukiasi ašaras. Jam gaila pelės.

---

Atminties lentelės

2010-02-12

Ėjau gatve. Iš priekio plaikstėsi karštų žnyplių plaukų bangos. Balta maikė, žemiau pečių nukirptomis rankovėmis, išbalusi duobė nuo skiepo, baltas diržas auksine sagtimi, įdegęs pilvas ir juodas skorpionas ant dubens. Tikriausiai turėčiau pridurti, jog bamboje styrojo sidabrinis burbuliukas. Burbuliuko nebebuvo. Suvokiau esąs šaldytas galvijas. Bijau būti tokiu palaikytas. Tuomet sustoju. Apsidairau ir pradedu šukuotis. Neturiu šukų. Šukuoju plaukus atgal. Plikomis rankomis. Šukos šiaip sau. Pradedant nuo ištrinos užpakalinės džinsų kišenės. Tokius džinsus reikia slėpti. Netgi jei neturi šukų. Šukos su koteliu. Mėlynos. Įsivaizduokite – pilkai priskrętusios pleiskanomis. Prisivėlę plaukų gumuliukų. Galvos nuogumo įsikūnijimas trečiame asmenyje. Tačiau istorija apie moteris, apie jų šukas. Jos peša peša peša plaukus. Atsitraukia. Greičiau už žvilgsnį. Stveria plaukus ir rauna rauna. Taip skubiai rauna, kad nespėtų pačios pamatyti, kiek jų daug iškrito. Slenkantys plaukai. Nervingas dirgulys. Lyg smėlis Aliaso laikrodyje. Prapliumpa juokas. Serijomis. Isteriškas: -Tu žinai? Tu žinai ką jis jai pasakė? Jis jai pasakė… Cha cha cha cha cha. Plaukai praeina. Žinau. Specialiai neatsigręžiu atgal. Taisausi dėžę ant galvos. Rudą kartoninę. Ji trukdo man kvėpuoti. Nešuosi perskaitytų knygų nuotrupas joje. Daugybę cituotų atminties lentelių. Ausinės iš ausų iškrinta. Mintys šnara. Nosimi jaučiu uostinėjantį pelės snukutį. Tvoju šonus delnais. Kresteliu, kad sučežėtų dar kartą. Didindamas greitį nueinu. Galva sunki po vakar. Trijų dimensijų. Kvadratinė. Einu gatve. Prie perėjos sustoju. Pralekia mašinos. Ant sėdynių kepa sekso revoliucija. Dar šimtas metrų plonais minkštais padais akmeniniu duonos kepalų keliu. Posūkis į dešinę. Alėja. Ant suoliuko laukia Hobis Mobis.

---

Višta, kiaušinis, durys

2010-02-11

  Skambino į duris. Ilgais paspaudimais. Kurį laiką negalėjau patikėti, kad iš viso kas nors skambina į duris. Stovėjau prie viryklės, lyg prie tramvajaus vairo. Derinau vandens sprogimus aliejuje su veriančiu čirškimu. Jaučiausi pervažiavęs žmogų. Girdėjau jo klyksmą ir kaukiančias sirenas. Ėjau. Nusivalęs rankas į šlaunis, atidariau. Prie durų stovėjo raudonos kurpaitės įmautomis baltomis kojinėmis, juodas sijonas aukščiau kelių. Elektros žalumo palaidinė įdegusia ranka, su ant riešo kabančia auksine grandinėle, gniaužė tamsiai rudą papkę. Kaklas buvo uždaras, o grandinėlė dar suposi skimbčiodama. Laiptinės saulė dažė plaukus oranžine spalva. Kaikurie rangydamiesi vielomis styrojo atskirai prasimušdami deginančiame raudonume. Stovėjau. Nurijau seiles, kad nesigirdėtų. Susiraukiau. Vos neapsivėmiau. Springdamas iš malonumo. Strigau apakintas rudų akių baltymų baltumo ir dantų. Veidas buvo rudut rudutėlis. Veidą reikėjo nulupti ir išmesti. Jis vos laikėsi. Klausiausi, kaip rieda raumenų skaidulomis prakaito lašai po veidu. Tra  tra ta ta     ta taa. Ji šyptelėjo viena puse. Raukšlė sukietėjo. Oda įlūžo. Atsivėrė tamsus plyšiukas. Nieko, mažas įplyšimas. Ji palietė sau skruostą. Atsiprašydama. Veidas slystelėjo. Grįžo į savo vietą ir sustojo. Koridoriaus kilimas pradėjo važiuoti atgal. Stengiausi išsilaikyti nenuvirtęs. Atsistūmiau sieną. Dar kartą. Ji tolo. Kilimas šlifavo grindis. Sudūlėjo pilki dešimtmečiai. Nusėdo. -Ar gėčiau jums pasiūlyti…, -pasakė ji. Kažkas įėjo į laiptinę, o vėjas užtrenkė duris. Skambino į duris. Netikėdamas niekuo, nuėjau atidaryti. Priešais stovėjo Hobis Mobis. -Kur merga? -save ramindamas, kaip galima ramiau paklausiau. -Kokia merga? -pasakė. -Merga. Baltomis kojinėmis ir rudonais batais, -susinervinau. -Merga. Iš du tūkstančiai antrų. Hobis pralenkė mane. Nuėjo į virtuvę. Svilo bulvės. Jis atidengė keptuvę. Pradėjo maišyti. Susmukęs kėdėje įkvėpiau giliai ir orą leisdamas lėtai pradėjau trinti antakį. Nusprendėme nekalbėti apie tai. Pavalgęs pasijutau geriau. Višta padėjo kiaušinį, bet kiaušinis ją padarė. Sėdėjau sotus ir lengvai filosofiškai apsvaigęs. Pūčiau į lempą dūmus. Ir galvojau apie tuos žmones, kurie sako „Prisipažink, ko čia parūkęs?”. Galvojau apie savikritiką. Apie jos galią versti slaptus matomais. Tai atleidžia mane nuo buitines sąmatas skaičiuojančių minučių. Svarsčiau, ar tiems žmonėms pasakęs tai, galėčiau išsimesti šitą kortą. Kad apsidraudęs savikritikos kompanijoje. Bet ne apie tai. Apie saulėtą pavakarę. Šioje vietoje. Geltonai oranžiniai spinduliai kirto skersai Hobio Mobio rudą kostiumą. Jis stovėjo atsirėmęs į staktą. Sėdėjau jam priešais, už stalo. Nugara į langą. Kamputyje. Hobis trumpino spindulį judindamas kelėną. Aš norėjau papasakoti jam apie tuos žmones, kurie sako „Kiaušinis už vištą protingesnis”. Negana to, jog neatpažįstamai pakeičia posakio turinį, tie žmonės klaidingai mano, kad panaudojo atbulomis ausimis nugirstą nesąmonę vietoje ir laiku. Baisiausia, jie nemano klystantys. Tada pradedu Hobiui pasakoti savąją kiaušinio versiją. Apie pasimetusį žmogų siauro akirčio spazmų voke. Lukštas riboja jį, bet drauge saugo. Saugo tokį durną žmogų nuo pasaulio negandų. Žmogus lukšte įsidrąsina. Čia zajabys, patogu. Pigiau, nei po atviru dangumi. Galima garsiai svarstyti. Kas atsirado pirmiau: višta, kiaušinis ar lukštas. Svarbiausia – niekas tavęs negirdės ir galima neatidaryti durų.

---

Bendrauti su moterimis

2010-02-10

  Foto: Karalius Lyras per šv. Kalėdas su katėmis. Gyvenime yra nemažai dalykų, kuriuos norėčiau pamiršti. Taip, kaip pamirštu apmokėti sąskaitas. Siekdamas išvengti persekiojimo, stengiuosi juos prisiminti. Prisiminti sapnuodamas. Tartum viskas vyktų ne iš tiesų ir ne su manimi. Tokius sapnus užsirašau. Kuriu neišsipildžiusių sapnų sapnininką. Kažkuriam iš jų įgavus realų pavidalą – nedelsdamas pasižymiu. Jeigu naktis, imu cigaretę, kompiuterį. Einu į virtuvę. Užsidarau duris, kad neišgąsdinčiau pamyžti prabudusių svečių, įsipilu sulčių, susiraukiu, kurpiu istorijų įžangas. Saugodamas akį, garsiai pučiu dūmus. Sutraiškau tarakono šarvus ir uždarau peleninę. Tą naktį stebėjau krintančius gatvės atšvaitus, šviesoforo mirksėjimą langų nišose. Mirkčiojau, nesuprasdamas ar jau rytas, ar dar naktis. Gurkštelėjau sulčių. Vieną trumpą. Vieną ilgą. Dupletą. Visko po du. Net troškulį dera malšinti kiekybinių nuolaidų iliuzijomis. Pribaigiu vienu ypu. Atsistoju. Einu įsipilti dar. Grįždamas garsiai nugeriu. Istorija tikrai siaubinga. Nesinori prie tokios net prisėsti. Be to, rytoj turiu svarbų susitikimą. Su žema blondine, kavinėje. Ji bus su baltu laptopu. Aukštas blondinas juodu paltu atsineš juodą kompiuterį. Darysis aplinkui. Ieškodamas staliuko su dama, akimis ieškančia partnerio žodžių šachmatams. Ji pakels neįsitikinusį delną suglaustais pirštais, mėgindama abejojančiai nuduoti “kad gal čia aš tas”. Įsipilu dar obuolių sulčių gėrimo. Pateliūskuoju likučius. Taip, mėgindamas erotiškai sieti susitikimo vingį, išgėriau visas žmonos sultis. Per tą laiką stipriai pasistūmėdamas esmės linkui. Taigi, visai kitas laikas, kita cigaretė ir kita moteris. Jeigu einu ne vienas, tai ji iš priekio. Prasilenkiame. Ji laviruoja tarp praeivių pilkais švarkais ir geltonomis skaromis su kretančiais blizgučiais. Aplinkui numintos basanoškės, kreivi pirštai, cinamonų nagai. Išsisuka, tačiau į ją atsitrenkia. Krenta kadaise baltas rankinukas. Praeivė lenkia žemėn skarą. Iššauna užpakalis tamsiai mėlyną sijoną. Pilko švarko skvernas verčia pajuodavusius kraštus. Ji irgi bando lenktis. Bandymas pusiaukelėje pakimba. Aš padėsiu. Ne, aš pati.  Ji pakelia akis nuo kramtoma guma apspjaudyto asfalto. Žvilgsniai nori susitikti nesusikibdami. Manęs niekas netrukteli už parankės. Nieko nepastebi. Tai kitas susitikimas. Kada neaišku ar jis įvyko. Suprantu, kad pasirinkau gyvenimo būdą bendrauti labiau su moterimis. Nesvarbu su kokiomis. Svarbu, nebūtų vyrai. Nuo to atradimo net praplinku. Užverčiu laptopą. Šypteliu. Labanakt, hedonistai.  Rytoj profesionalams ekstremali diena.

---

Skiepai nuo apsivogimo

2010-02-08

Dzūkijos sostinės meras prisiteisė penkis tūkstančius litų iš aukštąjį išsilavinimą turinčio diedo už nezenzūrinius komentarus. Meras teigė, kad nuo ydingą nuomonę formuojančių komentarų, gausiai lankomame “Alytaus naujienų” tinklapyje, labai išgyveno šeima ir suprastėjo sveikata. Kadaise gražaus, sandėliukų uogienių vagies veido, galva gautus pinigus skirs sveikatai taisyti. Šūdų kultas siūlo Necenzūriniam diedui ateityje vengti apie žmogų spręsti iš veido, o merui patariame pasiskiepyti nuo apsivogimo, kai tik tokie skiepai bus išrasti. Nuo pandeminio gripo bus skiepijami visi pageidaujantys. Nemokamai. Pagaliau farmacininkai pramušė dantų nervų kanalus Sveikatos ministerijoje. Sveikiname įgyvendinus pelningą projektą. O jau atrodė viskas žlugs – prigaminta skiepų, o nemokūs vartotojai spėjo per tą laiką pasveikti. Smagu, kad bent valstybė remia privatų verslą. Šios sėkmės paakinti, Europos farmacininkai ėmėsi naujo projekto. Medijoje brandinama nauja pandemija. Šį kartą – erkinio encefalito siaubo vakcinacija nusidrieks iki poliarinio rato. Kijevo rinkiminėje apylinkėje olialia mažapapių analogės surengė apsinuoginimo akciją prieš demokratijos pagrindų griovimą. Stebiuosi, kaip neprišalo žalia lipni juosta. Tikriausiai skauda po akcijos nusilupti. Bet, žinoma, ne tiek skauda, kiek bus šaunu pasididinti sušąlusius papukus po akcijos. Tikime, pasiūlymų bus per akis be proto. Tiriant saulėgrąžas išaiškėjo, kad siemkos lukštų branduolių genomą sudaro net pusketvirto milijardo raidžių. T.y. – Šiek tiek daugiau, nei yra žmogaus genome. Pradedu suprasti, ką tie žmonės prie laiptinių lukštenantys siemkes ant suoliuko jose randa. Ogi trūkstamas genomo raides: ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž. Raidės dingsta, kai užsidega nagas maigant sms’us. Viename Lietuvos sandėlyje jau yra vienas 3D televizorius. “3D televizoriai atsiranda, bet dar nėra ko žiūrėti”, -rašo naujienų portalas. O aš sakau, kad 3D televizoriai NEATSIRANDA. Aš jį turėjau įsigyti. Už dešimt tūkstančių litų. Ir tada toks TV atsirado mūsų kontoroje. Ir žiūrėti yra ką. Vakar, pavyzdžiui, žiūrėjome nuo bukumo atbukusioje iki saviparodijos TV laidelę. Apie plintančių penio didinimo vaistų “Biban” šalutinį poveikį – apželtuką. Buvo labai juokinga. Gera nuotaika suartino darbuotojus. Kailiais apsidrabstęs nelaimėlis tartum sėdėjo priešais ant kilimo visas toks ahujenai TRYS DĖ, kad po laidos pasiėmiau dulkių siurblį ir susiurbiau nusišėrusį kailį.

---

Prezidentė sniege

2010-02-03

Susitarėme susitikti su Hobiu Mobiu devintą. Dabar be penkių. Reiškia nevėluoja. Jau turėtų panašiai kažkur čia būti. Šildau tepalą variklyje. Groja Phil Colins “In the air tonight” Tupac remix’ą. Langas rasoja. Draugas pasirodys. Rausiu pasitikti per pusnis. Kieme megina apsisukti boba. Garuoja ratai. Trinkteliu delnu per vairą. Kodėl dabar? Kodėl visuomet ne laiku? Ant šaligatvio išdygsta Hobis. Trypia kiaurais batais, gūžčioja pečiais ir rodo smakru. Į mane, į bobą, į mane. Suprantu jį. Jis vėluoja. Vėluoja pardavinėti savo garo katilus. Įdomu, kiek parduoda per dieną katilų. Tikriausiai negalėtų pasakyti. -Su katilais ilgas procesas. Pradžioje pasiūlymas. Susidomėjo? Tada konkretesni reikalai. Negalima tiksliai pasakyti “kiek”. Aš nuolatos procese. Nesuprantu. -Ką? Nėra mėnesio vidurkio? Ble-et. Lipu iš mašinos. Klampoju per rudą sniegą. Brendu gelbėti skęstančios bobos, kuri kaip tik išlipusi laksto aplink spardydama iš po ratų košę. Galvoje sukasi rytinė antraštė: “Kelininkai: bijoti reikia ne rudo, o balto sniego”. Prisimenu laikus, kai rudu vadindavome amfetaminą. Nevalytas šūdas. Praeities pavojai nyko, o baimė liko. Žiūriu į kruviną, nuo klubo kriauklės pakeltą, mergaitišką fotosesijos nosį. Bijok balto sniego, susimildama rupiais miltais veidrodį. Kentėk prietarą. Septyni metai ir ištekėsi už metadono programos. Hobis batų nesiteps, nestums mašinos. Tryps kulnu “Aš vėluoju, darykit ką nors” ritmą. Boba landžioja į mašiną, iš mašinos lyg voverė. Pro šalį pysdina keturiasdešimtmetis senis su savo dama. Imituojanti pomėgį slidžių sportui senio striukė ir blizgantys trumpi juodi kailinukai geltonos lygiaplaukės damos lūpos kamputyje sutraukia įdegusią ironišką raukšlę. Mano vyras padės stumti. Pradžioje stūmiau vienas. Boba gazavo, ratai sukosi vietoje. Ji išlipo. Tokiais atvejais nežiūriu žmonėms į akis. Palieku veidą atkurti vaizduotei. Paimsiu jį nuo kitos bobos. Sutiktos kur nors vėliau. Hobis trypė nervingai dairydamasis. Tikriausiai ieškojo laisvo automobilio, kurio sėdynėje galėtų nekliudomai skęsti vandenyno kamščių sukūryje. Vienu metu akys išsiplėtė lyg šviesoforai. -Sėskitės, mes pastumsim, -neišsiėmiau suktinės iš dantų. Senis pridėjo ranką, na o boba -užgazavo. Užgazavo taip, kad jobtvaimatj. -Negazuok! Ne-ga-zuok! -rėkė jai senis. -Aš stengčiausi nevažiuoti į tokius kiemus, -kalbėjo man dusdamas garais. -Linguok, linguok pirmyn-atgal, -daužė bagažinės dangtį. -O man kaip tik patinka, -išspjoviau filtrą. Senis pasakė: -Patinka žaisti. Ratai šnypštė. Mes dar stūmėme. Boba atsidarė duris: -Aš norėjau čia prisiparkuoti, -pasakė. Garantuoju, kad šiuo momentu mes su seniu pagalvojome tą patį. Tu gal važiuok iš šito kiemo. Garantuoju. Kiemų turėtojai nemėgsta imigrantų. Jie užkemša moralines bendro naudojimo valdas automobiliais. Stato juos kaip papuola, nepalieka telefono numerio. Tikriausiai dirba naktinių užuolaidų salone, o gatvėje stovėjimas mokamas. Riedame žalių šviesoforų sutartine. -Kodėl tu sakai “senis”? Tam vyrui tik koks kem. -Pochui amžius. Jeigu gatve eina vyras su moterimi, koks skirtumas, kiek jiems metų. Paprasčiausiai sakau eina boba ir senis. Nė prie ko čia tas amžius, -sakau Hobiui. Užsisvajoju. Pažvelgiu šalia sėdintį Hobį. Jis klajoja žvilgsniu už lango. Jau pardavinėja savo katilus. Grįžtu namo. Gėlėms patinka Philas Colinsas. Jos parausta, negeltonuoja. Philas yra porą savaičių pastovėjęs vanduo. Labai tinkantis laistymui ir akvariumo perpylimui. Sukuosi su kavos puodeliu ant kulno. Stengiuosi prisiminti, ar ko nepamiršau. Akys kliūva už skalbimo miltelių maišo. Bijoti balto sniego. Nežinau, kodėl pasivaideno. Grybauskaitė apsikabinusi mergaitę. Ant skalbimo miltelių maišo. Užspringau kava: – Dalia, čia tau signalas nuimti gazą. Rudame medijos reitingų sniege.

---

Nėra mielių

2010-02-02

Mes paliekame šalį, kurioje nėra mielių. Nes tai fakin Amerika. Atrodytų smulkmena, bet grįždamas namo suvokiau, kad problema gilesnė už daugelį šiandien parlamente sprendžiamų. Maksimoje nėra mielių. Jos turėtų būti ten kažkur prie sviesto. Tačiau yra klausimas: „O ką? Jau Užgavėnės?”. Turiu gatavą atsakymą į panašius klausimus. Pradedu tankiai mirksėti ir garsiai žagsėti. -Jeigu mielių čia nėra – tai mielių dar neatvežė, -aiškina Klauskite Galiu Padėti toliau. -O kodėl Jūs Nepadedate mielių matomoje vietoje? -gaudau orą žuvies balsu. Nesinori nieko parinti. Pochui tos mielės. Pasiimsiu alaus ir muilo burbulų. Organizmui trūksta mielių, lengvų sukrėtimų, blynų ir sprogimų. Katinui trūksta adrenalino. Vystosi peliųfobija. O man viduje kyla įtarimas, kad kažkas slepia mieles. Laiko Užgavėnėms. Siūlau skubiai spręsti problemą, nes bus riaušės. Pisdą. Alutis lengvai apsuka galvą, atpalaiduoja rankas, liežuvį. Širdis atlyžta. Atvožęs dangtį pasislepiu ir aš. Mažąjame kabinete. Užsidaręs vienutėje kepu mielinius kasdienybės blynus. Kad kvapas nesklistų po visą darbovietę. Raunu juos kuokštais iš savęs. Į krūveles dedu. Baigęs darbus, kaip visuomet, klausiu: -Kuo nusivalyti? Šventiniu persikiniu ar laikraščiu elektroniniu. Pasigirsta blynų skeptiko beldimas. Žinau, kad už durų Hobis Mobis. Patrypk patrypk. Kęsk. Kentėk, kaip aš kenčiu. Nesiliauja. -Nėra mielių, -rėkiu iš anapus isteriškai. -Neguosk, ir Norfoje nėra mielių!

---

Kontrabosas

2010-01-21

Naktį gimė sūnus. Gimdžiau lengvai. Virš vandens, tačiau kojos tirtėjo. Išskyrus pliumptelėjimą, kito garso nebuvo. Meilės maistui vaisių paskubėjau nuleisti gyvybės langelyje. Mažytį rudą mulačiuką nusinešė šniokščiantys Lijono vandenų kriokliai. Tono signalais rinkau Hobio numerį. Lūktelėjau, kol senas pydaras pakels ragelį. Trakštelėjus, atbulas kritau į lovą. Telefonas išsijungė. Mėginimas sumodeliuoti atsipalaidavusio savęs atspindį pakriko. Nesusivokęs kalbėjau su niekuo: -Seni, seni blet, seni, tu tik nachui paklausyk blet, blet -man žinok nachui gimė sūnus. Jo, jo, jo, gimė sūnus ir mes privalom atšvęsti šitą šūdą dabar arba rytoj. Pakviečiau Hobį Mobį į teatrą. “Kontrabosas” yra spektaklis. Nemačiau dar, bet tuo tikiu. Ko galima tikėtis iš spektaklio “Kontrabosas”? Žinau, kad Sorbonos kvepalų maniakui Hobiui Mobiui patiks Patrick_Süskind , o man bus šventė, vištos faršu kimštų canelloni atsikratymo proga, paėjėti Mordobojaus sostinės prospektu. Nusifotografuosiu vieną kitą uniformuotą asilą su cigarete dantyse, įsitaisysiu salėje ir mėginsiu atstatyti kultūros deficitą. Dramaturgus skaičiau pagal privalomą gimnazijos programą: Juozas Grušas Meilė, džiazas, velnias ir Sruogos tris eilutes. Skaičiau Sartro nekrologą sename laikraštyje, kurį radau mėždamas rūsį. Kitos žymesnės pavardės irgi labai girdėtos. Šekspyras yra Rafaelo saldainių fabriko savininkas gėjus, kuris savo iškrypėlišką potraukį adrenalinui tenkina važinėdamas troleibusu. Žinoma, taip nemanau. Čia parašiau tik laižydamas šikną vienam kitam debilui, kuris tai perskaitęs susijuoks, nes tai bus “jo linksmoji vieta”. Nostalgija raudonmedžio rojui, iš kurio buvau išspirtas per brandų chronologinį atsitiktinumą, vijosi minus dešimt greičiu apledijusiais šaligatviais. Spaudžiau Hobio ranką, savo užpakalį ir galvą į kaklą. Kadangi pradžioje užsukome per paradines duris, tai buvome išvyti ir apeidinėjome trapecijos kvadratą iš Statkevičiaus tamponų krautuvėlės pusės. Prieangyje pasitiko Valentinas Masalskis su medžiokliniu šautuvu. Pasisveikinome. Netaktiškai paklausiau “Ar seniai metei jau gerti?” Masarė (žmogus, kuriam pusę spektaklio nereikia įrodinėti žiūronams, kad jis nėra skalbimo milteliai ant nailoninių kojinių klyno) susidiorginęs iššovė du kartus. Atsidarė lifto durys, mus suvarė vidun su kažkokiu žilu seniu ir pora bobų. Senis buvo žilas be geltonijančių galiukų, su barzda. Krč, senis buvo ne žilas, o baltas. Ten kur turėjo būti žila – buvo balta. Zjbs tokie seniai. Nėra aišku, kas jiems gyvenime nutikę, bet pabąla tikrai ne nuo melavimo savo bobai ir karjeros saulėlydžio savivaldybės soliariume perdozavimo. Paltus atidavėme mergai, panašiai į Austėją Banytę. Mačiau ją anksčiau Pilies gatvės ledainėje padavinėjančią. Tuo metu netgi garsiai pasiuliau pačiulpti kitais žodžiais, jeigu jinai ne jinai. Filomenas sėdėjo šalia ir sakė: jo, jo, panaši. Taigi rūbinė yra jos laiptelis aukštyn šilumos link. Nupysdinome į salę, susirangėme vietose, lempas užputė ateiviai. Na ir prasidėjo. Tiesą sakant, variau tikėdamasis apmėtyti amžinai šūdino požiūrio kritikos šūdais sceną. Armino Višinskio džiugesiui. Bet atsitiko nenumatytas dalykas. Spektaklis buvo tiek profiškas, kad nesugebėjau jame atsijungti skandindamas susižavėjimą. Šita huinia ištinka nuo reto lankymosi kultūros renginiuose. O štai apie salę to nepasakyčiau. Tik įstrižai atsisėdęs, savo keturlinkai tirpstančiomis kojomis pajutau už nugaros bręstančių inkštirų eilę. Kažkokia sūka mokytoja atsivedė kaladę balvonų, kurių tikriausiai nežaismingu būdu neįmanoma priversti įsisavinti programinių dalykų. Tikiuosi, visiems dalyvavusiems spektaklyje surašys dešimtus ir už ausų ištemps į sekantį trimestrą. Teko kartą pasiūlyti rinktis užsičiaupti ar išeiti von. Mankštinau rankas. Už Masarę būčiau galėjęs pist į snukius. Kas nematė “Kontraboso”, tai penkiolika litų investuokite ten, nei į tris bokalus švyturio myžalų Naugarduko gatvėje arba čili picą su boba per pusę ant laisvalaikio žurnalo. Grįžome pakylėti. Nelabai turėjau ką pasakyti. Tokiais atvejais “mėgstu patylėti” anot kunigaikščio. Hobis Mobis turėjo neatidėliojamų darbų – dėkui jam, kad padėjo švęsti renesanso praregėjimą. Kadangi buvo ankstoka, užsukome į kontorą, kur ir gyvename. Namie buvo šurmuliukas, pasirodo mus palieka tekstų rašytojas. Tiesiog išsikrausto. Žodžiu, reiškia kraustomės ir mes. Į didesnį kabinetą. Atsirado laisva darbo vieta. Su langais į gatvę. Naujokų atrankas pradėsime dar šią savaitę. Pirmenybę teiksime kurvoms su tinklinėmis kojinėmis. Viduje bilietai išparduoti. Vipą, už užuolaidų pasiėmė man įtartinai nežemiškos seksualinės orientacijos persona Tomas Ramanauskas. Tai jūs galite sėdėti nebent mašinose su žiūronais kitoje pusėje gatvės. Dauguma paminėtų asmenų tekste atsidūrė visiškai atsitiktinai. Kitų nesu akyse regėjęs. Pamiršau paminėti kontrabosistą Šarūną Puidoką ir jo nuostabias gestikuliacijas. Matosi, kad vyras gimė jau geras. Arba Masarė su iššokamu peiliu pasiekė savo. Hobis Mobis vakarop suirzo. Matyt jam pradėjo skaudėti dantis. Pasistengiau išvengti nereikalingos trinties ir išgirgždėjau parduotuvėn. Porą kartų staigiai atsisukau, pamanęs jog kažkas su peiliu seka. Kadangi kažkas vis spėdavo pasislėpti pastatų šešėliuose – nepastebėjau nieko įtartino. Lentynas apėjau greitai. Nieko ypatingo nereikėjo. Nusekiau paskui achujenų achujeniausia eisena žingsniuojantį siaurakelnį su sintetinės lapės kapišono pavadėliu. Nesupratau, kaip taip išmokti eiti su dviem pakeliais čipsų tarp pirštų atsilošus ir tuo pačiu smirdėti gaultier kvadratu, kurie nelabai tinka. Pasieškojau tuštesnę kasą. Arčiau priėjęs išvydau plaukuotą moterį, sukišusią rankas į burną iki dilbių. Ji išsitraukė siūlą iš gerklės. Apžiūrėjo jį, tada pakėlė i mane akis. Žagtelėjau. Truputį troškino. Neiškenčiau, atsisukau kamštuką ir gurkštelėjau antifrizo.

---

Pingvinų socialinio klubo panorama

2010-01-17

Klausimas: -Ką turėčiau daryti, kad netapčiau pingvinu socialiniame klube? Atsakymas: -Pakalbinkite savo šėriką. Žmogaus balsu.

---

Nirvana triusikų pasaulyje

2010-01-08

Sausio pirmąją atšvenčiau penkioliktąsias bedarbystės mėnesines. Kaip ir priklauso pasibaigus ūkiniams metams, atlieku inventorizaciją. Spintoje. Pradedu nuo apatinio trikotažo. Lori Pyrsto futbolkė išbluko. Gariūnų marškinėliai ManoWar ir IronMaiden dar visai zjbs. Triusikai. Reikia nurašyti į skudurus. Ar mėginote žiemą vaikščioti be apatinių? Netikiu. Niekuo nebetikiu. Triusikai prisikelia iš skudurų. Pakyla į lentynas. Nesu merga. Man daug triusikų nereikia. Pirmadieniui, trečiadieniui, porą savaitgaliui. Raudoni mėnesinėms atkrenta. Lyg neegzistuojančios šalies vėliava. Susigraudinu. Įpisu naujametinės puotos likučių. Vynas labai atstato pajuodusius paakius. Nivea yra šūdas palyginus. Šiltas gurkšnis atgaivina. Nebesuprantu – verkiu ar žiaugčioju. Glostau įsivaizduojamą šunį Blauzdą po stalu. Vaikystėje buvau išmokytas turėti neliečiamą kojinių ir apatinių rezervą. Atvejams, jei reikėtų skubiai vykti į polikliniką. Buvau šelmis su atsarginėmis kelnaitėmis. Daugelis žmonių tikriausiai nesupras apie ką čia aš. Jie netgi mano, jog apatiniai yra viešo gyvenimo dalis. Reprezentatyvi paslėpsnių išvaizda dvidešimt keturias valandas per parą. Man taip nėra. Argi daug žmonių partrenkia pro šalį varančios mašinos? Jūs kada nors matėte aukų triusikus? Tai nepageidaujami vienetai. Kitaip tariant – nelaimė nevaikšto viena. Nelaimė vaikšto su nuskalbtais atbrizgusiais triusikais. Tokia nelaimė apsilankė mano namuose. Visi trauzai prie pabaigos. Neįsivaizduoju antro pasimatymo su šiomis porcijomis. Kažkada buvo kitaip. Varydavome į universiteto rokotekas. Grodavo Nirvana, o pripisusios alaus paauglės klykdavo, jog tuoj juokais nusižudys. Salė žingsniuodavo pabrėžtinai lankstydama lėtai statomas kojas išorėn išsuktais kareiviškais batais, o raudoni-juodi flaneliniai marškiniai langeliais buitiškai kilnodavosi į taktą. Lyg mėgindamas neišlaistyti dviejų bokalų nešulinis kupranugaris juoda maike ir languota gūnia apsiaustas eitų per azerbaidžano turgų. Nedrąsūs traukdavo iš už naktinių užuolaidų alų ir pezėdavo savo supistas fantazijas, kol atsisėsdami nuraudavo karnizus. Kobeinas nebeturėjo ką pasakyti. Susišovė ir paliko visus toliau vargą vargti. Tuo metu mano tikslai būdavo “betkokia kaina pasipisti”, o kadangi, dėl aukštos filologių savigarbos, įgyvendinti pasitaikydavo labai retai – tai apatinių kokybė absoliučiai nerūpėjo. Niekas į tai paprasčiausiai nekreipdavo dėmesio. Nebent spekuliantų vaikai, kuriems tėvai parvarydavo vienkartinių triusikų lėktuvais iš turkijos. Po litą už vieną. Pastarieji beje irgi taupė įprastu papročiu. Pamyžę pasipurkšdavo lenkišku dezodorantu. Ir taip dešimt kartų, nes vidiakus išsinuomodavo parai. Žodžiu, po tokių vyneliu skiestų prisiminimų, visa komisija susigraudino ir pasirašė inventorizacijos aktus. -Tai ką, -sakau pliauškėdamas delnais, -Balius! Jausmų dileriai prakeikti, neškit veidrodį ant stalo nachui – uostysime Jūsų apatinį trikotažą.

---

Šprotų maldelė

2009-12-30

Prieš ragaudamas šprotų giliai įkvepiu ir užsiimu nosį. Tada sukalbu „Dieve, kad tik neapsivemčiau ir neapsinuodyčiau”. Balsas skamba juokingai. Manau, kad tokia linksma pozityvi maldelė yra labiau išklausoma, kas padidina jos išpildymo šansus. Prikeliu šakute šprotą. Arčiau uodegos. Lūkteliu kol nuvarvės keli lašai aliejaus ir čiumpu už uodegos. Pasiguldau žuvį ant liežuvio ližės. Įtraukiu. Sudedu lūpas vamzdeliu. Uodegos nepaleidžiu. Jei ragausite – nepaleiskite uodegos, ginkdie. Tas pelekas turi savybę brautis gilyn, o ištraukti jį nebus paprasta. Išdraskysite gerklę. Likusį skonį numušu viena kita šakute majonezo. Gardu. Spragteliu kartelį pirštais – alaus ir kurvų.Tuo metu, kol mėgaujuosi užpisančiai nechujovu skoniu, mano dukra pripirdolina pilną skype’ę savo suknistų problemų. Matai, ją apėmė „negeras jausmas”, ką dabar daryti ir kaip to atsikratyti. Vietomis jausmas išlenda, vietomis neišlenda. O po paskutinio karto visai paūmėjo. Supratau tik tiek, kad jos prisigalvotam čiuvakui analogiškas jausmas neišlenda. Kitaip tariant, jo stilingasis ego niekaip negali iššikti to „negero jausmo”. Todėl prisėdame paskaičiuoti ne tik gautų dovanų kalorijų, kur matau absoliučią nelygybę, bet ir sekso reikalų. Staigiai primečiau, jog mielosios gyvenime seksas sudaro aštuoniasdešimt devynis, o čipsai vienuolika procentukų. Šiemet nelabai madinga pasidarė girtis gautomis dovanomis. Nepastebėjau masinių pagyrų. Jaučiu dovanos buvo pigesnės bei prastesnės. Žodžiu, gavau sintetinių avangardiškų kvepalų, kurių vos neišpyliau mėgindamas atidaryti simbolišku buteliuku atrodantį maišelį. Nebuvau girdėjęs apie laimo sultimis apipurkštų tarkuotų padangų kvepalus maišeliuose. Uostau riešą. Patinka. Priprantu. O ką gavo dukra? Šūdą -jai nupirko čipsų. Totalus avangardas. Aišku geriausias atlygis už tokias dovanas būtų antausis arba blowjobsas tramvajuje. O ką daryti man? Kaip kompensuoti dovanas? Aš taip seniai ką nors pirkau, kad nebeatsimenu ką reiškia pirkti. Nueinu į parduotuvę ir pasiimu. Prie durų klausia: -Ką čia nešate? -Ai, nieko ypatingo. Pirmo būtinumo prekes. -? -Laimingų Naujųjų Metų.

---

Kulnas

2009-12-28

Statau smėlio pilis. Ruda gintarinė košė varva tarp pirštų. Hobiui Mobiui atrodo mano pilys šūdas. O man – smagu. Mėgstu sėdėti ant kranto. Mėgstu ateinančią bangą. Ištikšdama ji suplaka į užpakalį kelnes. Vanduo traukiasi. Drauge nusinešdamas smėlį. Po manimi pradeda griūti pasaulis. Milijonas kirvarpų įsisiurbia šiknon, kurdamos tuštumą. Hobis Mobis iškelia pageltusį kulną virš pilies. Sukioja. Matau jo šlapią juodai permirkusį tamsiai rudų kelnių kantą. Medžiaga pusiau sintetinė. Nežinau ar jam tos kelnės zajabis nešiojasi. Tikriausiai traukia šaltį žiemą ir šutina kojas vasarą. Elektrinis brizas šiaušia kojų plaukus. Nežinau, kaip atrodo elektrinis ungurys. Neragavau ir nemačiau. Hobis nepanašus į ungurį. Grečiau, sausas jūrinis ešerys skrebančiais žvynais. Apsivėlęs smėliuotais kačių plaukais. Visuomet su skrybėle ir chaki lietpalčiu. Dieve brangus, žiemą vasarą žiemą vasarą jis rengiasi taip pat ir taip pat. Ir dabar stovi prašiepęs mėlynai baltus dantis įjuodavusiais tarpais. Švilpčiodamas traukia tekančias seiles. Nepasako nieko. Jei sakytų – išpūstų skaidrų burbulą. Juokas jo lyg įmigusio skrepliuojančio senio švogždimas. Neaišku, kaip jis susiranda pisalo. Juk tai kaip kvatoti sekso metu, kai kitas negali baigti. Norėčiau jam pasakyti, kad negriautų mano pilies, kad jis pydaras bus jei sugriaus. Dangų pjauna skrybėlės kraštas, šypsena, dantys ir neaiškus lietpaltis sukasi vėjyje vyniodamas koją. Kulnas lėtai nusileidžia virš bokšto. Sustoja. Pasisukioja ir kyla aukštyn. Nemėgstu, kai kas nors griauna mano svajones. Jam atrodo, kad kam visa tai. Tai besmegenių statiniai, kurie skirti savęs linksminimo spardymui. Kulnas, taikinys, kulnas, žvilgsnis, bokštas, šypsena, kulnas, šlapios kelnės, smūgis. Pilis sutrupa lyg sviesto pyragas. Metu jam į veidą smėlio. Abudu juokiamės. Aš – net apsiašarojęs.

---

Didesni papai – daugiau varškės

2009-12-27

Lapas po lapo verčiu kalėdinį spenių žurnalą. Tiesą pasakius žiauriai noriu iššikti šventines injekcijas, bet šiaip ne taip froidiškai mėgaudamasis laikausi. Krapštuku tarpudantin įsprausdamas vieną kitą vėlyvą popietinį riaugą. Glostau dujas presuojantį pilvuką. Pavaliai kiūtinu koridoriun. Trokštu rasti čia margus didelio dydžio guminukus. Tokiuose tilptų ne tik mano, bet ir seksualios galinės juodmargės kojos*. Pieniškų varškės sūrelių sekso idėja užvaldė devyniasdešimt septynis procentus smegenų žievės. Oksana, Oksa, gera, gera. Olia lia! Prakaituotu tarpkoju kaista skysta silikono košė. Tu zjbs karvė, nesibaidyk. Juk gali pabūti gumiapape kekše. Man ir vaikučiams. Liežuvis skęsta šokoladiniame seilių glaiste. Brendu per rudą chalvą į Šūdų Meką. Prisimenu močiutę alkūnėmis parėmusią kelius, kai laukėm vėjo šapams pustyti iš nuskintų kmynų. Teškiu plastmasinę pintinę po kojomis ir pražergtomis rieškučiomis lentynoje semiu traškų hommikų varškės produktą. Grįždamas išlupu vienetą. Bučiuoju skeltą rudą lūpą ir klausiu: įdomu, kiek majonezo duoda ūkininko Antano Boso karvė? Ar Zvonkaus karvės pienas melsvas, sintetinis, pigus ir liesas? *Karvių p*sėjams gresia kempinligė.

---

Kaip mieste nukirsti medį ir pasistatyti Šūdų kulto eglę

2009-12-23

Nelengvas ūžiančių Kalėdų klizmatronas pamažu įsisuko ir mūsų redakcijoje. Nors skaitytojų laiškus išiminėjame du kartus per dieną, į duris skambinėja valytoja. Paskambina ir pabėga. Išgirdęs skambutį imu kibirą ir einu susisemti laiškus nuo durų. Ryte girdėjau kaip keikėsi paštininkė grūsdama. O dabar, kraunu nuo slenksčio į kibirą ir klausausi dūstančios valytojos šnopavimo antro aukšto aikštelėje. Plėšau tuos ibanus sveikinimus, skaitau, atsiraunu kramtomos gumos ir klijuoju koridoriuje. Bbž kiek jau tos gumos iškramčiau. Žodžiu, negavome nei vieno supisto gyvo laiško. Neskaitant Interneto vizijos mirusio atvirlaiškio su degančios džiovintos tigrinės eglės piešiniu bei savanaudiškais linkėjimais. Negana to, po langais pradėjo trintis neaiškūs tipai, prašydami išimti nuotraukas, kur jų bobos girtos limuzinuose vaidina ančiasnapes. Čiuvakėliai pabaladoja į langą ir laukia atstatę nokias. O, kad laukdami nesušaltų – daro ant sniego traktoriaus pėdutes. Atseit su džipais juos atvežė draugeliai. Dieną skambino iš savivaldybės Vitrinų Gelbėjimo Armijos. Klausė, kur mūsų eglė, nes visoms organizacijoms privaloma nusikirsti savo. Kadangi šildžiausi vakarykštį kuskusą ir per juos nusideginau pirštus – subliovęs “eina naachui” išmečiau telefoną. Visems mieliesiems noriu pasakyti, kad mūsų eglė yra ruda kaip pridera, ekologiška, turi mano išrastą taupesnę dviejų galų žvakę ir atitinka priešgaisrinius reikalavimus. Kaip pasidaryti Šūdų kulto eglę savo namuose įsižiūrėk nuotraukoje. Dar norėjau papuošti langų išanges į gatvę, bet plastikiniai langai turi nesveiką bėda – negalima prikišti vatos sniegelio į tarpuvietes. Mėginsiu kokio purškiamo uždročinti. Likusiems skiriu nuostabią pydarišką dainelę. Myliu Jus iki sekančio karto, balvonai. Šūdų kultas.

---

Majonezas kibirėlyje

2009-12-23

Artėja didžiosios metų šventės. Ką daryti, kad Jūsų virtuvėje nepritrūktų svarbiausio ingradiento, be kurio užspringtumėte prie stalo. Anot Vikipedijos, majonezas yra iš kiaušinio trynių, aliejaus, citrinos rūgšties, acto bei pipirų suplaktas tirštas šaltas padažas. Į mūsų klimato juostą majonezas atkeliavo ant plataus dviašmenio jaučio liežuvio. Pagrindinis šventinio stalo patiekalų ingradientas taip paplito, kad greitai persikėlęs ant kasdieninio batono išstūmė smetoną ir tapo padažų karaliumi. Po Nepriklausomybės atkūrimo, majonezas su paviršiuje nusistovėjusiu aliejumi, liovėsi laukti šv. Kalėdų, kaip deficitinė šaldytuvo durelių prekė. Šiandien majonezas užima garbingas pozicijas Šūdų Mekų lentynose, viliodamas pirkėją kečupo, konservuotų šprotų uodegų bei supuvusių maroko mandarinų draugėje. Padažo kainos mažėjo, o indeliai didėjo ir tapo kibirais. Kiek galima valgyti majonezo? Majonezo galite valgyti tiek, kiek pageidaus širdutė arba kol nepradės tekėti atbula gerkle. Dieviškas mūsų organizmas sukonstruotas taip, kad nuo susikaupusių šlakų apsivalo pats. Pavyzdžiui: majonezas išsiskiria per veido odą, o jogurtuose slypintys E -atkrenta erotinio sapno metu. Jeigu atsitiko taip, kad majonezą hujarinote visur negailestingai, kibire švilpia vėjas, o širdelė nori dar? Youtube’o gidas išgelbės Jus nuo klampojimo per sniego chalvą į Šūdų Meką pačiame švenčių įkarštyje. Trūkstamą kiekį majonezo pasigaminsite vietoje per pusantros minutės. O desertui – suplakite jogurto. Tikrai nesusipjaus.

---

Porno Opera

2009-12-22

Jau boba giedoja. Prieš keliolika minučių dar skambino pianinu. Kojomis. Tiesiai iš lovos. Rijau kavą kutenančiomis ausimis apžiojęs ausines. Bet dabar viskas apsivertė. Boba užsilipo ant palangės. Mes su Hobiu Mobiu stovime aukštu žemiau. Perkreiptais veidais mėgindami laikyti pusiausvyrą, neiškristi, bet pamatyti jos įsivaizduojamą nėriniuoto akrilano kombinuką ir blizgančias kelnes kojines, metančias juodą šniūrą ant kūno spalvos triūsų. Boba giedoja. Mes laikomės. Jeigu boba iškris, mes skaitysim, jog ją išp*som ir sumušime delnais. Yess! Už seksualumą. Vitrinose ir kasdienybėje.

---

Elektrošokas – langas į ateitį

2009-12-21

Kasininkės: -Mane šita kasa krato. Tavęs nepurto? -Neatsimenu. Kažkuri tikrai krato. -Tai aš tikrai nedirbsiu prie šitos, jeigu kratys. -Tai tu šefui sakyk. Tegul žiūri. -Na tai taip. Taigi, jeigu krato, tai nesąmonė dirbti – elektrošokas.

---

Nes dar reikia persirengti

2009-12-21

Kalbasi Šūdų kulto redaktoriai: -Nufilmavau du debiliškus personažus. Gal ir mums reikia eiti pavaidinti gyvūnus? -Na, ką aš žinau. Žiūrint kur ir kokius.Šiaip, gaidint gyvūną tai jau galvojau. Kai visai dubakas bus. Nu jai kai badu stipsiu… Bet įdomumo dėlei -galim. -Išpopuliarėsim, užbrandinsim kokius personažus. Parsidavinėsim nuomai su kostiumais. -Į vaikų gimtadienius važinėti? Už šimtą litų? -Nu. -Py*dec. -Ponų vaikus linksminsim. -Tai reikia jau dabar pradėt. -Mieloji, savaitgalį aš žiauriai užimtas – būsiu pingvinas. Vieno pono vaikų gimtadienyje. -Čiūju, du metai tokio darbo ir ras mieloji vieną rytą pingviną spintoje pasikorusį… -Čia sereotipas, kad jie liūdni. Paskui paaiškės, kad pingvinai važinėja džipais ir gali netgi pasiversti tigrais. Arba parodyti b*bį mergvakaryje. -Mane šiaip šiurpintų dirbti su vaikais. Nafik negaliu kokie jie man baisūs. Teko kartą pavaduoti dailės mokytoją per mokytojų dieną šeštokams – tai manęs vos iš šūlės neišmetė. Neturiu kantrybės. -Px. Aš irgi turiu neigiamą patirtį. Darželyje buvau čipolinas.

---

Lori Pyrstas tapo Armino Višinskio globėju

2009-12-18

Vieną popietę kepiau bedarbio bulves. Duše susiduriu akis į akį su genialiomis mintimis, taip ir kepamų bulvių garai inspiruoja įprastus dviejų asmenų pasikalbėjimus vienoje apšepusioje galvoje. Šį kartą mano pašnekovas žurnalistas Karolis Jachimavičius. Sprendėme slapyvardžių skirtumo klausimą. Kuo skiriasi beveidis interneto trolių nick’as nuo kuriančio asmens pseudonimo? Kodėl galima pasirašyti slapyvardžiu? Kadangi bulvės prisvilo, o lavintų kaulų smegenų oponentas skirtumo nepastebėjo – neformali diskusija išvirto į nemalonias realijas Gravičiaus gimtadienyje. Karolis Jachimavičius, anksčiau pasirašinėjęs Armino Višinskio slapyvardžiu, reikšmingu gyvenimo momentu nusprendė to atsisakyti. Įsivaizduokite kokia skausminga procedūra yra nusiplėšti gėdingą, veidu tapusią, kaukę. Tačiau to nepakanka. Nežmoniškus skausmus kenčiantis apsilaupėlis ima mąstyti katalikiškomis dogmomis. Kenčiantiems dangus. Vadinasi, toks Dievo karys, ne tik nebegali kęsti susidariusios padėties, bet tampa Kaukių Plėšuoniu (piramidės principu veikianti šizoidinė organizacija, kurios tikslas nuplėšti kuo daugiau kaukių judant žemyn). Kodėl nešioju kaukę bei mūsų gyvą susitikimą esu aprašęs anksčiau, rašale “Mane persekioja Zamolskio Višinskio šmėkla”, todėl šios temos neplėsiu. Pridursiu tik tiek, jog nesistebiu mano genialios literatūrinės virtuvės patiekalų neįkandančiais bedančiais košės valgytojais. Žurnalistams palanku amžinai vadovautis taisykle “pašnekovas durnas” ir teikti prioritetą antraščių rašymui. Komentuojantiems debilams paranku rasti žodžių “o, geras :DDD” arba “tokiai dėčiau į burną :D”. O Lori Pyrstas suka galvą, kur rasti vertėją į masinės kultūros kalbą. Diskusija persikėlė į viešumon. Sulaukėme krikščionišku patosu persunkto straipsnelio anglišku pavadinimu “I forgot my name, I’m bastard” Tingintiems gilintis į painią seką, pateiksiu ištrauką: Mūsų tėvai mums visiems davė vardus. Jie įsivaizdavo, kad mes būsim tokie ar kitokie, taikūs, karingi, didingi valdovai, teisingi, dosnūs, išmintingi, mosuojantys kardu, viso krašto garbė ar turto sergetojai. Vieniems žodžiai apskritai neturi reikšmių, jie suka, kaip jiems patogiau, kas kažkada buvo gėda tampa išdidumu, melas tampa tiesa, panieka – meile. Nors jeigu visos tautos sutaria, kad yra kažkokia bendra idėja, ar tikrai nėra kažkokios bendros vaidmens idėjos už vardo „Dievo išklausytas“ arba „Uola“? Iš meilės gimstame, meilėje augame, o kai bijome pripažinti, kad esame mylimi, slepiamės už slapyvardžių. Čia gimsta naujasis aš, čia – naujas gyvenimas, atrišantis rankas ir atpalaiduojantis liežuvį. Tik kaip suprast, kad naujo gyvenimo nebūna. Tai tas pats jūs, su ta pačia jūsų praeitimi, turintis vieną gyvenimą ir amžinybę po jo. Aš irgi turėjau slapyvardį ir kartais juo dengiantis man pasisekdavo parašyti ką nors paskaitomo (atsiliepinėtojų nuomone). Ką nors laikino, vis užtvojant per veidą sau ir nerūpestinga ranka viską nubraukiant abejone paskutiniame sakinyje. Galbūt nebūčiau susireikšminęs nuo tokio mažytės sėkmės, jeigu būčiau pasirašinėjęs savo tikruoju vardu ir vietoj rafinuoto ir smurtinio intelektualizmo, apie Eurovizijos atlikėjus, dydžėjus, filmus būčiau tiesiog rašęs šūdas arba „gerai“. Tai jokiu būdu nereiškia, kad Tado Vidmanto filmas iš AXX yra geras. Kažkada puoliau veidu į purvą ir elgiausi kaip tikras benkartas, kuris neturi tėvų, neturi kam užtraukti gėdą. Užtat tas slapyvardžiu užsiaugintas pasaulis buvo didingas ir virš manęs buvo tik dangus. Iš tikrųjų tie viršuje švietę spinduliai buvo ne iš dangaus, o nuo kanalizacijos grotelių. Keltis buvo sunku. Kartais vaidenasi, kad praeiteis krokodilai kanda į blauzdą, kartais atrodo, kad priekyje nieko nėra, kartais – kad šiandien – ta diena.. Abejonė kartais gali būti stipresnė už tikėjimą. Todėl aš agituoju už visuotinio elektroninio parašo idėją. Ne todėl, kad keliolikoje tapatybių klaidžiojantiems būtų lengviau atsikelti, o todėl, kad kiti nepultų veidu į purvą. Žodžiu, kas iš viso nieko nesuprato, tai tiems sakau: Lori Pyrstas yra Armino Višinskio globėjas. Kodėl? Aš, beveidis apsiš(i)aukėlis Šūdų lordas Lori Pyrstas, kurio vardą žino mane juo pažįstantys, o nepažįstantys, mėgdžiodami papūgas, kartoja jį sulig kiekvienu laipteliu kopdami į diskretiškumo ir elektroninio parašo propagandos aukštą, savo ir Šūdų kulto, kaip lietuviško jumoro nepriteklių globėjo, vardu pareiškiu prieš didingą dangų: Beveidis benkartas paliko Armino Višinskio kaukę ant nuotėkų grotelių ir nusiplovęs praeityje užsitrauktą gėdą, atgimęs Karolio Jachimavičiaus vardu, nuėjo. Mes pakeliame šį likimo valiai mestą kūdikį ir pareiškiame teises į globą. Nuo šio momento, sukurtus tekstus Armino Višinskio vardu bus galima pasirašyti tik gavus raštišką patėvio Lori Pyrsto sutikimą. Iškrypėliai beveidžiai kaukių nuomininkai – rašykit. Susitarsim. Priimame aukas augintiniui puoselėti.

---

Iššūkis. Šūdų kultas sviedžia rudą pirštinę tiesiai taprasme.lt į veidą

2009-12-17

Vartaliodamas google nuorodas, ir krapštydamas atidėliojimų pilną pakaušį radau štai ką.

Prisipažinsiu sutrikau, aišku įdomu paskaityti kas tie pseudointelektualai, tačiau kaip nervina, kai kiekviena lachandrija, net nepaskaičiusi iki galo nuostatų, neįsigilinusi skuba teisti ir primesti kažkur vietinėse girdyklose nugirstas etiketes. Visų pirma Šūdų Kultas, tai ne intelektualinės, o dvasinės veiklos aruodas, todėl net norint mūsų negalima vadinti pseudointelektualais– siūlyčiau pasidomėti tiek konkretesne šio žodžio reikšme, tiek jo rašyba, nes mes su kolega tokio naujadaro kaip „PSEODOintelektualai“ dar nesam išvis girdėję. Atsižvelgiant į tamstos pašiepiantį toną, ir neatleistiną neišprusimą mūsų atžvilgiu, jaučiamės turį teisė MESTI IŠŠŪKĮ!

Skaitydami jau įsitikinome, kad gali rašyti šūdą, praktiškai vien tuo ir užsiemi, tačiau ar sugebėsi parašyti dėmesio vertą šūdą? Tokį, kurį be jokios gėdos galėtume patiekti savo auditorijai, apie nesupratingumą tiesiai target groupui į rudą akį? Jeigu taip tai laukiam reabilituojančios rašliavos– jei ne, nusiimi nafik von iš savo receptų ir pigių vyninių sašlavyno Šūdų Kulto vardą!

Meduolių kepėja, atsišauk. Turime receptą tavo smegenims.

„Šūdų Kultas” redakcija

---

Dovanosiu tau rūžavą kalbantį triušį

2009-12-15

Brangūs skaitytojai, Noriu priminti, jog artėja šv. Kalėdos. Kadangi per Jūsų sušiktą taupumą šiemet nespėjome įsigyti nuosavos salos Karibuose, kur galėtume visi atbliauti Naujųjų Metų sutikimą, noriu pasakyti visiems keletą rudų, įžeidžiančių žodelių. Buvote labai negeri, daug gėrėte, rijote, spaudėte į kojines, todėl šventinės dovanėlės šiemet bus beviltiškai skurdžios. Eikit na*hui. Kas pasiliko – gali skaityti toliau. Manau nėra nieko blogo, kaip populiarumo dėlei, kartais pysteltėti skaitytojui per veidą šlapiu bide skudurėliu bei sustumti pastraipą vieną kitą atpiginto šūdo. Ko visi tik trokšta. Būtent tą rengiuosi ką tik padaryti. Priglausti šiltą rudą skruostą ir pasakyti “Ačiū, kad toksai esi, koksai esi”. Jeigu kokso tu turi. O jeigu neturi – pabezdėti lūpomis į lūpas. Griežčiau pakalbėti prieš artėjančias šventes sugalvojau ne pats, kaip ir kiaulių gripą išveisė ne galvažudžiai arabai. Viskas prasidėjo minkštai, pūkuotai, netikėtai švelniai. Mažo kačiuko, ŽIV nešiotojo, kakutyje ir tas kakas mane inspiravo. Daugelis parinasi sukištomis į kišenes rankomis, prakaituoja – kokias dovanas išrinkti. Balansuoja tarp nenugalimo noro pirkti bei savęs įkalbinėjimo, kad pigesnė šiluma būtų savomis rankutėmis nužiesti. Nesu išimtis. Taipogi trokštu skudurų, todėl nelaukdami paskutiniosios, sekmadienį, po virtuvinių pamaldų išsiruošėme pasižmonėti į lentynų teatrą. Pradžioje apsilankėme “Netinka, bet sueis” pigių skurlių parduotuvėje. Nieko gero neradę, suvyniojome vairą link miesto mieste, valstybės valstybėje – “Bezabrazijos Sostinės”. Ko tik ten nemačiau. Eina nafik iš tikrųjų. P*zdą! Ir liūdnoji gepardinė Snieguolė, auksinių nekaltybės žiedų pardavėja buvo. Ir Žaliasis Santa Klausas perdirbinėjo centus iš duonos minkštimo. Žodžiu visko: nuo ką tik arklius pririšusių pajodžargų žokėjų iki sterblinių vyrų prikaltų ant suoliukų. Laukti savo bobų. Trumpai apžvelgsiu numatytas dovanas, kad praregėtumėte, kaip tai paprasta yra ir jokių parkių nesukelia. Mieląjai sekso kasdienybei – erotišką bordavą apatinuką bei juodas kojines. Dukrai suversiu ryklio taukų karolius. Stiprina imunitetą, pašvinkę ir ištvers kelionę į Londoną. Mamytei išrinkau neperšaunamą paveltų šniūrų liemenę nuo kuilių gripo. Tėvui nedovanosiu nieko, nes jam į dovanas nusispjauti. Valdybos nariams parinko jau už mane (net galvoti nereikėjo) – imbierinį profilaktikos rinkinuką. Kur viešpatauja kapitalas, svarbiausia, kad jie dirbtų ir nesirgtų. Bobai iš Darbo biržos staigiai prigriebiau puodelį su nykštukais. Kad dažnai nevaikščiotų myžti į kostinčio koridoriaus galą. Buvo ten dar visokių šūdų rėmeliuose prikrauta. Tikrai rasite ir sau ką. Draugams paimsiu po pusę kilogramo “Neregėtų Lietuvų” O Jums – Žemaitiškų blynų, bet atsineškite po du litus (kas valgys vieną blyną). Tarkuotos kiaulių ausų atraižos bus nemokamai (aš statau). Paragavau, mmm-m labai geros ausys. Traška gerklėje. Viena įlindo į dantį ir nebeišlenda. Strigo. Be to, jos IŠRŪKYTOS JŲJŲ RŪKYKLOJE. Čia yra a*hujet, prikinuli? Balius prasidės iš karto po dvylikos, kai gyvuliai trumpai pakalbės. Tada jau, aišku baltos mišrainės nebus likę, bet užtat iš burokėlių vinagreto bliūdo išlįs k*rva ir ištrauks rūžavą, vaiko balsu kalbantį triušį. Tai bus ženklas nevaldomų linksmybių pradžiai. Numesim visus indus nafik ir trauksim jai iš p*tkos laimės burtų šiaudą. Atsitokėjau susivokęs žiūrįs į išsirietusios vitrinoje gražuolės rudą šikną. Šalia manęs su savimi kalbėjosi berniukas. Jis klausė, o triušis jam atsakinėjo: Ar čia karšta? Ar aš karšta?

---

Mane persekioja Zamolskio Višinskio šmėkla

2009-12-14

Keitėsi metų laikų komplektai, dulkėjo lentynose penkis kartus perskaitytos knygos, slinko krizės. Karalių Mindaugą pasmaugė žydiškų dantų karūnos auksas. Prūde puvo bespalvių kino juostų lapai. Raštus pasivogė pro šalį karieta riedantis Maironis. Draugus pasiglemžė degtinė. Per muštynes iškrito sim kortelė iš burnos. Nutilo girti skambučiai iš ano pasaulio (Londono, Paryžiaus). Išnyko ligotos kunigaikštienės dūsavimas į ragelį. Turėjo madą, paskambinus kas mėnesį vadinti mane Gediminu. Psichelė, susipynusi hierarchijos vijoklyje, tikriausiai ieškojo Plateliuose nuskendusio sūnaus ir mano telefoną jai pasakė Dievas. Pasivadinęs Lori Pyrstu, paskutinį kartą užsitepiau ant duonos sviesto, viršun užmetęs skerstą pienišką dešrelę, sėdau traukinin. Parietęs kojas pajudėjau Mordobojaus sostinės link. Čia jaukiai įsikūriau. Linksminausi, rijau sušius bei pasigavau socialinės medijos prisijungimų skaičiaus ir publikavimo sindromą (SMPSPS). Užkratas ėmė ėmė doroti laiko likučius. Tartum dešimt kartų per dieną karpyčiausi nagus. Per fotokameros veidrodį lindo į ausis ir pripėdžiojo smegenų dangalus. Tapau veltėdžiu. Kartą, namiškiai rado gulintį koridoriuje. Niurnėdamas kandžiojau kilimą. Beprotiškai norėjau ko nors kieto, vilnonio, suvelto. Aš pasiilgau geto, nes esu genijus. Turi 18? Skaityk toliau. Atsirūgau svogūnų laiškais į rankšluostį. Šluostydamas veidą ir išplautus plaukus. Neskani mintis plevendama žemyn nukrito. Prislėgta besileidžiančių garų. Prisiminiau nevalgąs svogūnų ir susmeigiau atgal į grietinės indelį dantų šepetuką. Fakinas Gravičiaus gimtadienis ir fakinos laiptinių šmėklos. Išsekęs atsisėdu ant lovos. Prisimenu vakar dieną. Prisimenu, kaip man nulupo kaukę. Jaučiuosi raupsuota svogūnais riaugėjančia utėle. Ką reikia daryti, kai baigiasi tulžis dantų pastos tūtelėje? Su Zamolskiu Višinskiu susitikau vieną vasaros pirmadienio vakarą Liono Mokytojų namų kiemelyje, skambant minimalistinėms dešrų baronkų rinkėms. -Kar Olis, -prisistatė savo uodegos galą įrijęs žaltys. Tuomet nesupratau, jog sutikau ambivalentišką atspindį, ateityje padėsiantį atskiesti nuobodžias mano sultis. Vasara baigėsi, o pasideklaruota konkurencija išliko. Velniai nematė. Leidausi vadinamas Laurynu. Linksmumo dėlei. Kodėl gi ne. Pats, kartais komentuodamas portaluose, prisisegdavau Loretos vardą, kaip guminį bybį į pagalbą feministėms (teatleidžia man bulvių rūsyje kablukais kaukšinti barzdota marketingo žiurkė Goda Domeikaitė). Kartais žmonės pameta taktą. Jie išgeria. Akyse susidvejina. Prisimena turį papildomus vardus, pravardes, nick’us, pseudonimus. Nesvarbu, kur jie bebūtų, tokiais aptemimo momentais. Madonos koncerte. Pamiršta pasižiūrėti į savo atvaizdą. Turi misiją. Nutraukti kaukę. Nuplėšti nachui tą supistą silikoninę pudros girmo košę, kad iškelti pergalės rankas į dangų, pažvelgti į pagiringą saulę pro moters kruopščiai vakarinei pysiaus maldai šlifuotas išeigines akiduobes. Nusispjauti, kad kekšės skausmas raitosi po kojom. Ir suklykti. Perplėšti Arizonos degalinių kolonėles: Tu esi Luiza Fakina Čikonė – aš tave žinau. Koks kokio sušutusio nario devinto kisieliaus asistento reikalas gvazdikėlių klausimais, kad jis žino tikrą vardą. Vardai turi būti pakeisti. D’Artanjano pirštinės pakeltos nuo bazalto, šūdai iš Mazarinio apykaklės išvalyti. Taip, aš esu Mindaugas Bailys (nesuprantu šios pavardės). O tu esi girta treninguota muškietininkų cirko papūga. Nudžiugusi, kad pagaliau atsiminė emocijų šėriko vardą. Papūga rėkia per visą laiptinę. Po slapyvardžiu besislapstantis pseudoniminis nick’as čia stovi jau seniai. Su degtininio kokteilio taurele, cigarete, merga ir šiaudeliu. Kaip dabar, per amžius ir kada papūgą pirko už porą prirašytų lapų. Archangelsko turguje. Ant narvelio krenta užtiesaliukas. Dekoracijos perstumiamos. Priimamasis: -Kas jus taip aptvarstė? -Lori Pyrstas. -Tai naujas baras senamiestyje? -Mindaugas, bet jam tai nepatinka. Pamečiau jo pirštines. Aš vis tiek vadinsiu jį vardu. Iš kitos pusės gatvės. Kiek gerklė leis. Šiandien esu liūdnas genijus. Ne brokolis, kopūstas, ne iškarpytas šerno kailis. Noriu miego, bet bijau. Laiptinių prieblandoje mane persekioja Zamolskio Višinskio šmėkla. O jo vis dar ieško milicija. Zamolskis Višinskis ieškomas jau labai seniai. Jis gali būti jaunas senis. Ketvirčio amžiaus tiesos nešėjas Santa Klausas. Susipainiojęs besidvejinančios asmenybės ir elektroninio parašo išgryninimo paieškų šleife. Yra tik vogta nuotrauka internete. Su niekam nepriklausančiu moralinės nuosavybės užrašu “Nors bus sunku, atminki kartais, kad ne tu darei ją”. Ar suras anksčiau save, nei jie jį? Ar bus išsaugota mano paslapties kaukė? O gal vieną vakarą priešais parklups kažkas paslydęs ant banano žievės prieblandos zonoje ir išgirsiu, kaip pokšteli į ąslą nukąstas mano guminis bybis. Prabudęs pusiausvyrą greitai atstačiau. Nupiešiau tris vermachto kareivėlius. Paskui visiems ištryniau veidus ir pystelėjau sau smilkininį rugio varpos šotą. Milijonas neatsakytų klausimų. Kaip šauksime per auksines vestuves: Al-gir-dai My-ko-lai ar A-EM-BĖ?

---

Grigaitis mala šūdą eksmetalistėms per AIR koncertą

2009-12-14

Pasakoja stilingasis čiuvas (su purvinu rankšluosčiu ant kaklo) kažkokią istoriją. Rėkia per visą salę. Šūdų kultui nuo volume’s ima niežėti rudą ausį: -Lietuvoje… groja, šūdą mala, reguliuoja kažką… Jo, nu tai… Tvoja, šok bl*t! P*zdą!… nu tai yra… Eksmetalistės: -Kvieskit greitąją, kvieskit greitąją, o kas nors paskambino ar kažką? -Vandens užpilkit per veidą… Geras koncertas. Pabaigoje jis joms klyną parodė. Bet apie tai jau buvo.

---

Gravičiaus gimtadienis

2009-12-12

Esu glušas. Abiejomis ausimis. Apie muziką nerašau, todėl antisocialius melomanus iš karto mandagiai paprašysiu išeiti von. Visi, kas liko – gali skaityti toliau. Klubus vertinu dėl gėrimų, narkatos, tualetų ir lakstančių apsisocialaizinusių kekšaičių. Nebet, atvyksta Goldie Auksadantis prasukti apyrankę ant riešo. ĮĖJIMAS. Žodžiu, nėra labai svarbu, kokiu būdu patenku vidun. Dažniausiai, kaip bedarbis. Su pažymėjimu. Arba atsineša ant rankų apkaušusių draugų banga. Ateina penktadienis ir niekam neįdomu ant kiek tu nusikalęs po nedarbų. Visi pasiima gėlių buketus ir p*sdina į gimtadienius. Yra tokia čiuvakų rūšis, kuriems pofikui, kas groja ir kaip vadinasi. Gimtadienis yra gimtadienis. Būtina apsilankyti. Lankausi tik gimtadieniuose. Pasijaučiu nejaukiai prie durų trindamasis tarp kalijų buketų. Užriečiu nosį. Uodžiu gaivų kvapą kapinių. Mirtis visai šalia. Ypač, kai nori su stintų krūva perbegti greitkelio tvorelę. Prisidengęs nuo autokatastrofos žvilgsnio veidą ir akis. -Mieloji, ką mes atnešėme Gravičiui dovanų? -Mes atvykome linksmi, girti, bet dar gyvi. Pamenu, prašiausi valandėlės grožio miego. Bent valandėlės. Laimėti laiko kovai su sidro demonais. Stoviu šiltas. Nekantrauju drebindamas miegantį pagalvės rievių celiulitą. APSAUGA. Iš karto sakau Gravičiui: juodi apsauginiai yra hu*nią, o juodi aptrypti smailūs batai yra mėginimas išlaikyti kohabitacinius santykius mušant tūsų sugyventinę per kepenis. Juoda striuke. Geriau tegul karadainai vaikšto basi, nei mėgina lojalintis per super oldscool’ą. Žodžiu atvarome linksmi, dovanojame save. Aš – geriausia dovana. Jeigu nesi merga, tai neatvaryk su tokiomis dovanomis į mano gimtadienį. Todėl čiuvakai nešasi gėlių. Ištisus krūmus. Juose galima paslėpti gėrimus. Už valstybinę kainą. Priekyje lieka į apsauginius panaši porelė. Juodoji lapė asfalto dydžėja su adatiniais kablais. Ir jos antra pusė. Su pertrumpais ūsais. -Tu neįeisi? -Kodėl? -Nepraeini facecontrol’o. Tada, kaip visuomet tokiais atvejais, prasideda telefonų vajus “Kodėl manęs neįleidžia?” arba “Tai gal ateik tu, blet, pakalbėt”. Aš klounų įleisčiau šiek tiek. Jie mane pralinksmina. Mėginančioje rūsyje supūti subkultūroje turi būti keli procentai sveikos ironijos. Kitaip py*dec. Ant tų minčių saugiklis sako: -Vieną įleisim. I like it. Nesuprantu, kodėl mane įleidžia. Tikriausiai varo pagarbą aukštesnei klasei. Senu mokykliniu sukirpimu. RŪBINĖ. Niekada neužkabinu bendro gyvenimo skudurų ant vieno numeriuko. Prasišiepia kanduoliai: galvoji išeiti anksčiau? Ne. Bijau namo sugrįžti dviese su vienu paltu. BARAS: Nemėgstu juodbruvų rudakių barmenų. Labai gerai. Kokteilius papais plaka peroksidinė Emutė. Ji iš anksto padaro visko dvigubai ir nukabina lūpą, kad visko negalime paimti. Ką daryti, jei manote, kad jums įpylė per mažai degtinės? Neskubėdami krapštykite kišenes. Lūžio taškas yra toje pradelsto laiko vietoje, kai nebeapsimoka spausti gėralą. Barmenas išmoksta žvelgti giliau į eilę, ateitį ir baigia sandorį dapildamas be žodžių. ŽVAIGŽDĖ. Buvo su havajiška maike, beisbolke ir redbulio skarbonkės langete ant dviejų pirštų. Grojo merga apibintuotom ausinėm. Labai tinka prie smaluotų garbanų. PUBLIKA. Pasenau. Neberandu draugų užmigusių prie skystų kristalų arba judinančių vieną koją Sattoje rankas sukišus į kišenes. Užtai ketvirtis sudėties atvyko tiesiog iš Pachos piranijų akvariumo. Be kapišonų. Kalaitės sukasi ratu po keturias, po tris pro šalį. Virš garso greičio neištartus komplimentus iškeisdamos į makiažo blizgučių konfeti. Buvo apkūnus bičas. Su kelnėmis ir megztuku. Rūkykloje laužė mergą. Pirmą ir paskutinį kartą mačiau jį per Jimy Edgaro išleistuves. Su doleriu pakibusį virš stalo. Dar buvo mergų karoliai iš kamilka-milka-ievka. Na ir šiaip visokių čiuvelių. Vienas inteligentiškas urlaganas kinožvaigždės vertu veidu trypčiavo su merga publikos tyrelėje, kuri salėje buvo visai tiršta. Buvo merga zelionkine maike ir adatiniais juodais kablais. Ties baru. Žiauriai varė su draugeška. Mes jau išeidinėjom – ji dar šoko tą patį šokį. Matyt suvalgė tualete netyčia rankų muilą. Džiovino ant lūpų burbulų likučius. Buvo Višinskis Jachimavičius su balta futbolke ir treninginėm kelnėm. Nušoviau iš nugaros, kaip “tipo višinskį”, paskui konkuruojanti firma prisiregistravo. Mėgino garsiai nustebinti, kad žino mano vardą po pusės metų. BENDRAVIMAS. Pezėjom daugiausiai su maže tarpusavyje. Apie tai, kas dedasi aplinkui. Tokie pletkų momentai labai šilti, mieli ir jaukūs. Papildomai galvojau: muzonas pramuš vis tik kažkuriuo momentu ar nepramuš. Vienu momentu apėmė nedidukė panika, kad nėra visokių draugų, tai šmėkštelėjo nugalimas noras tualete užsidarius suvalgyti prieštankinę bombytę. Šiandien tai vadinama gaidžiu, o man tas pavadinimas į seno testamento klausimus nebeatsako. Be to yra abibienas kliūčių ruožas – Maksiminiai čekiai pagaminti iš netyžtančio papiruso. Tas momentas praėjo, kaip trumpas priešepileptinis tirpimas. Kai nenualpsti, nesusidraugauji su visais, neprikaustai auditorijos džiūstančia srėbtuve šluodamas tariamai pritariamo nebylių pašnekovų čepsėjimo į taktą. Daugiau nieko. Džiaugiuosi, jei kitiems zjbs buvo, nes turėjome megaplaną namo varyti pasivaikščiodami. Pro Vilniaus komunalinių paslaugų mokyklą ir silkių parduotuvę. Paskui į lovą atėjo katinas su batais.

---

Kaip stilingasis Žilvinas Grigaitis rodė klyną eksmetalistėms per AIR koncertą

2009-12-10

ŪKIO TVARTO ARENA: Patalpos ūkiškos, laidai visur kabo. Oro nėra. Vaizdas, kaip kataklizmoje. ŽVAIGŽDĖS ATKLYDĖLĖS: Super buvo. Pagrojo senų gabalų. Nemanau, jog smagu groti iki vėmimo atsipykusį gabalą. Bet, jei publika susirenka įvertinti praeities pasiekimų – nieko nepadarysi. Gražūs vyrai. Prakaulus vedlys, marškinukai. Nieko nebepridursiu. Paliko neišdildomą įspūdį prieš septynis metus senoje kasetėje prie forum palaso mašinoje beklausant, kol antrą valandą anapus upės kokakolos reklama užges. Nenorėdavau varyti namo Žvėryne. Ten medinis namas buvo iki pusės susimigęs į asfaltą. Girdėdavosi senio knarkimas už sienos. Vanduo lauke hidrante. Mėnesį ištvėriau. PUBLIKA: Ant draugų nevarysiu, iš karto pasakau – neapsimoka. Žodžiu, mandagiai einu į vidurį, kad padaryti vieną kitą foto jums. iPhone gamintojams klausimas iš karto – Kur bl*t blicas? Kodėl idotiškas fanatas turi papildomai su mergos NOKIA apsišvietinėti grietinėlės išrūgas? Įsitryniau be ekscesų. Stoviu. Pirdolinu kadrus. Jau vanoja per petį. Atsisuku. Žirafa ilgais plaukais man ir sako: -Ar jūs čia stovėsite? Ar jau išeisite? Mes per jumis nematome. Galvoju, blogai blemba aukštam žmogui. Arba klausia ar nežaidi krepšinio, arba parduotuvėje negali batų iš vienos poros pasiūlos laidotuvinės išsirinkti, arba gnomikai nori kelius patrumpinti, arba mažiai prašo nors dešimt cm jiems atiduoti. Ne kas. -Ne, neisiu jau niekur, čia pabūsiu. Ir ant tų žodžių nuo deguonies pertekliaus silpnumas apėmė. Tai išvariau į rūkyklą atsigauti. Prie tvarto stovėjo greitoji. Nuotaika pagerėjo, bet jau nebegalėjau arčiau prisivynioti. Teko pakraštyje stovėti. Krč, flanguose pasirinkimas buvo toks: kairiąjame Pogrebnojus, dešiniajame – Grigaitis. Kaip dešinysis kairiarankis neantisemitas, pasirinkau Žilvę. Ir neklydau. BENDRAVIMAS: Nesuprantu tų čiuvakų, kurie stukteli petimi į petį, pasiūbuoja ant vienos kojos, nusileidžia. Vėliau staigiai atšoka atgal. Apsidairo ar niekas nematė. Tada vėl staigiai prišoka. Sako: -Tai statusą UPDATE’ini? -Ne, neUPDATE’inu. Aš UPLOAD’inu. Tokia durna mada pokalbiui kviesti yra inspiruota nuolatos milicijos persekiojamo besidairančio vagies. Arba, tiesiog – su amžiumi prasideda parkinsonas. Shake your tits, baby. FOTOGRAFAI: Nesu matęs basiau apsirengiančių žmonių, nei fotografai. Vaikų namų džinsai ir pūstos liemenės. Jie visur vaikšto akredituoti ir jokie koncertai jiems neįdomūs. Nusileidžia apšepęs desantas į renginį su tomis akumuliatorių prikrautomis kuprinėmis, laksto su blicais teleskopais mėgindami nuofotografuoti žvaigždes. Toks jų darbas yra. Nušviesti kas atėjo. Nesvarbu kur. TIKROS ŽVAIGŽDĖS: Koncerte apsilankė tiek jaunos, tiek priblėsusios. Su bezdalų uodega. Skrodžia dangų ne kartą per du šimtus metų. Per kiekvieną renginį. Kiekviename žurnale. B*bis jūsų dar nematė. Buvo Rimas Šapauskas, Plungės meras, RyRalio, Aleksandras Pogrebnojus su senais batais ir nauja skrybėle, gal Cholina buvo. Svetlanos Proninos nemačiau. Šalia Grigaičio stovėjau. Toks mano pašaukimas. Kas varo bezdėti, fotografuotis ar draugų pažintis turbinti, o Lori Pyrstas varo Upload’inti. Žodžiu anot KLUBAS.LT koncerto apžvalgos – visi buvo zjbs, o Grigaitis ypatingai stilingas. Pamiršo paminėti, kad su raudona kandonke ir nešvariu rankšluosčiu ant kaklo. Toks pat stilingas,kaip žvaigždės atlikėjos. Man tai tokios stilingumu pasūdytos žinios nusivemti, bet nesigailiu apsilankęs gaidiškame portale. Mat sužinojau, kad ir Pietų Amerikos Oro Uostų Grindų Kaituotoja buvo. Ši jagelavičiūtė netgi mėgino suvilioti žvaigždes. Taip naujieji rusai daro. Paima kekšių biznio reikalams tvarkyti. Naudoja vietoj kortų stalo ir pagal tiesioginę paskirtį. GRIGAIČIO KLYNAS: Skaitau toliau. Dar gražiau. Pasirodo stilingasis TV Euroremontas vos dvi valandas miegojo, bet atvyko lėktuvu pasiklausyti AIR. Kartu su jais pačiais, matyt. Kaip ir pridera. Stovėjo čiuvakas kiaurą pasirodymą toms žvaigždėms atlikėjoms susižavėjusią nugarą atsukęs ir kažką pisdelino dviems eksmetalistėms. Ne mano reikalas, bet pačiame finale, kai tų iš aprašytų dešimt tūkstančių kaimiečių rankų pakilo vos penki šimtai, tai Grigaitis eksmetalistėms pradėjo rodyti savo klyną. Išėjau. Koridoriuje dar prasilenkiau su Miša. Toks čiuvakas. Neatsimenu pavardės. Su kažanke ir kailine kepure, vietoj Vespos šalmo. Na, ne vasara gi. Tikriausiai atvarė pasilabinti su kitom tikrom žvaigždėm, kadangi apsauginiai duris atidarę buvo.

---

O tai galėjo būti riaušės…

2009-12-10

Achtung Achtung- Vilniuje, prie sporto rūmų šiandien vos neįvyko beretinė revoliucija! Susirinkusi beveik 2000 senjorų minia, rėžė aistringas kalbas, dalinosi bado dietos receptais, ir grūmojo grublėtom rankom bei spalvingais užrašais išmargintais plakatais valdžios rūmų pusėn. Neoficialiais duomenimis šį „Sąmbrūzdį” sukėlė žinomo Tarybų Sąjungos veikėjo sūnus A. Paleckiukas, kartu su bendrais iš partijos „Frontai” išplatinęs suklastotus kvietimus, kviečiančius nemokamos paragauti nemokamos šiltos sriubos ir kievo kotletų. Savaime suprantama senjorai smarkiai pasipiktino nurodytoje vietoje vaišių neradę, ir kaip mat puolė rašyti skambius šūkius ant kartono lakštų, pasipylė grasinimai šturmuoti seimą, apsiausti prezidentūra. Nedaug betrūko ir būtų pralietas kraujas kai viena pagyvenus dama pasirodė nešina praeitų metų mitingo plakatu su užrašu „Remiame Kubiliaus taupymo programą“, kurį išvydę moteriškę apipuolė kiti pensininkai, išplėšė iš rankų plakatą ir su įsiūčiu jį suplėšė. Neaišku kuo tai būtų pasibaigę, bet padėti išgelbėjo praplikęs vyriškis, kurio gana narsus pareiškimas kad nepaisant pensijų mažinimo, pagyvenę žmonės kitąmet vis tiek gyvens geriau nei prieš metus, o naujieji jau visai ne už kalnų. Tai išgirdę visi senjorai smarkiai nusiramino, ir išsiskirstė po miegamuosius rajonus.

---

Kam šiandien skambina TELE DU

2009-12-09

-Laba diena, ar galite skirti šiek tiek laiko. Norime pateikti Jums TELE DU pasiūlymą. Gal sudomins? -Siūlykite. Dievinu įdomius pasiūlymus. -Norime Jums pasiūlyti planą pokalbiams, kurie būtų labai pigūs. -Aš, aišku, mielai priimu jūsų pasiūlymą. Tik, kaip iPhone’inis OMNIO klientas norėčiau žinoti: ar galėtumėte apmokėti mano sutarties netesybas? -Hmm… mes tokių dalykų neatliekame, bet mūsų siūlomas planas yra toks pigus, kad daug kalbėdamas galėtumėte turėti jį papildomai. Be to, nėra jokių rimtų įsipareigojimų. -O, nuostabu. Kaip bedarbį mane šis planas ypatingai domina. Visiškai neturiu su kuo kalbėti. Labiau bendrauju internetu. -Kaip tai, kaip bedarbį „ypatingai domina”? -Sakau – noriu turėti papildomą planą, kaip bedarbis ir už jį mokėti. -Keista… O gal Jūsų šeimos nariai norėtų įsigyti tą planą? -Mano šeimos nariai yra katės ir katinai. Jie turi pager’ius. Pabandysiu įtikinti juos įsigyti jūsų planą. -O ko jūs vardu? -Lori Pyrstas. -Ar galėtume ateityje siūlyti Jums savo naujus planus? -Na žinoma. Jeigu tik turite laiko. Mano naujus planus varžo seni įsipareigojimai.

---

Jei liūdesys aplanko prieš orgazmą

2009-12-09

Vilniaus vaikų darželyje „Metų laikai” gripu nesusirgo nei vienas iš 71 darželinuko. Tūkstantmečio senumo vergų galerų irkluotojų sveikatos apsaugos metodai – kabinti po kaklu česnako galvą, puikiai veikia ir šiandien. Laikinosios sostinės meras, pezantis apie tai, kad visi vyrai yra potencialios kiaulių gripo aukos, galėtų ne tik pats vietoje kakalaryšio pasikabinti česnako galvą, bet ir paremti savo administracijos galvų apykakles. O gal apyvarpes? Neradus pinigų parskraidinti Lietuvos kariams iš Afganistano, jų misija (kažkodėl vadinama kelione) užtruko mėnesiu ilgiau. Apgailestauju, jog narsuoliai nepaėmė pavyzdžio iš Vokietijos tualete autobusą prasisiojusio diedo ir negrįžo pėstute, pakeliui plėšdami Bavarijos turtuolių kaimus. Vieno kario vienos dienos misija mums kainuoja 250 LTL. Už tokią sumą, kartą per savaitę būtų galima pasinaudoti StarVano paslaugomis nep*sant proto mokesčių mokėtojams. Primename, jog mūsų naudai mokesčių mokėtojų skaičius sumažėjo išaugus bedarbių skaičiui. Prabangos vergai Seime solidarizuojasi su besiekonomizuojančia iki triusikų siūlo galo liaudimi. Tarnai ketina lankyti savo rinkėjus persėdę į mažesnes transporto skarbonkes. Taip sutaupys lėšų rašikliams bei bloknotams. Aišku, ekologija reikėjo domėtis anksčiau. Kai ta mada skriejo ant bangos. Dabar bus lengviau skrieti su skarbonke ant įsiutusių rinkėjų rankų. Bus: Čiuvakai, visi kartu! Padarom bangą! Trumpai kirpta Seimo pirmininkė ragina pakarpyti ir pensijas. Trumpam, kad neliktų jų negavusių laiku. Pagąsdinimai, žinoma, suveiks. Tuo tarpu, tikriausiai vienintelis krašte pensininkas su barzda be ūsų, sako su džiaugsmu piketuosiąs. jautiesi nuskriaustas? Negauni pensijos? Pasiimk ėdalo nemokamą paketą. Premjerinis Ministras gavo dovanų rėmą deryboms. Žada nutapyti marinistinę ES subsidijų mažoms parduotuvėms viziją. Lauksime to šūdo Pilies gatvėje, Vilniuje. Ūkio privatizacijos reguliuotojai krizės gylį matuoja kruopų valgymo paplitimu. Jei nevalgome kruopų – krizė nėra tokia gili. Pranešu, kad metus laiko neturiu darbo, išgyvenu gilią krizę, nors kruopas valgau dabar, anksčiau ir prieš pusę gyvenimo. Mano krizė pagilėjo, kai suprastėjo toms kruopoms skirti padažų pagardai. Skystesnis padažas – klampesnė krizė. Gili gali būti tik pūtė. Tokiu atveju jūs patys teigiate, kad jau esame visiškoje p*zdoje. Trakų kaimo įmonė „Trakų akmuo” mėgins iš smėlio sijoti auksą. Per mikroskopą. Idėja juokinga, bet ką gali žinoti. Stengsimės, sijosime, malsime ir padengsime lietuviško lito puvinį auksu. Turėsim stiprų pinigą. Sugrįžk Žemaite Auksadante. Autoriniai mokesčiai. Skurstantys darbdaviai užsikniso kariauti su nuubagėjusiais darbuotojais, todėl nuspręndė samdyti konkretiems projektams ir mokėti pagal autorines sutartis. Autoriai mokės mažesnius mokesčius, taip vegetuojantys kūrybiški bedarbiai pagamins geresnės vertės produktą darbdaviui už mažesnę kainą. Kada ne kada. Pastovumo jokio, o autorinę vis tiek ant batono užsitepti galėsi keliais procentais ploniau. Klimakterinė Šiaulių Teismo mantija parodė savo padurkus. Išėjusi į pensiją teisėja nagrinėjo bylas, neturėdama tam įgaliojimų. Taigi bl*t „gal niekas nepastebės”. Kol garsusis kelių patrulis Putrimas susipirko įrangą troikių stiklų tamsumui matuoti, tamsūs stiklai jau buvo išdaužyti sklaidant magių paslaptis kas autosalono viduje arba išėjo iš mados. Ką matuosite naujaisiais prietaisais? (kurių turite užtektinai). Juodųjų Banginių Mergystės Plėvės Gelmes? Britai išleido vadovėlį imigrantams. Vadovėlis anglų, rusų, lenkų ir portugalų kalbomis. Ačiū Dievui ne lietuvių, todėl buduliai toliau galės prie vairo sėsti pagal savus standartus. Beloruskos batka išleido į rinką savo vardo grietinę. Kanadoje baltasis lokys laksto nusikandęs kito lokio galvą. Meksikoje pavogtas distanciniu valdomas dinozauras. nepaprastai vertingas žaislas, kurio tikrąja kainą (šimtas štukių) pranoks laimingo vagies vaiko šypsena. Ruseliai giriasi sukūrę penktos kartos degalus taupantį ECO Naikintuvą „Suchoj”. Paslapties šydas nuslinks, kai Uralo kalnų gyventojai glotniai nusiskus kojas ir šilkinė skraistė nebestriginės. Tai atsitiks tik kitais metais. Tada ir bus mėginama pakelti killmachine oran. Tas naikintuvas taupiai skris greičiau už garsą. Kai stebėsite jį ir veidą perplėš susižavėjimo/nuostabos mišinys, nerėkite balsu „eik tu naaachui”. Vistiek nepasivysite. KRIMINALAI. Kaune nepažįstamas vyras apipylė rūgštimi moters veidą. Šilainiuose čiuvakai apipėšė banko poskyrį. Plėšikai nukriušo dešimt štukų litų. Milicininkai kraipo ūsus: hmmm, matyti vaizdo įraše, kad nusikaltėliai ne narkomanai ir buvo su perukais. Atseit neaišku, kad čiuvakėliai pliki buvo, o perukus užsidėjo dėl šalto oro. Sukčius Tomas išdūrė septynis bedarbius. Pažadėjęs darbą Olandijoje statybose, surinko iš septynių čiuvakėlių beveik šešias štukytes litų. Jei kokie NAIVUOLIAI skaito šitą postą ir ketina taip pasielgti, geriau tegul paremia Šūdų kulto maldos namų statybas. Please Donate! Girtas kaimietis Kretingos kaime su BMW troike ir kibiru samagono įvarė tvartan ir suvažinėjo du triušiukus. Nežinau ką jam padaryčiau už tai. Bet šuniuko Rudžio vistiek jau nebesugrąžinsi. Šiauliuose vienas asilas, namie laikantis penkis šautuvus, priliuobęs negalėjo išsirinkti – kuriuo iš jų nudėti žmoną. Toji matyt irgi ne šventoji. Ši nindzių istorija iš viso verta Džordanos Butkutės batų. Istorijai penki balai, dėstymui dešimt. Jeigu šūdais matuosime. kokia šalis, tokios ir žinios. Ai, tiesa, kad nebūtų visos ezoterinės šaškės ant provincijos sustumtos. Tai Vilniuje atsitiko toks dalykas: menininkė įsitikino savo meną esant degiu. Kadangi menas buvo netikras ir gerai degė, tai pati genija sudegė drauge.

---

Cepelinų tarkuotojams

2009-12-09

Jeigu valstybė paremtų, o mūsų krašto bepirščiai staliai, baldžiai ir cepelinų tarkuotojai labai norėtų – šiandien tai jau įmanoma. Atsipalaiduok, jei negali iškelti orgazmo scenos pirštais. Išgerk kavos, suvalgyk sausainiuką. Nusišypsok.

---

Tavo Laimė

2009-12-08

Šūdų Mekoje klaidžioja liūdna tavo Laimė. Rask ją. Milijoną nugręžk.

---

Kaip išvengti smegenų grybelio

2009-12-08

Aptaškytos žiemos vakarais, kai pusiau suskaldę galvas priešais monitorių tarškate mygtukais. Kai spraudžiate į kojines apelsinines mintis, o lievas postinate facebboke. Atvažiuoja močiutė aplankyti anūko. Chaki chalatą pasmaugia ant vagies ir prityrusios delfinės ultragarsu skandina vonioje praėjusios mirties datas. Užgesinu jai šviesą. Klumpu ant kelių ir uostau seno žmogaus kišenes. Girdžiu kaip girgžda į kulną akmenukas, suskaldydamas keptų saulėgrąžų lukštus. Sugrūdu į akiduobes nykščių liežuvius, seilėdamas šunis vedžioju smegenų takais. Ji baigia maudytis. Neatsisveikinusi gargaliuodama žemyn subėga. Apsirengiu, užrakinu duris, išspjaunu cigaretę ir užsitraukiu kapišoną. Vogti išeinu. Ką reikia žinoti prieš einant vogti? Prieš einant vogti, visų pirma, reikia žinoti šai ką: tu gali nualpti, tave gali demaskuoti. Ką reikia daryti, jei tave demaskavo? Jeigu taip atsitiko, kad morozas pardavėjas pagavo už rankos ir nutraukė kojinę, visi pamatė kas jūs toks ir pašaukė vardu – atsisėskite ant žemės, susidėkite rankas už galvos. Sakykite jiems, kad nieko nekalbėsite, kol negausite lamisilio tepalo. Galvai pasitepti. Kaip išvengti smegenų grybelio, kuris atsiranda nešiojant kojines ant galvos? Naudokite daiktus pagal paskirtį. Madų gurmanai dirba jums. Jiems čiulpia net Mantas ir Juozas.

---

„Gera dalintis šiluma!”

2009-12-08

Kauno savivaldybė neturi pinigų darbuotojų atlyginimams. Miesto valdžia bando spręsti situaciją. Žmonės be atlyginimų neliks. Jeigu reikės – pamažins gatvėse šviesos ar parduos lenktyninių mero automobilių parką. Gal tų žmonių lovyje yra labai tankiai pristrigę. Kaip šukų bomžo plaukuose. Prie šviesos Kauno gatvėse mažinimo ketina prisidėti VST. Su šūkiu „Mes išplovėm Leo kailį ir dabar neturim bapkių patys!” Elektros tiekėjai dovanos laikinąjai sostinei  tamsią Kalėdų naktį. Šeštadienį sostinėje prasidės Kalėdos. Su lievų lieviausiu šūkiu „Gera dalintis šiluma!” Kalėdos prasidės ant antros pagal dydį Jacobs sofos, į kurios vidų bus galima patekti. Ten išgersime kavos, palaižysime spyruokles, pasidalinsim gripo virusais ir padidinsim kavos pardavimus. Man šv. Kalėdos prasidės gruodžio 25 d. Iš karto po naminių gyvūnų prakalbėlės. Mėsininkai šoka Kiaulienos vyniotinį. Pusantro lito atpigusi mėsa klientų nebeprivilioja. Gal riebi kiaulė pašoks Adventinį pilvo šokį dar pigiau?  Sufasuota į kremzlių dešras šlapiuojančiose žarnose. Gerbiamas poetas Vytautas L. įprastai gvildena, kokį Tėvynės šauksmą jis girdi per Gazpromo vamzdį: „Bunda jau Baltija” ar postmodernistinį „Miršta jau Baltija”. Kartą išgėręs per klasės žiburėlį iš klasiokės lūpų girdėjau, kad ji mane myli ir gavau pliūchą. Kaimo gimdyvė iš Tauragės apskrities būsimam kūdikiui mėgino sukurpti valdišką kraitį dirbdama laidojimo vadybininke. Gerą atlyginimą užsirašė, turiu pasakyti. Aišku, kas kaip išmano, tas taip sukasi. Tik nereikia būti labai gudriu kaimiečiu. Daržus ravėti stilingai reikia. Su rainais guminiais botais. Kažkoks prodiuseris Daugėla, žmogus su debiliškais akiniais, liko be teisės vairuoti. Žmogus atsisakė pūsti į vamzdelį, nes patyrė psichinį šoką. Aš jo nuotrauką išvydęs patyriau fizinį smurtą. Mano mielasis Bransonas iš „Virgin Atlantic” ketina parodyti kosmosą 300 turtuolių. Tuo pat metu Dovilė Filmanavičiūtė iš Facebook’o tą kosmosą rodo kasdieną nemokamai. Dar viena pižonė atsisėdusi VoxPopulyje skaičiuoja padavėjų pajamas. Taip atsitinka, kai vaikštai ne į teatrus, paskaitas, koncertus, tūsus, o triniesi po kabakus. Kodėl moterys myli Bilanus, perdžia kine ir išteka už Mikės Rourkės? Mikė jau susipažino su būsimąja uošve. Gal ir teisingai. Žiūrėk į ateitį. Daugiau apie korporatyvines neurastenikes… Svarbiausia dienos naujiena yra tokia: po Šūdų kulto miegamojo langais susirinko lunatikai iš gelbėjimo armijos. Lunatikai mėgino pažvelgti į kontoros  vidų, nors tariamoji atvykimo priežastis – sienomis varvantys taukai iš kaimynystės baro. Blogas kvapas lauke? Nekiškite nosies į Šūdus. Ar nemokė mama? Bent šypsokitės, nachalai – aš nuogas!

---

Pradžiugink partnerį šlapia mazgote

2009-12-07

Šv. Velykų stalo indus plauname vandenyje išsiskleidžiančia kindersiurpriziška frotine mazgote-kiaušiniu. O kuo pradžiuginsime savo artimuosius Naujųjų Metų nakties jovalo apsiliuobimui? Šiandien visuose Šūdų Mekų PC jau galite įsigyti frotinį rankšluostį-kokteilį. Jeigu pykins, bus negera, tu vemk į prie lovos apdairiai paliktą stiklinę plastmasinę. Rankšluostukas išsiskleis. Apsišluostyk pats. Ir nuo savo draugo nuvalyk Senųjų Metų girto sekso likučius.

---

Bomžų puota

2009-12-07

Aplinkos ministras siūlo nuo Naujako butų savininkams nedidelį mokestuką (po 0,05 LTL/m2) kiauriems stogams pasiremontuoti. Mano kukliais paskaičiavimais, už surinktus pinigus penkiaaukščių gyventojai galėtų kartą per mėnesį stogą sviestu užsitepti, o dvylikaukščių – nutelos kremu. Kazlų Rūdos atliekų vežėjai vežė atliekas, o pinigų iš gyventojų rinko daugiau, nei išvežė. Tokie skandalai, mano manymu kyla, kai Rubikonai sugalvoja nusipirkti atliekų vežimo įmonę. Laukime pranešimo apie koncentraciją šiame mieste. Vienas IT čiuvakas siūlo valstybei sutaupyti milijonus, bet tikriausiai niekam neįdomu ir dar pagal tokią painią schemą. Palaikau iš atviro kodo idėjos. Balsas.lt, kurį laiką parinęs skaitytojus karo su SSSR pasiruošimui, pradėjo parinti, kad prie Seimo riaušių metinių iškyla gali liūdnai baigtis. Liūtas LT grąžins skolas be detalių. O ir pačiam liūtui tortui ant suoliuko trūksta vienos kojos. Vilniaus energijai už skolas kažkuris verslininkas paliko prabangų Aston Martin. Įtarimai krito ant su kreditoriais neatsiskaitančių tinklų Mambopizza, Bavaria ir Metelica savininko. Na ir nafik juos. Aišku tik vieną – tos jų picos, alus ir prekinis ženklas yra absoliutus šūdas. O šūdas – must die! Lazdijuose subrendusi lenkė nerado išvažiavimo iš pigių kainų šalies ant 60 km/h mėgino išvažiuoti ne per sieną, o per pakelės tvorą. Šiaulių buduliai mėgino apšvarinti savo atstovą Seime. Naktį įsiveržę į namus buduliai išgirdo šeimininko miegamąjame atrakinamą seifą. Plėšikai išsigando užtaisomo ginklo brakštelėjimo ir paspruko palikę ne tik grobį, bet ir išdaužtą langą. Latvijoje dėl senos 300 latų skolos du čiuvakai norėjo pakarti kaimyną su šeima. Viskas per kaukolinį. 35 m. Žydrūnas Ispanijoje apkaušęs važiavo greitkeliu prieš eismą ir darė gėdą mūsų šaliai. Uostamiestyje iš viso kas vyksta – kasdieniniai Lietuvos bajeriai. Vilniuje vagys per dvi savaites dildėm nudilino ir pavogė tris apšvietimo stulpus. Jeigu gatvėje nėra šviesos – tai kam tie stulpai? Berlyne ant „Tageszeitung” fasado atsirado šešių metrų penis per penkis aukštus. Viena darbuotoja susiparino, kad dėl to negalės čia savo dviračio ryte prirakinti. Mylima torčiokų Winehouse’ų šeima vėl bus kartu. Atsikratę gaidžio demonų. Paaiškėjo, kad pėdos turi savo kalbą. Šį dalyką buvau pastebėjęs kiek anksčiau. Būdavo, kad reikėdavo liautis tūsintis ir varyti namo, bet pėdos tartum pačios varydavo per afterius. Dabar galite drąsiai be baimės žiūrėti savo mergai į pėdas po stalu. Pėdos jums atsakys į klausimą – „Ar neaauga man ragai?” Į madą grįžta stiuardesės. Aišku, naujiena nėra pribloškianti. Jos visuomet sukosi aplink madą. Tai išeidavo, tai sugrįždavo. Prie tualeto durų. Tik paskutiniu metu persirengdavo barakudomis. Vika Perminaitė susilaukdavo pastabų dėl antsvorio. Mamai tekdavo nuo jos rakinti šaldytuvą, todėl susirūpinusi dainininkė pakeitė motiną, ėmė misti tuo, ką jai duoda motina žemė, tapo vegane. Svorį galima kontroliuoti valgant iš konteinerio. Nereikia imti nuo žemės. Lori Pyrstas su šeima savaitgalį apsinuodijo Bomžų puotoje loftuose. Šiandien jaučiamės geriau.  

---

Kur dingo vasara?

2009-12-04

Kur dingo vasara? Kaip ją iškrapštyti ir kurioje kišenėje laikyti tuščią piniginę?

---

Turi būti tokios, kad negautumėt į galvą

2009-12-04

Daugelis mano skaitytojų šiandien labiau planuoja penktadienio nugėrimą ir apsivėmimą į antsnukį šokių aikštelėje. Trumpa žinių apžvalga padės sutaupyti laiko vakarinėms rudųjų mergų paieškoms. Vilniaus menininkai išsipardavinėjo, o verslininkai vertėsi per vyno pritvinkusias galvas, trokšdami įsigyti prašmatnius skudurus, kad Pabradės ir Paparčių vaikučiai geriau gyventi galėtų. Pensininkai lanksto pirštus ir laužo skaitliukus mėgindami išsiskaičiuoti, kokios tos jų pensijos turėtų būti. Užuot griežtai pasakę:  „turi būti tokios, kad negautumėt į galvą”. Kol priperstą postą palikęs vyras išvaręs į pankų koncertą, jo žmona svarsto tai eiti vis tiktais į Seimą ar tai ne. Su šitais labai yra viskas aišku: Seime neliečiamybė, o pasilaužymas – akivaizdi nauda. Taigi eis ji ten. Aišku kaip dieną. Energijos zoologijos sode Tigras padarė Liūtą. Visa kriušalo praeities chronologija pricopypaste’nta iškriušto liūto gabalais. Uostamiesčio angare padorūs miestiečiai galės pasijausti visiškais bomžais ir pasirausti po skudurų dėžes. Kaip teigia atliekų atvežėjai: Vilnius, Kaunas ir Šiauliai sėkmingai išbandė tą reikalą. Kainos kyla ant spyruoklių. Kitais metais viskas brangs, tik šūdai pigs. Pažiūriu retkarčiais šaldytuvo turinį – garantuoju, kad pigs. Aišku ir kokybė krenta. Kaip ir buvo žadėję, pedofilai padalino prokuratūroje atleidimo lapelių ponioms ir ponams. Homoseksualai rengia eitynes. Teisingai, nusimeskime pedofilijos šešėlį. Krasnūchos kapucinai apiplėšė Drogą. Seniai jau man siūlė kas pigių kvepalų. „Hondų Civikų” fanatikų porelė mėgino perskristi Nerį. Kaime žiemą nieko totaliai nieko nevyksta. Visi sėdi prie staklių. Audžia „Atsiprašymą Linams”. Žalčiai sumigo, ežiai dar vis prabunda. Šiaulių atliekų kasyklose ieškoma gintarinės pirties. Vadovas išejo mėnesiui ant biuletenio, tai visi ŠRATC’ai pavaduotojui. Vox Populi viena pižonė vaikšto ėsi į kabakus ir kelia klausimą „kodėl turėčiau palikti arbatpinigių dar ir šlavėjui, ir valytojai?” Jie gi irgi gerai dirba. Pas mus šią savaitę namus tvarkė Tatjana su dulkių siurbliu, tai net lovos nepaklojo. Prasiurbė atbulom kojom. Tik prasiurbė. Tai aš jai nepalikau arbatpinigių. Pats norėjau ant tabako pasiskolinti iš jos. O kai nueinu į kabaką paėsti, niekada nepalieku arbatpinigių. Todėl, kad man blt namie skaniau pagamina. Mane tokios smulkmenos žiauriai išmeta iš pusiausvyros. Vok batonus iš PC. Sutaupysi arbatpinigiams. Pabaigai: dvi Grenlandijos pedofilijos skandale susipainiojusios prokurorės nutarė supinti gyvenimus.

---

Milijonai ir mirtis iš užpakalio

2009-12-03

Pasaulio ligos lenkia panešiotas moteris iš batų. Vilniuje užgeso gyvybė nuo sezoninio gripo (čia realiai įtariu drebėjimą dėl darbo vietos ir bandymą „kaip nors išsivaikščioti”). O štai buvusią Mis Argentiną pasiglemžė plastinė sėdmenų mažinimo operacija (po komplikacijų). Būkim cinikai, bet turėkim gerą didelę širdį, aiškų protą ir riebius sėdmenis. Tam reikia valgyti daug bulvių krakmolo, kiaulienos, šaltienos. Neturtingi Lietuvos vaikučiai sako: mums po velniais neskanu! Kadangi nepasiturinčių šeimų vaikučiai mokyklose neina valgyti pusryčių bei pietų, tokie nemokami pietukai bus iš jų atimti ir perduoti miško žvėreliams. http://balsas.lt/ maloniai nustebino siaubingai išradingomis straipsnių antraštėmis: Žigultankas, Ekstremalios sofos, Humanizmo traukuliai (automibilis partrenkia dvi moteris pėsčiųjų perėjoje), Japoniją apsupo gigantiškos medūzos, Susisiekimo ministras tikras tigras, Naujas Google veidas atgis tik pajudinus pelę, USB 3.00 paprastai, Korupcijos užkratas Panevėžyje plinta (plinta ir korupcijos virusas su visais kokliniais biurokratijos židiniais ministerijose). VST vs NDX. Nesąmonių nesąmonė dirbti teisininku šiose kompanijose šiandien. Tikriausiai vargšiukai darbe ir bezda, ir miega, riaugėja ir pusryčiauja ant gobeleninių kedžių užtiesaliukų kiaurą parą. Tokiais atvejais nuo pastovaus perdimo kelnių užpakalis ir kedė susiglencuoja į vieną, siaubingai dvokiantį daiktą. Dėl ko visa tai? Reikia iškrapštyti vienam iš kito šiknos fakiną šimtą milijonų. Linas Karalius Seime atrado alaus kioską, prie kurio gerai yra su vyrais apie politiką pakalbėti. Apsukrus Kaunietis per tris valandas sugebėjo trims firmelėms-parduotuvėms pats parduoti vieną ir tą patį „Apiplėšimo” scenarijų. Tikiu Kaunu. Miestas nepražus. Rimas Šapauskas su žmonele laukiasi kūdikėlio besimėgaudami. Ieškau Gariūnuose šliaužtinukų jau. Nekantrauju sužinoti kas – berniukas ar vis tik mergaitė bus. Bono (iš U2) nuvėmė keturis savęs vertus posakius tiesiai į Delfio žvaigždžių vartus. Kurie yra panašaus turinio „Jūs sumeskite skurduoliams, nes jums nepasisekė taip, kaip man, todėl mane nušaukite geriau”. Religinis centras „Šūdų kultas” pristatė Vilniaus Vyno namams taupesnę dviejų galų žvakę. Žvakė viena – šviesos dvigubai daugiau. Pirmieji pristatę du butelius balto vyno galės atsiimti kūrinį parašę adresu: loripyrstas@gmail.com  

---

Ekologiškas kompiuteris

2009-12-03

Kai ekologiškų bulvių kaina tapo neįkandama nuo soliariumų ir pigaus alaus išpuvusiems liaudies dantims, Klaipėdos bendrovė „Greitas servisas” sukūrė vartotojo poreikiams pritaikytą ekologišką kompiuterį. Kompiuteriukas matyt pagamintas iš mėšlo, pjuvenų ir žolės mišinio bei turi mažučiukę, tačiau galingą vėjo jėgainę. Perdirbto popieriaus sparneliais varomas įrenginys galės lengvai pakilti nuo kliento kelių ir išskristi pro ozono skylę į atvirą kosmosą, kur bus maitinamas saulės energija. Tuo metu, religinis centras „Šūdų kultas” įsigijo papildomą interneto adresą http://pideras.tai.lt. Už adresą paklota už 1 LTL suma pervesta ekologišku sms’u. Primename, jog „Šūdų kulto” triedalai jau yra draugiški iPhone’ų maniakams (ko negalima pasakyti apie http://www.uroboras.lt). Nerškite telefonais Rudojo pasaulio akivaruose, miesto parkuose, skveruose, prie užšąlusių fontanų.

---

Kakariekų!

2009-12-02

Storiausia DB paauglė gailisi leidusi medikams prismaugti jos skrandį. 140 kg numetėlė skundžiasi dažnu viduriavimu, skrandžio skausmais, prarastu kūdikiu ir šiaip bendru silpnumu. Manė galėsianti nešioti maudymosi kostiumėlį, tačiau dėl padaugėjusios odos susidarė krūvos raukšlių, kurios nepadeda paslėpti akių prieš vaikinus dėl kūno gėdos. Google apmokęstina nerštą. Rodos Opus 3 kontrolinį playlist’o paketą įsigijo METALISTAI. Šlovė Balvonams. Atšaukta nuo Naujųjų Metų turėjusi įsigalioti draudimo galiotialkoholiniais gėrimais kioskuose pataisa. Valstybė, atsukusi alaus čiaupus liaudžiai, tikisi šiemet negauti į langus iš kokosų. Kaune ketinama įsteigti apie 50 seniūnaitijų. Tai tokie administraciniai vienetai, priartinsiantys valdžią prie žmogaus. Sveikiname būsimus SENIŪNAIČIUKUS ! Atšliaušiu pas jus paderinti kokios bedarbio pašalpėlės ir leidimo įsistatyti į vištidę neperšaunamas duris. Kauno pilis merdi, Kauno pilis keičia veidą, Kauno pilis darosi plastinę operaciją. Ką Jūs kalbat nesąmones. Greitai nugrius ta Kauno pilis. Negi aš nemačiau kaip ji atrodo ir kiek jau laiko. Pamatuose plytos laikosi tik 1992 metų krizės girtuoklių myžalų dėka. Tuomet dar vyrai svyravo mūru už Lietuvą, už pilį. Šiandien tuos vyrus jau tikriausiai sukapojo kepenų ligos, o potencialūs dabartiniai plastikos chirurgai transvestitai dirba padavėjais Londone. Niekam neįdomu. Kažkokios Ritos Šemelytės (savaitraštis „Šeimininkė”) tituluota Charizmatiškąja kažkokia Šorena, tikriausiai verčia suprakaituoti ne vieno Lietuvos vyruko tarpukojį. Rudos šokėjos akys seksualiai žybsi ant parketo. O jei dar žmona iš Maksimos negrįžo su pigių obuolių maišais… Na ir svarbiausia dienos naujiena yra ši, apie kurią nerandu blogų žodžių:

---

Nušautas riaugėjantis vilkas

2009-12-01

Ar Sunkimetis muša sugyventinės vaikus? Asocialaus veido motina kietai sučiauptom lūpom purto galvą negalėama nuryti gurkšnio Sunkmečio degtinės. O kas, jei jis neišeis? Jei užspaus keliais negyvai? Mokiniai, studentai, buduliai su krepšeliais, tautinėmis kartuvių virvėmis pasipuošę pensininkai ir vienakojė sodra nedrįsta praverti namų durų. Lietuvoje leista nušauti keturiasdešimt vilkų. Akcija baigsis, kai bus paklotas paskutinis vilkas, neparagavęs australiškos mažiau riaugėjančios avies. Kas ir kur bebūtum (turistas, žydas ar japonas) – nupaveiksluok savo originalius guminius apsemtoje Venecijoje. Skolas už komunalines paslaugas jau galima padengti katinais.

---

Neofolkas

2009-12-01

gimtasis čingischano mėlynaliežuvis nepažino kapišonų vienuolio su bom(ž)berio striuke lipančio per balkoną

---

Kalėdiniai ateiviai

2009-11-30

Bulgarijos mokslininkai surengė forumą su tarp mūsų gyvenančiais ateiviais. Ateiviams pateiktas 30 klausimų klausimynas. Laukiame atsakymų. Nukirpta Liūto LT uodega pradėjo kalbėti. Pirmieji jos pasakyti žodžiai: 680 mln. litų yra juokingai maža suma už suterštą galiuką. Lietuvos gyventojai mano, jog bedarbiams parama nereikalinga. Ši nuomonė gali pasikeisti netrukus, juolab, kad šiemet dar nenušautas nė vienas konservuotos kiaulienos prekeivis. Primename: begalvių taksistų jau buvo. Neveikiančiuose sostinės Valdovų rūmuose apie 70 darbuotojų laukia, kad turės progą išvynioti raudoną kilimą. Kauno Rotušės aikštėje nusileido pirmoji Kalėdinė eglutė. Aplinkui zujantys negausūs susidomėjusių lankytojų būreliai primena 2012 metų laikinąją sostinę.

---

1000 vilčių

2009-11-30

Žurnalas „Liaudies kultūra” viliasi sulaukti paramos. Anot vadovės: turėdami 1000 prenumeratorių galėtume susimokėti už spaustuvę. „Šūdų kultas” paramos sulaukti nesivilia. Tai beviltiška. Turėdami 1000 rss prenumeratorių jaustumės tvirčiau.

---

Plastinė chirurgija

2009-11-30

Plastinės chirurgijos manija apsilankė Google miegamajame. Nesenstanti naršos sistema sumanė pasikeisti veidą.

---

Apie

2009-11-29

Kas yra Šūdų kultas? Koks tu fainas. Pabendraukim. Pabendraujam? O tu nefainas. Tu tikriausiai iš kaimo. Bet nesakyk, kad aš sakiau. O man atrodo, kad dabar madinga pastoviai norėti vemti. Ir per miegus, ir dienom. Jo, dar gėjai madoj. Su šūdu šiknoj. Tai labai jaučiasi. Svetima erekcija. Priglausta ir kelnaitėm paveržta. Ypač kai troleibuse. Šūdų kultas, tai gaivus vaikiškas juokas, ten, kur visi gailiai verkia. Tai pasigirstanti rauda, kvatojančiųjų chore. Šūdų kultas, tai apsišaukę džiaugsmo guru, alaus vardo sporto arenose. Psichoanalizės ir postmodernizmo kontrastas, tarp tik Froidą išmanančių. Žodžių taupymas ir kalbos taisyklių nepaisymas. Aklas naujadarų garbinimas. Skudurų sandėliavimas. Skylius, Moterų siuvėjas su kieta mašina pirmoje eilėje filharmonijoje. Baltos šiukšlės juodais akiniais, artišokų prikimštomis kišenėmis, kurios knygų neskaito. Tįstančios seilės Šūdų Mekos vitrinose. Grūsta stiklo pudra kruvinose nosyse. Karveliai tavo apdergtame balkone. Vištų aptvaras penkiaaukščio šešėlyje. Liaudies medžio ir akmens menas, kai Penktas Daunas Žirmų žiede žiemines padangas nežmoniškai žiedžia. Ratlankį nužiest mėgina. Prišikto bide atspindys priduodamų viešbučio raktų pakabuke. Tauro alus Carlsberg’o dėžėje. Didžėjaus žmona ant norinčių nuo jo vaiko rankų. Vanilinis tualeto gaiviklis ir silikoninis šypsenos laikiklis. Šūdų kultas, tai mada ėsti sūšius kibirais, o austres -bidonais. Trys šeškai susukti izoliazine juosta, vietoje išspirto už durų veislinio katino. Tai prekių ženklų monopolis. Ant tavo kasdienybės durų. Tu varstai jas. Imi ir duodi. Bet niekada neperžengi slenksčio. Tai durys į tikrąjį tikėjimą. Nemindžikuok prie jų. Šūdų kultas rėmėjų neieško. Jūsų produktai patys mus susiranda, kai mes juos tikru vardu pakviečiame. Urinalinis turizmas pasąmonės srautais. Apie turinį ir formą Mūsų turinys Jus žeidžia? Iškreipta forma? O gal kaip tik ramina? Juokas gi dusina. Kur kreiptis? loripyrstas@gmail.com   Apie mus rašo http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rsadauskas-kvietkevicius-virtualus-bendravimas-yra-vertingesnis-uz-gyva.d?id=58322958 http://seskine46.wordpress.com/2011/03/15/pavasario-grozis/ http://www.kleckas.lt/blog/tinklarasciu-pasimylejimo-savaite http://www.panele.lt/lt/naujienos/bulvaras/pravda_naujoku_apdovanojimuose__fluxus_ministerijos_triumfas_foto_video/ http://pipedija.laikas.lt/index.php/Sudukultas.lt http://taprasme.lt/2009/07/31/pseudo-intelektualai-arba-kuo-didesnes-nesamones/ http://maistasausims.lt/?s=kultas http://www.londoniete.lt/uzrasai/apie-gerumo-akcijas-ir-nesamoniu-kulta-facebook-e ZebraNX

---

Šlapia dešra

2009-11-17

Darausi sumuštinius. Apskrudintas kasdieninis batonas, sviestas, šlapia dešra. Virtuvėje aidas. Šaldytuvo durys. Ant stalo krenta peilis. Suskamba indauja. Didėjančiu dažniu sukasi lėkštė-moneta. Skrudindamas duoną užsimanau į tualetą. Myžu. Patraukiu rankenėlę. Sugurgia. Grįžtu. Valausi pirštus pašluoste. Uostau. Šlapia dešra. Bendrai, koks skirtumas, kad bybis kvepės šlapia dešra. Paslėpsiu ją tarp dviejų skrebančio kasdieninio batono riekių. Sviestu suteptų.

---

Tropikų toniko kokteilis

2009-10-14

Kiaurą dieną kiurksome lovoje. Du profiliai poliesterio miegmaišiais apsikloję. Tarškiname Šūdoveidės knygos klavišais ir braukome taukuotais šaukštais per radijatorius pagal kaimynų Morzės abėcėlę. Tarpusavyje kalbamės pašnibždomis, polipais apsilaižydami per nosį. Būtų neatleistina praleisti pro ausis kažkur toli nuorinamo radijatoriaus pyrstelėjimą. Atsargiai kasomės neplautas galvas tris dienas. Po mumis, pirmame aukšte – odotologo kabinetas, dantų rovimas, gręžimas, amputacinis ir mūsų boilerio laidų, rūdžių suėstom žirklėm kirpimas kiaurą parą – viskas viename. Pabaikit blet tuos supistus remontus vieną kartą nachui. Prie kojų švelniai šnypščia oranžinės spiralės elektrinis brizas. Tvirtai suspaudžiu tropikų kokteilius plakančia plaukuotą pilko tigro uodegą po lova, kol gailų miauktelėjimą išgirstu. Subliuškus piniginė išsipučia lyg burė, skaičiuodama prabėgusio pajūrio smėlio šiltų kalorijų mazgus. Tampausi aplinkui kino pasaulio gilzę. Netyčia išpučiu penkių dramblių didumo ozoninę baronką virtualiame Maskvos danguje. Atsisukame, stuktelim bokalais. Ledai suteliuskuoja viduje, už lango šlapias sniegas, o rankose rasoja krakmolytais garsais pragirgždantys šventųjų Šūdų Mekų akcijiniai laimo riekių šonai. Vidurnaktis, ramu. Palangės kepa popkornus. Pašoku, kimbu nematomiems flegmatiškiems santechnikams į žandenas, tartum ketinčiau lūpomis išsiurbti darbo skelbimus iš jų akiduobių tuščių. Vėl atbulas krentu į lovą, niekaip nesuprasdamas, kodėl mes jaučiamės tokie nešvarūs. Ir geliančiais dantim burnoj pašildęs vasaros leduką nuryju.

---

Pirmosios spalio dekados autogeninė maldelė

2009-10-14

Kad nepervargtumėte – didžiuosius darbus išskaidykite dalimis. Darykite po vieną mažą darbelį per dieną. Nusikirpkite nagą. Nuo mažojo pirštelio. Taip, kasdien, judėkite greičiu po vieną nagą per dieną link didžiojo piršto. Kol pasieksite nykštį. Su abiejų rankų nagais baigsite tvarkytis po dešimties dienų. Atsipūskite. Nusiraminkite. Praleiskite vieną dienelę išskirtinai tik sau. Na štai. Po vienuolikos dienų pirmasis nagas jau užaugo. Laikas jį kirpti. Uždrauskite sau galvoti jog tai supista rutina. Užkimškite šias mintis stikliniame butelyje. Užsukite, apgobkite gabalu audeklo ar kailio. Pastatykite ten, kur nerastumėte. Uoskite lietingo rudens kvapus, įtraukite į plaučius pilną gurkšnį lietaus. Atsipalaiduokite. Patrepsėkite kojomis per balas. Įtraukite galvą giliau į atlapus ir nevalingai sutrukčiokite pečiais, pakalenkite dantimis. Juskite gyvenimo ritmą.Išgirskite dienos užpildymą naujais garsais. Šiandien, tarytum užbaikite ką pradėjote prieš pradžioje.Nukirpkite pirmąjį kirptą nagą. Atsistokite, atsiloškite. Pradėkite šį tą naujo. Pasiekite pirštų galais kojų pirštus. Sutvakykite pirmąjį jų.

---

Einame nuogi

2009-08-14

Einame nuogi karšta gatve. Viduriu plačiu. Nuogi iki pusės. Mums mojuoja žmogus ratukuose prie Aladino. Nešuosi magnetofoną ant peties. Groja White Lies -To Lose My Life. Delnas prakaituoja. Į žydras treningines kelnes trinu. Mūsų nemažai. Penkiolika. Išsigandę mamos lydi iš balkonų. Linksėdamos į taktą šveniais smakrais. Viena, skarelės viršų smaukdama žemyn nušluosto sūrų lašą nuo voko ir mirksi karštą ašarą. Vidurdienis. Visi darbe. O gatvėje tylu. Be mūsų. Geltona riebaluotai permatoma greito maisto šiukšlė be vėjo pasitraukia. Apelsininės sruogos mirksta juodos aplink ausis. Ir draugas, žiūrėdamas į jas atlošia galvą, prisimerkęs perbraukia ežiuką.

---

Pastangų Dėkos Diena

2009-07-27

Šiandien, Mordobojuje, kaip ir visame likusiame pasaulyje, Pastangų Dėkos diena. Vėjas suka sausros dulkes Liono žiedu. Tuo pačiu verpetu įsukdamas monotonišką aukso vejos pjovėją. Negaliu ne tik, kad praplėšti akių, dėl ko markstausi lyg ligotas katinas. Negaliu net pasiremti alkūne, ištįsti kaklą lango link ir švininės orlaidės morgo koridoriais nurėkti kraupų aidą „Eik tu bled nachui, triukšmadary!”. Krenkščiu, ausų smegenyse, mintimis skaičiuodamas spengiančius skreplius. Eik tu, eik tu, eik tu. Tyiau tyiau. Sutraukiu seiles. Morzės balsas rašo „Nebūk surūgęs”. Antrą valandą dienos, atsidaro šaldytuvo durys. Skausmingai plėšdamos violetines magneto lūpas. Tomis dienomis stengiuosi ištrūkti į šiltą bobų vasaros mėnesį balkone. Pavakario saulė dilbio plaukus nugeltonina. Skaidrios vorų gijos be vėjo lenkia debesis. Atskleisdamos praleistus aprašomus peizažus. Plastikos chirurgai tempia veidus. O vagys, nuo kaktos kojines, skrebindami barzdą, nusileidžia. Prasuku komunikatoriuje lapą. Seną mašinėlę imituojančiu garsu. Į saulę prisimerkęs traukiu cigaretę. Mėgaudamasis savim pučiu dūmus. Paskandinu keleivio akinius iš pro šalį lekiančio lėktuvo. Tomis dienomis sustoju pagalvoti. Apie tai, kiek daug išpisau per gyvenimą moterų. Apie tai, kiek skausmingai ilgų sukūriau istorijų. Ir apie tai, kiek mažai pisausi skubomis laiptinėse, kiemuose, laukuose, sanatorijose. Tada blakstienas baltas vėl atmerkiu. Bet, mažai skerdžiau kiaulių. Atlyždamas, dėkingos kiaulės veidu, nusišypsau rožiniam berniukui.

---

Daiktų sodai II

2009-07-24

Petimi remiu duris. Slenku palei duris. Petim valau garus nuo durų stiklo. Nulydžiu žvilgsniu žydras virėjas viduje. Girdžiu velkamas kojas taip aiškiai, kaip negirdžiu disharmoniškai skambančių puodų. Išeinu į kiemą. Sodu. Pro pavėsines. Ant pledo ir suklumpu dviem jūros kiaulytėms po vikriai krutančiais žandais. Besisukančių sodų nepaleidžiu. Negaliu paleisti. Baisu. Tiksliai nežinau kurioje esu vietoje. Gali būti, einu skardiniu stogo kraštu. ir jei paleisiu sodus, išgirsiu kažkieno balsą: Šok! Jūrų kiaulyčių vardai Rita ir Lina. Nors dėl Linos abejoju. Gal Rūta arba Nina. Rita ir Lina dvynės. Jos persekioja mane. Kai pradeda suktis sodai. Aš jų seniai nemačiau. Persibraukiau drėgną petį. Keliolika minučių klūpėjau stengdamas atsiminti tai ko niekaip neatsiminiau. Besisukančių sodų ilgiau išlaikyti nebuvo įmanoma. Pasileidau. Pledas su dvynėmis dingo. Ant žolės jūrų kiaulytės nutampytomis ausimis vikriai kramčiojo dobiliukų lapus. Rita ir Žana. Ervemilos mėnesinių rytą pustė. Sėdėjau automobilyje įjungęs valytuvus. Apkibę lydytu ledu visu greičiu valytuvai brozdino veidą. Nespėjau sekti tokio žvarbaus čaižymo. Automobilis stovėjo. Aš laukiau. Valytuvai braižėsi. Baltos dulkės keliu sūkuriais rangėsi priešais. Uždariau langą. Leidau šilumą. Nuo tokios aerodinamikos žiauriai ėmė perštėti veidą. Stipriai tryniausi jį delnais iki pažaliavimo mykdamas ir gargaliuodamas nesuvokiamos rūšies patino balsu. Velnio balsu. Ir valandą laukiau tos velnio bobos. Rašydamas knygą bendrauju su panašiais į save. Ne su žinomais rašytojais, bet su paprastais pretenzingais grafomanais. Nėra aišku ar išties taip yra. Paprasčiausiai, bendrauju su tais, kurie yra panašioje pripažinimo stadijoje. T.y. nežinomi. Taip visiems lengviau. Galėčiau vaikščioti po kontoras, apsimetęs draudimo agentu siūlyti įsigyti paslaugas. Galėčiau pasiimti šusnį anketų ir smaukytis aplink stiklines respondentų duris. Galėčiau įsidarbinti sargu ir neramiai miegoti dieną. Galėčiau neramiai rašyti naktį. Galėčiau liautis ir nerti į plačius proto pisimo vandenis. Galėčiau atsidėti mokslui ir kantriai detalizuoti situacijas. Galėčiau pasiguldyti pacientus ant kanapos, prieš jiems nusižudant. Visiem reikalams reikia akivaizdžios kantrybės siekiant rezultato. Aš tokios kantrybės neturiu. Galiu vėl mėginti stotis. Pažadėti, kad nenuvirsiu atgal. Negaliu pažadėti, kad nesusvyruosiu. Galiu neišlaikyti lygsvaros. Todėl ramiai sėdžiu ant lovos krašto ir nesistengiu pernelyg daug judėti mintyse. Slankioju prisiminimų užkaboriais. Tikrinu atmnintį. Ieškau dalykų, kuriuos nesąmoningai mėginu nuslėpti nuo savęs. Ir labai apsidžiaugiu, kai tokių randu. Todėl sėdžiu ramiai, leisdamas beatodairiškai suktis sodams, mažiau blaškytis. Trinu kojos tarpupirščius ir traukiu iš ten nešvarumus. Suku juos pirštų galais, kol padarau rutuliuką. Rutuliuką pauostau ir metu. Tada nelenkiu žemyn galvą, vėl suneriu pirštus giliai į plaukus. Užsimerkęs jaučiu kaip aplink randus sutrūkčioja gyvybingos odos įgriuvos. Pasirėmęs alkūme gabenu save atgal į lovą. Mėginu atsiversti Vėžio atogrąžą. Eilinį kartą nespėju to padaryti. Įstringu dvi dienas nevalgiusį žmogų tampančiose interneto statistikos konvulsijose. O juk kažkada būdavo neproduktyviai linksma.

---

Žieminis Chalatas

2009-07-21

Kol dar buvo šviesu. Žemai žemai visų kieme patvoryje guli pora sužvarbusių pilkų apsilaupiusių plytų. Reikėjo parsinešti tas plytas čionai. Dabar tai nieko ten nerasi tokiooje tamsoje. Tik atsidaužysi spardydamas ledą. Tuomet tai prasidėtų pasirodymas su dviemis šaltomis plytomis. Nežinau ką su jomis veikčiau. Padedu plytas ant grindų. Stebiu. Plytos nebejuda. Laikas sustojo. Męginu atsiriaugėti ir nepavyksta. Lygtai noriu vemti, atsirūgti, pamyžti ir išsišikti vienu metu. Pačiam nemalonu tuos žodžius rinkti. Norisi labiau kažkokio veiksmo. Norisi visko iš karto. Labai maudžia juosmenį. Keičiu padėtis lovoje. Niekas netinka. Galva atsiduria tartum nugaroje. Ok. Pradedu kalbėti su savo šikna. Nes niekaip nepavyksta susikoncentruoti į tas plytas. Apledijusios plytos žiauriai slidus reikalas. Vos spėju patraukti koją. Išsprūdusios plytos krenta iš aukštai smailiu kampu kirsdamos grindis. Viena skersa stringa duobėje. Antra, perpisa grindis kiaurai. Kad matyčiau pro grindyse atsiradusią skylę išsižiojusį kambarį žemiau aukštu. Plyta, sulėtintai versdamasi ore, įstrižai leidžiasi ant panašios kaip du vandens lašai į manąją lovos. Lovoje, kaip du vandens lašai panašioje į manąją drybso ligi krūtinės apsiklojęs senis. Kaip du vandens lašai panašus į mane po kokių devynerių metų. Atpažįstu jį iš tankiaplaukio pakaušio ir keturių dar nežilų plaukų ant krūtinės, išlindusiame nuogo kūno lope tarp užmestų bordinio smulkiais juodais trikampiais išmarginto chalato atvartų. Plyta leidžiasi seniui į krūtinę, tiesiai tarp tų atvartų. Žodžiu, trikampiai raštai, nuogas trikampis, plyta leidžiasi kampu. Viskas taip aštru. Pro aštrų plyšį lenda skvarbios kaimyno akys. Plyta bando dusliai dunktelėti. Atšoka pakankamai aukštai ir vėl leidžiasi atgal, pakeliui įlauždama krūtinkaulį. Po sekndės sužviegiu: Seni, saugokis blet! Manau, pakankamai greitai sureagavau. Pats buvau nustebintas tokios neįtikėtinos plytų jėgos. Bet grindys tai tikrai ne iš tvirtųjų. Stovėjau amo netekęs, stebėdamas svaiginantį skrydį. Apsisuko galva. Pasidarė silpna. Man atrodė jog žviegiu. Bet tikriausiai tik švogždžiau pusbalsiu. Labai, gaila, kad buvo jau per vėlu. Aš perspėjau pavėluotai. Bet perspėjau. Sakiau jam saugotis. Tik jis nespėjo išgirsti. Ties liemeniu po apklotu kilstelėjo ir nusileido nematoma nuo masturbacijos pavargusi ranka. Senis iškišo kojas lauk. Mėgino jas greitai greitai įtraukti nuo apsėdusio šalčio. Ir nurimo. Hiena kvaituliškai nusijuokė, iššoko į laiptinę. Kulnu spyriau stiklo duris ir apsidraskęs tankiai alsuodamas bėgau žemyn tempdamasis cypiančią turėklo gumą. Spaudžiu rankeną. Zajabis, neužrakinta. Kaip negyvą vištą parklupęs rangau senį užšokęs ant lovos iš jo pirmų įkapių. Suku kaip sraigės kiautą, kuriuo valau dantis atbulas bestraukdamas. Išnykstu. Atrodo turiu personažą. Kurį čia pat mirė netyčine mirtim. Aišku, dėl to nelabai pergyvenu. Truputį griaužia nesmagus rėmuo: kaip aš taip nespėjau sušukti. Baigęs knygą, būsiu to senio metų. Gali būti, net pergyvensiu jį. O senis šiek tiek kitokia mirtimi vėliau. Paskutinį skyriu skirsiu senio pomirtinio gyvenimo aprašymui. Su intriguojančio tąsą naujo personažo atsiradimu. Visi galų gale keičiame būvį. Dabar turėčiau turėčiau pasidaryti didelę porcelianinę vazą žalios arbatos. Susisupti į chalatą, atsigulti, užsitraukti antklodę, siurbčioti tą arbatą ir gulėti taip ištisus devynerius metus. Laukti, kol lubos prasivers. Ir pro plįšį krisdama pleves padidėjusi sąskaita. Už išdaužtą durų stiklą. Kadangi ne viskas visiškai vyksta taip, kaip sumanyta, uždaręs visus failus pašoku rengtis į kelionę iki cigarilių. Neimu ausinių. Netrūksta elektrinių garsų. Tikiu, jog taip ryškiau priimsiu aplinką. Noriu nieko nesusitikti. Laiptinėje aukšta lako garų koncentracija. Spėju sulaukti lifto neišvirtęs. Požeminis garažas. Vartai. Sniegas ant asfalto ir danguje. Stengiuosi važiuoti lėtai. Reikia kuo greičiau atlikti sufantazuotą narkomaninę pareigą ir grįžti į pradinę būseną. Negalima veltis į jokius accident’us gatvėje. Negalima kam nors įpisti ir noriu, kad man niekas neįpistų, kai taip slidu. Jeigu susimuštume su dirbančiu žmogumi. Užsilenkčiau silvartaudamas dėl puritoniškos savo nekaltybės. Be to, aišku finansai irgi norus įtakoja. Tos krūvos elektroninių banknotų kaip niekad šiandien reikalingos. Jos padeda tapti rašytoju. Senai svajoju tapti rašytoju. Tam reikia įgyti panašų statusą kažkieno daugiaasmenėse akyse. Na, ir žinoma įdėti kažkiek pąstangų. Bet jau tai yra darbas blogąja prasme. Nereikia dirbti. Darbas mus pražudys. Nereikia nusileisti į padugnes, kad savęs taip nemylėti už neįkvėptą oro gurkšnį. Tam reikalingi pinigai. Tikrų tikriausi paprasti pinigai reikalingi tapti rašytoju. Ir daugiau nieko. Joks alinantis darbas pinigų kasyklose dar nieko neišvarė iš proto. Elementarioji vergo disciplina. Todėl dėl pinigų esu visiškai teisus. Galėčiau tiems pašlemėkams, kurie atsitrenktų į mane, arba į kuriuos aš, taip ir išrėkti besitaškydamas į akis. Absoliučiai viską apimanti kūrybinio proceso kanalizacija. Suryjanti visus lūkęsčius, visas viltis. Darbas kasyklose gali būti tik kaip degantis vaizdinys, kokiu siaubinga tapti. Todėl aš rėkčiau: Šlamštai, žiūrėkite kur važiuojate, žiūrėkite po velniais kaip Jūs važiuojate ir kur riedate! Jūs važiuojate tiesiai per mano peno grietinėlę, Jūs drumsčiate mano sąžinės paviršių pūstomis silikono lūputėmisi nučepsite viską, Jūs varot realiai tiesiai į Kanalizoką. Nebeįdomu kas kur kaip kada ir koks. Dabar jau nervingai skubu kuo trumpiau čia būti. Cigės, jogurtas, grietinė, žmonės -ne man.

---

Rankšluosčiai

2009-07-21

Rašymas yra darbas. Kategoriškai nesutinku su jokiomis sandromis. Dėstymas, redagavimas, siužeto korekcijos ar personažo charakterio gryninimas. Šius dalykus galiu vadinti darbu. Tu, sandra, dirbk. Tokiu atveju, jei jau tai yra tau darbas. Derink tą darbą su malonumu, teig jog tai tau neperskiriamai susiję dalykai. Aš bybį guldau ant tokio požiūrio. tai yra neduodu niekam nieko nukirsti dėl kažko ir neinu jokių lažybų. Tai reiškia, kad gali turėti savo nuomonę ir tikėti jog ji nėra apgavystė. Bet aš tai vadinu, labiau ekstravertišku savivaizdžio stiprinimu. Aš ir dirbu, ir dar gaunu malonumą. O aš, aš manau, kad aš nedirbu ir negaunu malonumo. Aš manau, kad tai supistas grafomaniškas kankinimas. Ir aš kentėdamas tai negaliu net pražilti. Tai kur čia matai darbą. Eik tu nachui, jeigu atvirai. Žodžiu, gyvenime visko pasitaiko. pasitaiko, reikia siužeto, minties. Pasitaiko, reikia įspūdžių. Pasitaiko, rekia stipraus charakterio, paslapties išlaikymo, detektyvo vingių ar gramatikos. Pasitaiko, kai baisu atsikartoti ir būti demaskuotam. Pasitaiko keistų sutapimų. Nesirengiu perskaityti visų pasaulio knygų, kad nepasitaikytų šito. Nesirengiu būti neatkartojantis to, ko niekada nemačiau. Ir nesirengiu slėpti to, kas mane įtakoja. Bet pasitaiko, kad sėdi boba pajūryje išsiskėtus. Ateinanti sūri banga jai pizę atskalauja. Aplinkui nei gyvos dvasios. Tik suka ratą po rato danguje aeroplanas. Jos rankinėje ant smėlio guli gramatiškas šūdų sąstato karkasas, o po plačiabryle ant galvos piasi tvirti charakteriai pagal visas gražaus gyvenimo taisykles. išrūrina jai visą galvą. Nuo alfa iki omega. Tokia visa išdulkinta galva ji drybso palei krantą išsikėtojusi pajodžarga. rankomis tvirtai įsiręžusi į smėlį. Apimta euforijos laukimo prisimerkusi pakelta galva. Laukia atsiritančios metaforų bangos. Niekas aplinkui nemano, kad ji deginasi. Nes nieko aplinkui per mylią nėra. Tai gaivios stichijų vonios. Ir ji man tokia metodiškai seksuali, kad noriu čia atsidurti po jos smėliu. Sinchroniškai išpisti su ateinančia banga. Kaip išpisti ir palikti gramzdinantį lakų kerštą. Vėl nubundu. Atsimerkiu laužydamas džiūvančią ašarą. Labai tikiuosi pasiekti trokštamą efektą. Tikriausiai norėčiau atlikti klaikų pirkimo ritualą. Kažką įsigyti. Trumpai mąstau ką. Noriu chalato. Tokio, kokių negamina. Noriu mirusio žmogaus chalato. Noriu įsisupti į seniai mirusio žmogaus chalatą ir užliūliuoti save atgal. Kad niekada neatsibusčiau norėdamas kažką nusipirkti. Seniai mirusio žmogaus chalatas vėsus. O man ir taip žiauriai šalta. Krečia drebulys. Ramstydamasis slenku į vonią. Persimetu rankšluosčius ant rankos blauzdos. Vienas galvai, mažas. Vienas likusioms kūno dalims. Didelis žydras rankšluostis su dviem tamsiai mėlynomis juostelėmis žaliu krašteliu ir dviem eklektiškai manieristinėmis baltomis lelijomis. Pakeitęs rankšluosčius galėčiau persikelti į naują būvį. Naują stilizuotos savasties etapą. Galėčiau manytis esąs kitas žmogus. Užduočiau tam, su senaisias rankšluosčiais, ramybės neduodančius klausimus. Stabilia plaštaka pasibraukau ryžą barzdą kraipydamas galvą. Žiūriu į rnkšluosčius. Nematau jų praeities. Jie tartum turėtų būti susieti su praeitimi. Kažkokiais įvykiais. Nieko nesako. Tikriausiai nieko ypatingo gyvenime ir nenutiko. Tikriausiai, klaidinga būtų sieti su rankšluosčiais. Stoviu dviejuose tarpduriuose, glamonėju barzdą, tvirtai perpešu storas plaukų sruogas ant sprando. Rankšluosčių analogija gyvenimui apibendrinti yra visai netinkama. Tie stori purūs rankšluosčiai sudilo. Jų purimas pradangino mano praeitį. Nieko aš iš jų nebeišgręšiu. Tai kruvinas plyštančių rankų darbas. Tokius darbus paprastai atlieka skalbimo mašinos. Pagal redaguojančių prodiuserių komandas. Maksimalų apsisukimų skaičių spausdamos iš geriausio galimo pardavimo procento. Beprecedentė verslo egzemos teorija. Ligota išsėtinė Microsoft sklerozė. Tokios bėdos pasireiškia vyriškos lyties kūdykiams, kurių brandžios mamos perilgai dirba. Nenoromis suvokiu save varantį prgaištį vioms mylėtoms moterims. Tai aiškinanti pageidaujamos vienatvės prezumpcija.

---

Įkvėpti peilį

2009-07-20

Kaip aš ją rašau. Nedarau nieko įpatingai sudėtingai. Tiesiog, nesuku sau galvos dėl to. Man nesvarbu, kaip viskas bus. Epitetų, metaforų bei kito šūdo man netrūksta. Jei dėl ko suku galvą, tai dėl kantrybės. Nesu įsitikinęs ar turiu jos pakankamai. Apsakymui, romanui, dienoraščiui ar vieno kito pezalo publikavimui. Dar, jaudinuosi dėl greito rezultato. Noriu gauti jį tučtuojau. Šitai užpisa labiausiai. Kaip laukimas nesankcionuotose eilėse. Kokio bybio turiu laukti. Niekaip nesuprantu. Nauji laikai. Rašau, publikuoju, gaunu atsakymus, komentarus. Reaguoju, vėl rašau. Tai įtakoja. Imu giliai. Per šnerves. Gosliai traukiu literatūrinių klišių orą. Atsidūstu. Dar pakvėpuoju giliai metodiškai. Nurimstu. Parūkau cigarilę. Vėl susierzinu. Kvėpuoju. Traukiu mėšlo dūmelį ir nekenčiu savęs už tai. Tada iškyla vaizdiniai. Jie persipina su galimomis sąskambių variacijomis. Nebūtinai logiškomis. Dislogika. Nukrypimas. Anorma. Deviacija. Kuo aštriau, tuo skaniau. Jaučiu žodžių skonį. Atsikeliu. Prieinu prie šviežio arklio šūdo ir pakeliu jį. Uodžiu. Stengiuosi neįkvėpti giliai. Tie nuostabūs kvėpavimo pratimai. Atgyja spalvos. Keletą sekundžių pauostinėju trumpais negiliais įtraukimais. Kaip klišės šuo. Pysdiec, zjabys. Dievinu tai. Atsitraukiu toliau nuo savęs. Sukuosi lėtai aplinkui. Dantyse jaučiu peilį. Dantys sukibę su ašmenimis. Drebu. Kalenu dantimis. Neatitraukiu jų pernelyg toli nuo metalo. Neleidžiu peiliui įsisiautėti. Neledžiu makaluotis aukštyn žemyn ir tirtėti. Tirtu aš. Ir suprantu, kad kontroliuoju. Aš kelyje. Suku vairą ratu. Ir vienintelis dalykas, kurį žinau jog tikrai kontroliuoju yra ši mašina. Nors ir dėl to negaliu būti tikras, aišku. Noriu būti tikras, tačiau, aš negaliu. Atsitraukiu. Skaitau. Įterpiu praleistas raides. Man smagu rasti klaidų. Perskaitytas tekstas nusodina. Jaučiuosi išsekęs. To per mažai. O, norisi jau turėti rezultatą. Atsikeliu. Plaunu puodelį slidžioje kriauklėje. Trinu kol vanduo tampa kibus. Besiliečiantys paviršiai. Aš ir mano mažutė, kuriai nerašau meilės laiškų. Tuos laiškus randu statistiškai paklausiuose bloguose. Neskaitau jų giliai. Neįsikirtinėju į kiekvieną žodį. Gaudau pagrindinę mintį. Ji parašyta pavadinime „Laiškas tau, kurio niekada neperskaitysi”. Laiške dėstoma mintis vizualiai atitinka pavadinimo formą. Todėl skaityti pažodžiui absoliučiai tuščias laiko švaistymas. Skaitau tik dėl galimos paslapties užsklandos. Netikiu, jog pavadinimas atspindi tik esamą tekstą ir autoriaus psichinę būklę. Permetinėju akimis akis. Permetinėju eiles. Taip darau, kai noriu žinoti ar galėsiu skaityti šią knygą. Stoviu knygyne nusivalęs trupias arklio šūdų liekanas į šlaunis. Dviejų laiptelių žemyn fontano viduje suguldyti spausdinti minčių spalvų srautai. Praskrenda vandens čiuožikas languota liemene. kaip nieko nereiškiantis anti černobilio ženklas. Kaip kasininkės veidas. Jei kasininkė gauna per veidą šlapiu skuduru, jos veidas tampa šlapias ir raudonas. Neseniai atsikėliau. Neseniai gavau šlapiu skuduru per veidą. Vakar gavau, o šiandien atsikėliau. nebuvau iškirstas. Tiesiog miegojau pagal planą. Tada atsikėliau. Dar šį bei tą. O jau temsta. Kodėl tiek mažai šviesos šį rudenį. Neketinu pradėti keltis anksčiau. Bet daugiau šviesos ir ilgesnės dienos tikrai nepamaišytų. Vakare nesugebu įžiūrėti savo depresyvistinių įsitikinimų. Pusiau guliu prieblandoje ir taškausi. Nuklystu toli nuo kranto ir dar toliau nuo savo drabužių. Smėlis šaltas ir eiti darosi sunkiau. Tikriausiai šoninės bangos. Pasitrankau sau per rankų šlaunis ir jaučiuosi toks kietas kietas, stangrus.

---

Išsikvietėme Vėlę

2009-06-29

Sėdim jau pripisę už stalo gerokai šešiese. Girtuoklis juoda tinkline maike, bakais ir disko batais. Pirštu seilėtu veda taurės viršų. Spengia. Apsiskutęs girtuoklis, pilku švarku, pamušalais iš rankovių. Ktu dekanas. Žilas, nugeltusiais plaukų galais, raudonais baltymais girtuoklis. Mėlynu nagu glosto rankeną rasotą. Sukioja sunkiai. Traukiamas bokalas žalia staltiese neslįsta, bangas velia. Prasmirdęs girtuoklis su maišais ant kojų ir dviem šunimis už durų. Ant kelio kepurę pasidžiovęs. Barbena nagais alaus pūslę. Šunys inkščia. Rudas šuo ir baltas myžalų spalvos su rudais-juodais plėmais. Aš geriu sidrą. Laupau foliją nuo kaklo, glostydamas nugarą damai. Dama sėdi ant kelio. Pučia į ausį tvankų vyno garą, virpindama siūlą nagu seniai lakuotu. Dreba adata įverta. Sukasi po alfabeto ciferblatą. Buvome išsikvietę Nelę, Basanavičių, Valančių. Neturėjome ką pasakyti. Apsiskutęs girtuoklis mandagiai paklausė, ar neturi Motiejus užrūkyti. Tas nieko neatsakė. Tupėdamas ant stalo, pirštus į plaukus nėrė, sustenėjo ir kandžioti sau kelius apglėbęs ėmė. Man už nugaros groja televizorius. Valančius veidu į švarkuotą. Baigė kelius griaužti. Akis pakėlė. Švarkuotas mestelėjo pagalbos šauksmo mirksnį man. Mėginęs atsikąsti lūpos, panardino į bokalą ūsus. Prasikaltęs. Valančius atgal atsisuko staigiai. Ar tai į mane, sąmokslą įtaręs, ar tai į televizorių, kur Ivanas mušė Roky. Persigandau. Nesąmoningai bėgau vietoje su kėde. Atrodo, pasitempiau kelį. Nežinau, ar mano dama tai juto, tačiau, kai tas atsisuko, ji užpūtė akis jam kvaitulio garais virš stalo. Nematomas išnyko. Pasmirdęs atsikrenkštęs išspjovė po stalu. Visi subruzdome trumpam atsigavę. Gūžčiojome pečiais, sprandais trakšėjome, delnais tapšnojome šlaunis ir tęsėme nebylų pokalbį toliau.

---

Belmonto Lapė

2009-05-22

Naktį užsimaniau gailesčio. Bet supratau, kad jo negausiu. Kad to išmokti, turėsiu toli važiuoti traukiniu. O jei norėsiu gauti pigiau, pasigailėjimo nelauksiu. Todėl niekur neišėjau, neatsisėdau ir neišvažiavau. Stovėjau kelio viduryje apakęs. Lempos plieskė į akis. Iš Belmonto išbėgo Lapė. Sustojo priešais kelio viduryje. Jos kudlos buvo susivėlę. Nespalvoti televizoriai šnabždėjo sniegą. Pradėjau pirštais trinti ausies spenelį. Atlaužiau skrebinamas pleiskanas ir išgirdau, kaip seilės takštelėdamos nusileido Lapei iš nąsrų. Išsprūdusios lyg keiksmas be žodžių vulgarių. Viduryje, tarp mūsų, apsvaigę šoko baltos blusos. Ji krutino kalbėdama apšviestus žilkos ūsus, mėgindama atryti tarp dantų įstrigusius blauzdų plaukus. Aš, nykščiais užkabinęs nuo raktikaulių, per petnešas braukiu. Įtempiama guma suzvimbia. Kraujo putos be saldiklių nebestringa. Lapė nenori žviegti, nes neturi laiko. Ties pilvu ištempęs gumą, ją paleidžiu. Rankoves ilginančiu, užsimojimu plačiu sutraškinu pečius. Ir greitai greitai, kaip moteris ištempia kojines atgal kur turi būti, Lapę pačiumpu už bakų. Stipriai spaudžiu, rąstais atsidusdamas keliu jos juodas lūpas, nosim nerdamas per kailį kvepiu šampūną, vėsų šaltį sūriai palaižau penkias sekundes išlaikydamas liežuvyje sūraus trupučio. Taip supratau, jog esu urėdas. Šią minutę ant visų miškų padėjęs. Staiga pradėjo oro trūkti, sulinko keliai, žvaigždės ėmė sukti pusę rūgšties rato. Nutirpo smegenys. Dantys kramtė vatą. Išmokęs gailesčio, užsimaniau pakeisti būvį. Ištirpti, atsisveikinimui šviesti. Petimi trenkiausi į laiptinės duris. Išskrisdamas į gatvę vidury dienos pašokau išsiskyrimui atsispirti, atsitiktinei kurvai kulnu žemyn nutraukdamas ne galvą. Tik kepurę.

---

O dieve, bet man patinka riaušės!

2009-01-20

Apsirengiau geriausią vienintelį paltą. Kaip sakė, baltomis ausinėmis ir mobilia kava ginkluotas, ne pagal amžių išmintingas draugas: dėl revoliucijos ir drabužių susiplėšyti negaila. Aš irgi taip manau. Tegul naciai išsukioja nagais visas sagas. Atvažiavo Filomenas su karieta. Ir patraukėme į metų šventę. Palikom arklius kitoje upės pusėje. Užmovėme ant snukio po maišą avižų. Patraukėme pėsčiomis liaudies link. Ant tilto du sukibę avinai žirgomis stumdėsi dėl įšalusios plytos. -Nesimuškit, hitleriai, -suklykęs kirtau praeidamas vienam pirštinėmis per ausį. Žmonės zujo pirmyn atgal. Nelyg absoliučiai neaišku ko čia visi susirinko. Kai kurie pasirėmę į turėklus taip vėpsojo, kad buvo panašūs į prišalusias skraidančias žuvis mobiliame telefone. Nusifilmavau gausią minią iš toliau. Nieko nelaukėme. Tučtuojau nusileidome į Beždžionių Slėnį. Jėzau Marija kas čia dėjosi. Dubajaus turgus geriausiu laiku. Net juodieji Gezijos šimtininkai su savo raudona nacių vėliava tirštumoje plevėsavo, kaip geriausiuose antisemitiniuose filmuose. Tuos laikus pamenančių be manęs, tikriausiai nei vieno nebuvo. Bet štai, kino teatrų antrų aukštų videosalonuose užaugusių veržėsi per kraštus iki apsišikimo. Oi, reikėjo klausyti ką mokytojas komunistas per pamokas aiškinai, vaikai. Oi reikėjo klausyti. Nereikėjo į sąsiuvinius šachmatų langelius paišyti, bybelius su sparnais ir vokiečius su šalmais. Tegyvuoja pergalė, draugai! Broliai lietuviai visi esame. Negi pradėsiu skaudžiai malonią dieną jums moralą skaityti, nuo tikslo numušinėti. Atėjom pasakyti kas ko pageidaujam. Tai susikaupkime, nurimkime, tylėkime. Imituokime maldelę už negautą dvejetą iš klaustuku užbaigto eilėraščio pergalingai pirštų sukištų knygoje parašyto. Krutink lūpas glušas bėri. Klasė tau padės. Taip ir aš kartojau savo norus Kalėdiniam Pajacui iš Šiaurės dviračiu atvažiavusiam į prakeiktą susivienijimą. Nepakako absento sandėliuko Honolulu bare šeimomis ilsėtis, tai prireikė čia atsibastyti. Mane panervuoti. Per penkiolika metų atėjo ta diena, kai Mordobojaus Viršininkas atsistojęs balkone atsakinėja tautai į užduotus klausimus. Krutinau be garso lūpas, bet mintyse negalėjau suregzti jokio klausimo. Nors tu ką. Įsimaišėme į minią. -Mano telefonas neveikia, -Filomenas sako. -O tu velnie, -sakau, -Tai kokio bybio čia mums gaunasi beribiai įsipareigojimai. Stengsimės nepasimesti visoje šitoj vienybėje. Slinkome pasieniu vis arčiau durų. Galimi klausimai sukosi galvoje. Bilijonas neištartų Budos vardų tolino pasaulio pabaigą ir nei vienas klausimas neatrodė pakankamai aktualiai atspindintis penkiolika metų kentėtą šviesą. Negi paprasčiausiai išnaudosiu vienintelę galimybę, kad sužinočiau kodėl padidintas perskaitytų knygų mokestis? Paklausiu kokio nors absurdiško dalyko. Kodėl tramvajai naktį po mano langu į parką grįžta be šviesų? Apsisprendęs nurimau. Ėmėme iš arčiau apžiūrinėti susirinkusiuosius. Senės, seniai, vystančios moterys, griežtos blondinės lapių kailiniais, vaikai, chroniai. Buvo, buvo daug chronių. Gal nuo šalčio man aptemo akys violetine pašvaiste. Damos kalbėjo telefonais, jaunikaičiai viską filmavo. Operatorių buvo tiek, kad galėtume sudėti trimatį realaus veiksmo vaizdą ir ištransliuoti visam pasauliui Mėnulio paviršiuje. O štai aktorių pritrūko. Šie daugiau geria iš pūslių. Stengiasi įsijausti į kaimiečio mėšlo vežėjo amplua. Susijaudinimas didžiulis. Atsakomybė. Užmanymas vyksta. Režisieriai patenkinti. Operatoriai dantis šiepia, prisimerkę šypsosi. Statistai gražiai stovi priešais įėjimą. Šone atviras pjūvis operatoriams. Niekas nekliudo. Gyvenk ir žvenk. Kanai laukia. Šakeles džiovina. Staiga išlenda Liono eksgubernatorius paskaityti įvadą moralą. Snaiperiui artistui, sąžiningam karo korespondentui, nervai neišlaiko. Tiek kamerų aplinkui. Supisti lūkesčiai spaudimą kelia, smegenis sprogdina. Neatlaikė žmogus. Turėjo nepataikyti. Bet pistelėjo eksgubernatoriui tiesiai į kaktą iš kiaušinio. Tuoj fanatikai sušoko. Nieko neišmano. Pradėjo ginčytis. Moderatorių nebeklausyti. Naujai iškepė aferų didvyrį. Ir tuomet ledas pajudėjo. Lioniečiai ir Mordobojaus svečiai oriai laikėsi. Kiekvienas užantyje atsinešė po poroloninį akmenuką. Kas negalėjo atvykti -nuo visos šeimos kelis atsivežė. Ant kiekvieno akmenuko klausimai ir norai carui surašyti. Kitoje pusėje dar ką grįžtant namo iš Šūdų Mekos valgomo nupirkti sudiktuota. Žmonės akmenų nemetė. Dėl drąsos įsidėjo. Kur čia svaidysies, kai bado pavėsinė šalyje nuo įkarščio gaivina. O štai chroniai samdiniai rusakalbiai kriminaliniai, kurie rašyti nemoka ir norų neatsinešė, nepatingėjo į Šūdų Meką du šimtus metrų sulakstyti, kad nuo tautos neatsilikti. Siaubas kas dėjosi. Visus kiaušinius, pomidorus, cukinijas, faršą, karkas, dešras, bulves, burokus ir kokoso riešutus išpirko. Skubėjo tekini kaip kas išmano pilnais skretais maisto produktų. Mat irgi norėjo savo norą išsakyti. Kadangi aiškiai suformuluoti iš susijaudinimo didžiulio nebegebėjo, tai murmėdami tuos norus šveisti į Mordobojaus parlamento langus ėmė. Suprato, kad kiekvieno niekas čia atskirai neklausys dėl stokos laiko. Gelbėkitės kas kaip galit! Prie jų prisijungė visi likę. Kas garsiai rėkė per naktį sugalvotą tekstą, kas grūdo kaip išmanė. Seniai atpratome eilėse stovėti. Niekas nenorėjo likt neišgirstas tą stebuklingą dieną. Tad, kas pirmesnis, tam atsakymas greitesnis. Aišku nuo tokio krūvio visiems procesoriai užkaito. Keli net nuo kranto šoko į upę lediniame aušinimo skystyje gaivintis. Taip ir liko ten ant ledo. Kam daržovių pritrūko ar su finansais nekaip buvo -tie po kojom sniegą myžalais margino. Raides išgauti karštuoju būdu mėgino. Taip aprašytus pergamentus į gniūtulus suko ir po kelis įsibėgėję į ketvirtą aukšta, pačiam carui tiesiai į kabinetą, užsakus grūdo. Studentija moderniai prie reikalo prieiti mėgino: rinko tekstą telefonais ir tuos telefonus svaidė per langus informacijos užsakovams. Paprasta, slidu, patogu. Pakeli žinutę nuo kilimo -skaitai ką rašo. Raidės spausdintinės. Ne kokie apsiseilijusių chroniukų neaiškūs norai. Žodžiu prasidėjo totalus bardakas. Liono eksgubernatorius grįžo vidun už kordono. Niekas blogo jam nelinkėjo. Šaltyje kiaušinis ant kaktos pradėjo stingti. Ėmė miesto buvusi galvą aplink smilkinius pirštais švelniai sukti. Matyt išties nuo šalčio baltymas smegenis veržti ėmė. Sumankurtėjęs pas carą vidun nuskuodė. Taip susirinkusieji caro ir neišvydo tą dieną. Kalba, kiaušinį nuo galvos šiltu liežuviu eksgubernatoriui virtuvėje laižė. Niekis -išsilaižysim. Mordobojaus žmonės nebūtų mordobojais, kad tokie santūrūs per amžius išlikę. Greitai įkarštis atvėso, baigėsi daržovės. Tas nelemtas snaiperio šūvis kiaušiniu, dar aišku, prisidėjo. Žmonėms pasidarė siaubingai gėda. Suko vienas akis nuo kito, slėpti mėgino. Bet prisiminė, kaip seniai draugėje visi kaip vienas buvo susirinkę. Todėl nieko nelaukę visi kaip vienas dešimties tūkstančių balsu pradėjo skanduoti: Gėda! Gėda! Gėda! Nuo smarkaus staugimo, senieji Mordobojaus parlamento langai, vibracijos neatlaikę, skeldėti pradėjo. O per plyšius iš valdžios ausų medus sunktis ėmė. Pagaliau visi pamatė, kad valdžia negluša, kad kamščiai išeina ir žmonių norai bus išklausyti. Tuomet visiems neapsakomai palengvėjo. Prasidėjo nevaržomos linksmybės. Kas namo skubėjo, kas į darbus, kas laužus kūreno. Kaimiečiai aikštės viduryje jautį ant iešmo kepė. Aplinkui dainos, šokiai, cirko meškos, petardos, arlekinai. Nuo laužų pakilo balti dūmai. Persigandę rūmų gvardiečiai laužus uoliai gesinti puolė. Ne vienam dantys išgriuvo sumaištyje. Iki išnaktų linksmybės tęsėsi. Ir pasigrumdymų buvo. Vyrai jėgas išmėgino. Pasieniais traukėme namo su Filomenu. Susitikome ir Glaumrą. Vargšelė dūmais aprūkusi kosėjo ašarojo. Atsilabinome. Pakeliui iki karietos, kurią toliau pasistatę apdairiai buvome, kad įsisiautėjusios beždžionės žirgų neiškinkytų, sutikau iš rūsio caro pavianą Pranašą Babilaną belendantį. -Linksminasi caras su svita rūsiuose. Vyno bačkų kamščiai išmušti. Monopolį žaidžia. Akcijų paketai skraido dovanai. Čia tau, o šios -tau. Gerai apkaušę jau nuo raugo buvome. Pranašas Babilas raudonšiknis liaudies tarnas barzdaskutys mus girtuokliais išvadino. Čiupau tai velnio beždžionei už žandenų. -Kokio šūdo tu mums smegenis pisi, -rėkiu, -kokio šūdo. Ir taukuotom rankom lupu jam nuo galvos medios karūną. O kulnu -į rūsį atgal galvą grūdu. Tas nenori lįsti. Filomenas patrako tartum apsėstas. Nudaužė butelį prikišo Babilui po gerkle. -Ar tu mano barzdaskutys? Ar tai aš tavęs turiu bijoti, galvą nuleidęs kinkuoti? Perpjausiu gerklę, -sako, -Dievaži, kaip mane gyvą matai, nuskusiu tau žandenas. Puolėme mudu abudu jį atgal į rūsį grūsti. Caro sebrai įmetę ne vieną burnelę. Visi rūsyje nuo pašalinės akies pasislėpę dainuoja „Kas nešokinės, kas nešokinės”. Mūsų niekas nekviečia. Teko su kabliais kuprose link transporto spūdinti. O kai beeinant išvydau aikšte tiesiai į mus šuoliuojantį piercingtrance’o gerbėją, su didžiuliu guminiu auskaru kruvinoje ausyje, nesusilaikęs sušukau: Aš dievinu riaušes! Bet nekenčiu Hitachi.

---

Penktadienį riaušės Lione ar Ne?

2009-01-14

Liono tramvajų parką palieka paskutiniai troleibusai. Netrukus pasaulis ims kraustytis iš proto automašinų eilėse. Gabalą iki Mordobojaus provincijos sostinės parlamento rūmų eisiu pėsčiomis, klausysiu radiją. Pastumsiu iš kelio nuo viaduko vemiantį kitam ant stogo. Ranka pasivėdisiu pelijantį myžalų angarą požeminėje perėjoje. Stovėsiu Šūdų Mekoje drebančiomis cigarilėmis delne. Stabtelėsiu ant tilto pafilmuoti plaukiančius ledus. Žuvusiųjų skaičius Mumbajuje išaugo iki keturių tūkstančių aštuonių šimtų šešiasdešimt septynių. Užderėjo lavonų. Mano meilė tikriausiai ne Bombėjuje. New York’o blaivininkai užgriuvusiame rūsyje neturi vandens, bet randa vyno ir medaus. Medus geltonas, o vynas raudonas. Tamsoje nieko nematyti. Ką daryti? Beirute, greitoji pametė sužeistąjį gatvės grumtynėse. Atvažiavusi kita greitoji, pasikrovusi lavoną išvažiavo. Klanas prie šaligatvio paraudonavo. Kažkoks studentas kepštelėjo batu per tirštus krešulius. Smegenys, -burbtelėjo. Tramvajuje atsisėsiu pabalęs. Taigi, šiame kilniadvasiškai nuteikiančiame kontekste, noriu garsiai pasvarstyti: kils Didžiosios Penktadienio Riaušės ar Ne. Riaušės nekils, nes pastačiau paskutinius pinigus lažybų top punkte, milžiniškai palankiu santykiu. Riaušės nekils, nes veik kožnas turi nuosavą automobilį, kurio nenorėtų išvysti apversto, nelyginant rogučių skriejančių į dangų guminiais gelbėjimo ratais, nusigyvenusių šėtono armijos likučių rankose. Jie viską apverčia aukštyn kojomis. Nuo alaus pūslelinės, net negalėtų šiandien pasakyti taip yra dėl ko. Riaušės nekils, nes pagaliau mes visi susitiksime ištarti viena burna skirtingų savo norų. Bet neišdrįsime susiplėšyti prašmatnių rūbų. Riaušės nekils, nes mes neatmenamai seniai laikėme vienas kito ranką savo rankoje ir jautėme tą patį, ką dabar jaučiu. Man kailis šiaušiasi pagaugais. Riaušės nekils, kadangi mes per dvidešimt metų taip ir neišmokome skaityti prancūziškai to, ko nesuprantame lietuviškame Guy Debord „Spektaklio visuomenės” vertime. Riaušės nekils dar ir dėl to, kad per savo gyvenimus mes išgėrėme daugiau, negu parašėme ir perskaitėme. Dėl paprasčiausio laiko trūkumo lenktynėse fotoaparatais, Šūdų Mekų vežimėliais, darbiniais skundais ir lėktuvais. Riaušės nekils, nes vaizdas akimirksniu bus talpinamas YouTube’ėje. Į monitorius sulinkę saugumiečiai skambins mobiliuoju, kiekvienam už tagin’tam ir paprašys skubėti namo vardan šeimos bei darbdavių gerovės. Riaušės nekils, jei Lori Pyrstui kažkas išties ranką užlipti ant tanko kalbai pasakyti. Bus baisu, jei tai ranka juodais nekarpytais nagais. Aš nepaimsiu jos. Tik tyliai nurysiu gerklę veržiantį Šūdų kulto gumulą. Tuo tarpu Koksnors Žostautas užlipęs nusišnekės. Riaušės nekils, nes mes pripratome būti alkani bei santūrūs. Mes gimdėme Sąjūdį blokinių namų aprasojusiais langais virtuvėse. Mes prisiminsime namus ir internetą, kaip patogiausią būdą keliauti per socialinius sluoksnius. Vertikaliai. Riaušės nekils, kadangi po festivalio norėsime patrypčioti prie žalio trikampio durų, rūkydami į Maiko Džeksono rankų bintus suktus Maroko analinius žaislus. Juk taip seniai nesusitikome. Bet, galbūt, aš smarkiai klystu. Galbūt, ilgėjančias vidudienio vartotojų fotoaparatais ginkluotas galvas staiga nušvies nežemiška Fredi Alborta blykstės šviesa iš dangaus. Ji pasakys, kad Che Guevara brand’as gyvas. Tuomet ieškok minioje manęs. Stebėk mano kaklą. Violetinis kapeliono egzorcisto šalikas Gazos ornamentais tau pakuždės ką reikia daryti. Bet paklausyk savo mamos.

---

Šūdfeisis arba snukio ir nagų liga

2009-01-13

Šūdfeisis arba snukio ir nagų liga. Stebiu išnyrantį veidą. Mumija veidrodyje. Drebančiais pirštais lupu pleistrus. Trokštu kuo skubiau užtriesti gelstančio lipalo ant kalbančio furunkulo peties. Paskubėk, paskubėk, prašau. Kol jis nepradėjo aiškinti. Nors senose nuotraukose taip neatrodo. Pyrsteldama tūbelė iššika svaigaus peroksidinių arbatžolių ekstrakto. Šiandien sausio trylikta diena. Gerklę veržia gumulas, negaliu pratarti žodžio. Kramtau gužą vazelino lubrikanto. Tuoj nuvemsiu kaiką gražaus senovine lietuviška pūlinga kalba. Apie celebrity’čius, tave, save. Apie iš pašikniuko gurvuoliais trupantį geltoną sniegą ir audrą septynioliktame aukšte. Aš nebeskaitau žinių. Aš kuriu eiles. Langai atidaryti. Vėjas šniaukščia dulkes per durų apačią. Pideras narkomanas. Apsiaviau batus ir susikėliau kojas ant stalo. Kątik nusiprausiau. Žiūrėjau į veidrodį. Jaučiausi senas. Laižiau raukšles dulkėtas įskilusiam stikle. Įsipjoviau liežuvį ir kruvinu galu braukydamas tapiau tave. Japono stiliumi. Išsitraukiau iš antresolių šaulio kepurę juodu plastmasiniu snapu, užsimaukšlinau ir papuršiau vanilinių kvepalų po kaklu. Pasidedu ant kelių komunikatoriaus dėžutę. Geriu kavą. Girdžiu kaip aukštu žemiau dusliai kniaukia Oranžinė Voverė: mama, na nupirk man naują kompiuterį. Kava karti, o komunikatorius saldus. Įsipilu pieno. Jei paklaustų kas: kaip? Tikriausiai atsakyčiau: so so. O ką daugiau sakyti. Juk ir taip aiškių aiškiausiai matosi, kad visiška hujnia. Bet kam kažkam gadinti nuotaiką. Koks tu fainas. Pabendraukim. Pabendraujam? O tu nefainas. Tu tikriausiai iš kaimo. Bet nesakyk, kad aš sakiau. O man atrodo, kad dabar madinga pastoviai norėti vemti. Ir per miegus, ir dienom. Jo, dar gėjai madoj. Su šūdu šiknoj. Tai labai jaučiasi. Svetima erekcija. Priglausta ir kelnaitėm paveržta. Ypač kai troleibuse. Kaip aš tavęs blet nevirškinu. Tu pysdini mano riešutus. Kai ateini valyti kabineto vakare. Ružavas Triušelis niekuomet to nepasakys Oranžinei Voverei. Bet išūš ausis visiems aplinkui. Celebrityman’as kovos su populiarumu talpindamas nusususių žvaigždžių gyvenimo remeikus. Nuoroda po nuorodos, žiūrėk, ir vėl nuo pradžių. Palubėje, apšikusi pageltonijusias žaliuzes, zvimbs nemirtinga musė. Jai niekaip nesiseks prilipti prie kybančio rudo saldaus blizgančio spąsto. Celebrityman’as prilaikydamas po savaitgalio degančius inkstus, kita ranka įsitvers pagalbos telefono rago ir per nosį sprangiai atsidus. Pietinės saulės spinduliai ant ūso pro seilės burbuliuką nušvies tuščiai sugaištą laiką. Sučirkš nelemtas telefonas. Ne jums čia iškrito? Atsiprašau, kas taip? Ne, nieko tokio -jums kažkas iškrito iš nosies kai juokėtės. Man? Aš nesijuokiau. Ne, juokėtės. Negali būti! Čia bulvės gabaliukas. Ahahahah, negaliu patikėti savo akimis, jūs valgėte bulves? Skaitau Jūsų blogą, Cvirka, ir kartais užsisvajoju -pasijuntu jog miegu lovoje su žvaigžde. Paskalos ir paskolos man padeda susipažinti su aristokratų gyvenimu iš labai labai arti. Ačiū, sakau, Jums. Dar noriu pasakyti. Pisausi su Govinda. Internete. Londono Karališkojo teatro tinklapyje. Paskambinkite pats, papasakosiu išsamiau. Taip. Kodėl gi ne? Apgailestauju. Bet neįtikėtina. Ate. Geriau papasakok, kokius garsus tu leidi besipisdama. Bus įdomiau. Aš neskambinsiu. Varau į pardą. Pavasariška saulės dozė cinamonais nuspalvina čerdaką. Grįždamas iš Šūdų Mekos, pajuntu nenusakomą sprogimo jėgą. Kadangi liftu kylu ne vienas, nežinodamas kuo užsiimti, pradedu mirksėti akimis į besikeičiančius skaičius. Aukštas-mirksnis, aukštas-mirksnis. Ir taip septyniolika kartų. Kaip simboliška. Išriečiu švelnią šypsenėlę sau. Pasijaučiu užtikrintas ir žilas. Išlipdamas net neatsisveikinu su Bormanu ir jo dukra. Gerai būtų šiandien dar nukakti į bažnyčią. Ten žmonės per tiek metų išklūpėjo medines grindis, kad tos banguotos kaip mano nuotaika. Jeigu norėčiau išgirsti ten kokią paskalą, tai būtų kažkam į ausį, kretančią skarelėje, šnabždama: o, jis nebe su tuo savo žaliu megztuku. O ne. Mes dabar jį laikome prie durų. Tikinčiųjų kojoms nuvalyti.

---

Mordobojus Dievų miške (II analas)

2009-01-08

Iš taksi prie Birutės durų senis mėto stintas. Pasidėjęs maišą tarp kojų. -Dvi merginos, važiuokit su manim. Kurios mokat kepti žuvį. O jo brolužį, linguojantį ant kulnų matėme viduje. Laukiantį butelio. Kurio prašyti jis nepaverčia liežuvio. -Kad tik nieko jam nenutiktų, -rūpinosi žvejas. Jūsų perdaug. Tik dvi merginos, kurios… Ką jis sau manosi. Stintų stabligė rangosi po kojomis ant sniego. Viktoras paima. Uostome. Vasara. Agurkai. Zjbs gi. Patraukiame į viešbutį. Žaidžiame kortomis. Pralaimėjusieji po vieną žiovaudami palieka orkestrą. Saldžių sapnų. Sekančią naktį princesės nusikalusios iki gatavumo. Nesuprantu kas joms atsitiko. Juokiasi be paliovos. Iš piršto, iš betko. Darbas, darbas, darbas. Naktį Sibyla pradeda balsu kvatoti. Niekaip nesilauja. -Blet, aš noriu valgyti, kas man atsitiko. Dar nėra taip buvę. Kažkur po stalu primėtyta gumos. -Suvalgyk dvi, -metu, -Apsiramink užmik. Aš negaliu užmigti. -Nemiegok su guma. Kur guma? -Rankoj. -Mesk gumą, -išgirstu, -Nenumetei. -Numečiau. -Nenumetei. Negirdėjau. Pakelia tamsoje ir vėl numeta. Takšt. Suprunkščia vėl: -Blet, kaip aš noriu valgyti. Po minutės ji bėga į virtuvę. Liepsnodama tuščiais koridoriais. Nors ten nieko nėra. Duona su pelenais ir dvi stintos šaltyje tarp langų. Trenkiu alkūne į sieną. Draugai, kodėl jūs miegate. Mums taip linksma. Naktį prieš tai, paryčiais atsibudau nuo įsivaizduojamo lovos atkaltės šnopuojančio trankymo į sieną. Begėdiška sekso scena. Pasirodo, Filomenas nusprendė papildyti čiužinyje oro. Tartum rūkas nuslinko nuo akių. Klaidingai įsivaizduoju menkiausias smulkmenas. Beribis pasitikėjimas, jog žinau kas vyksta sugriūna nelyginant tualetas. Pusryčiauju per pietus. Ne kiekvienam princesė restorane bučiuoja plaukus. Praplikę dėdės sugeba užkariauti dėmesį kitokiais būdais. Užsisakydami penkiasdešimt kalvadoso ir karšto obuolių pyrago. Bet, kad tikrai būtų karštas. Ar tik šiltas? Viktoras atsisėda priešais. Išsižiojęs kraipo galvą pagal pomados vazeliną. Visi čia su tais pieštukais. Siūlo pasitepti. Pabučiuok tam seniui plikę. Pakšt. Blizga. Lipnu. Nežinojau, kad sekančią dieną būsiu aistringas skeltalūpis. Bučiuosiu Violetinei Milkai, kad tik skausmas liautųsi. Mordobojus užverstas sniegu. Kuo toliau, tuo gražiau. Keliaujame penkiese. Viktoras vairuoja. Pernakvoju centrinėje dalyje. Pas Henrietą. Ryte reikia užsukti į Alma Mater. Parašyti prašymą dėl baigiamojo darbo nukėlimo pavasario semestrui. Viktorui prasideda kažkokios parkės dėl darbo. Turi būti anksti Lione. Važiuosime kartu. Jie su Dilma šįvakar eina į draugo gimtadienį. Dilma labai nenorėtų vėluoti. Pasiryžusi iš pajūrio varyti autobusu viena. Stoviniuojame, dūkstame sniege. Aš, Viktoras ir trys linksmos raganos. Palieku prašymą gretimoje katedroje. Manoji uždaryta. Pagirių. Viktoras pasiima mane nuo universiteto. Šalta. Teko palaukti. Minus dvidešimt trys. Stojame kavos. Pakeliui sužinau apie fotokorespondento duoną iš arčiau. Norėčiau paragauti. Paini reportažinių fotografijų pardavimo logistika. Labai įdomu. Tik įdomu kodėl Lione atsiduriu vienoje centrinių gatvių, tramvajaus stotelėje. Nesigaudau kur koks važiuoja. Net laukiantis Napoleonas Dinamitas nepasako kur važiuoja jo tramvajus. Kokio bieso tada lipi į jį pats, asile. Pro rūką atsimenu, kad tinka antras arba septintas. Žinoma įsėdu ne į tą kur reikia. Per apšalusius langus nesimato kur važiuojame. Prisimenu paminklinį autobusą Berlyne: Wohin Sie bringen Uns? Amžino žydo kelionės. Mano paltas atrodo juokingai aplinkiniams. Nesiderina prie didžiulių kailinių pirštinių ir nike’ų. Esu bedarbis. Atsipiskit. Išlipu Menų gimnazijoje. Ne ten kur reikia. Labai ne ten. Palė vienas pasaulyje. Einu per tiltą į Šūdų Meką anapus. Išsiimti banknotų. Sustoju pafilmuoti plaukiančius ledus. Nebepykstu. Perku bilietus. Tinka toks arba toks. Vienas toks atvažiuoja kai prisidegu cigarilę. Tikrai nemesiu dėl to. Vėliau gailiuosi. Beviltiškumo paradoksas. Tramvajuje sušąlu labiau nei lauke. Už ką? Už Violetinę Karvę Milką. Už tai, kad ją pabučiavau. Be vazelininės pomados ir niekas neatsigręžė, nes neišgirdo pakšt? Karšta. Trisdešimt rupijų arba teisėjas lieps baudėjams mane nuplakti. Šaltis tvoja lazdomis per padus. Prakeiktas Indijos klimatas. Meldžiuosi raktui prie laiptinės durų. Maldelė suveikia. Jughūū! Apšalo pusė kaukės nuo šalčio. Juokiuosi paralyžiuoto žmogaus juoku. Atsuku radijatorius pilnu pajėgumu. Drebu po verdančia čiurkšle. Grįžau į Lioną. Nepervargau, bet ilsiuosi. Skaitau Austėjos sapnus. Apie vaiką, Šilo parduotuvę, mirusią močiutę ir iš po žemių atkastą didelę pederastkę prikimštą bulkos lobių. Susirūpinau savo sapnų kokybe. Sapnuoju atmerktomis akimis internete. Atsibudęs dažniausiai neatsimenu. Raudoni ir rudi spalvoti. Apie tuščias sąskaitas. Esu priverstas ieškoti darbo. Atsisėdu arčiau durų. Galėsiu pabėgti, jei sapnas sumanytų užsitrenkti. Bijau likti košmare. -Nesame žmonės. Mes – rimta kompanija. Mūsų apyvartos – nulinės, -sukdamas nykščius sunertose plaštakose patenkintas savimi supasi krėsle garbanotas mėlynmarškinis. Kaip tik tokio krėslo nenorėčiau sau. Pažastys išėstos geltono prakaito. Iš anapus užuodžiu žilas sruogas, keturis metus mirkytas vokiškame verslo plėšrūnų šlapime. Kietos, išdžiovintos, nelyginant plytos. Kaip korėjietiški nunčakai. Tuo metu ant kelių Rūžavas Triušelis atviroje komunikatoriaus dėžutėje skiedalioja nesėkmingos meilės emulsiją. Ambivalentiškas tikslas lygiai uždažyti viešų problemų sienas, kad matytųsi kambariai kiaurai. Ervemila manosi marketingo žinove. Nicherą. Išraiškos dovana apsuko galvą autentikalei paskalūnei. Pletkai -tai zefyrai jeigu juos mėgsti. Jai trūksta cukraus dėmesio kaip tyro oro. Kad gerbėjai darytų dirbtinį kavos kvėpavimą Ervemilai užpakaliu. Triušeli, padėk man: ką reiškia „product placement”? Skambant „Aš užleidau ant jūsų kerus”, lietuviškai repetuoju prisistatymo versiją: -Aš irgi nesuprantu. Kaip imperatorius, žinau vieną finansinę savoką: iždas. Kokia jo buklė? Pilnas ar tuščias? Aš svajoju apie auksą. Jis mano širdyje. Bet nėra gerai. Tikrai tikrai viskas nėra taip gerai. Aš praradau kontrolę, nes man trūksta tavęs. Padainavęs ramiai tęsiu plėšrūnui skirtą atsirandančio ir vėl dingstančio patinėlio istoriją: -Aš nesukurtas dirbti. Mane turi išlaikyti valstybė kaip saugotiną dvasinio luošio genofondą. Matyt, darbas jam visai susuko vidurius. Niekada dar nemačiau velniškai išvirtusių akių. Išsišaučiau sau į burną medžioklinių šratų, kad linksmiau būtų juoktis. Bilijardas, bilijonas, trilijardas. Bum! Mes sumušėme rekordus! Pažadino nesmarkus beldimas į duris. Din din din dindin. Tai jis. Sėdime, rūkome, šnekučiuojamės. Dieną prieš, kalbėjome telefonu ilgai. Užprogramuota meilė. Labai buvau pasiilgęs. Susitikome gyvai išsitriesti. Reikėtų susirinkti skaitiklių duomenis, bet argi tai esmė. Jis meta darbą. Daug įtampos, mažinami atlyginimai. Ko ten pasilikti. Taip, taip. Kodėl gi ne. Ant šaldytuvo guli maišas dantų pastų. Neturiu tiek dantų. Galima būtų sufotografuoti animuotą reklamą. Besiginčydams patenku į baseiną. Šoku nuo aukščiausio tramplyno rėkdamas. Skaudžiai atsimušu į kritikos dugną. Tikriausiai Filomenas išgėrė visą vandenį baseine ir nebegali pareiti namo. Nebegali net išlipti. Arba įklimpo savo moters pūtėje. Taip jis vadina tą piniginę. Tu ne taip varai. Varau levai. Žinau, kad varau levai. Tik nieko nevarau. Nežiūriu per style’o prizmę apsukui. Stiklinė piramidė pradangino vandenį minkštam nusileidimui. Man vidinis grožis svarbu. Šūdai žmoguje, ten, viską. O išorė – pochui ta išorė -kelnėmis įveržtų lyties organų fetišas. Užsimaniau moters vienai nakčiai. Reikia šiknos ir nugaros. Filomenas sako, net reikia negrės iš viso. Dėl jos kilo karas. Pasirodė, kad išgalvojo kliūčių filmavimui. Iš kur aš ją gausiu. Atsivežkime aktorę. Na. O gal geriau, nuvažiuokime filmuoti į Frankfurtą. Ten susirasime. Pažvelgsime kiek kitaip. Per viešbučio langą. Gausim įkvėpimo gurkšnį. Užkeliu toną iki neįmanomo. Tikriausiai baigsim nepradėję. Be to, patraukli idėja man pasidaro nebeįdomi. Sugalvojau, pamaniau, išsipasakojau, sulaukiau pritarimo. Kilo problemų planuojant įgyvendinimą. Ate. Riejamės jau nebe dėl to. Tu, tu, va ir dabar tu. Ir pirmai tu. Tu visą laiką. Eik tu nachui, žinai ką? Nachui. Va, tu ir dabar neišklausai iki galo. Čiulpk tu mano galą vieną kartą. Nebenoriu moters. Trokštu kitos. Nežemiškos. Sueitų austriška Violetinė Milka. Paprasčiausia animuota karvė. Pagal rytų kalendorių, nebūtų geras ženklas rūrinti ateinančių metų simbolį. Rašykime graudų laišką. Miela Hana Barbara, lietuviškas Baubas nori papisti metisą Smurfą Ančiuką Donaldą. Kiaurą naktį rašau. Dieną miegu. Vakare skaitau. Netikėtai randu pamaldų Šūdofilą. Rašo visiems shitcore’istams. Sklaidau sklaidau. Negaliu patikėti. Jis prisitriedė bažnyčioje. Melsdamasis man. Ponui Pyrst, pyrst. Aišku tai ne apie mane. Užvertęs galvą į skliautus sklaidau to ufonauto puslapius. Jam „lyg varpai įsitempia sėklidės”. Sužvėrėju nuo jaunojo verterio kančios. Galų gale tai užknisa. Prisnūstu. Sapnuoju atsimerkęs. Džiūsta kairė akis iš pavydo. -Jo Kilnybės Imperatoriaus Lori Pyrsto našle, ko tu nori nachui? -Noriu, kad mane palaidotų kartu. -Tai taip ir sakyk. Užuot pisus mano valdiškas smegenis. Užpakalis tam duotas. Kad nuojobos nepatektų kur nereikia. Pažiūrėkite į mane. Esu vienas iš milijono mėginusių plaukte pasiekti tikslą. Ir štai esu čia. Ant čempionų pakylos. Nugalėtojo poza sukuosi mėgindamas žvilgsniu aprėpti milžinišką Šūdfeisio stadioną. Ošia rankų miškais apaugusių senovės graikų spermijų laukas. Aplinkui vien čempionai. Visi, pasiekę tikslą. Greičiausi iš greičiausiųjų. Tačiau kodėl ant pakylos aš? Apsišikęs, be darbo, be pinigų, be specialybės. Kodėl Henrietos Karūna rytais man pabučiuoja užpakalį? Todėl, kad nuojobos prieš trisdešimt penkis metus pateko ne ten kur skirta. Ir aš tuo didžiuojuosi. Savo imperatoriškąja didenybe. O tu, ar turi savo karūną? Bet kas yra Šūdų Baronas, lyginant su Imperatoriumi? Niekas. Kvailas praeities šešėlis. Lekiantis jaunystės laukais iššautas iš patrankos. Pasirėmęs kumščiu smakrą sėdi skrodžiamame danguje su kieta erekcija iš noro kakoti. Susijaudinęs nuo besitampančio žiedinio raumens. Šikna tartum gyva. Pridėkite pirštą. Priglauskite. Turėtų būti smagu. Jaudinti. O dabar paimkite penkių eurų monetą dviem pirštais ir jos briauna švelniai braukite krūtinės ląsta. Patinka? Tai naujas atradimas? Ne. Jūs jaunas, mano barone. Jums viskas priešakyje. Kaip ir man. Bet aš nesu šūdo adiktas. Tuo mes skiriames. Jūsų malonumai karčiamoje, prie baro, krūtine braukiamos monetos sukeltam smagume. Ar Jūsų žiedinis raumuo tuomet sukukčioja? Aš aimanuodamas užsisakau alaus. Dovanosiu Tau.

---

Mordobojus Dievų miške

2009-01-06

Prancūzijoje yra du miestai: Lionas ir Mordobojus. Linkiu, kad Naujieji Metai būtų geresni nei praėjusieji ir dar geresni už ateinančius, -šampano butelį iškėlęs į dangų, apsikabinęs mergšę, rėkia jaunas uraganas. Kiek vėliau, tuo buteliu jis gavo per galvą. Greitosios išvežinėja lavonus iš Basanavičiaus alėjos, suguldytus po devynis į automobilį. Mašinos važiuoja viena po kitos, tačiau atrodo, jog kareivių ir lavonų nemažėja. Atvirkščiai, pasigamina daugiau. Kaip mėšlo lava jie plūsta nuo bažnyčios link tilto. Kaip tiršti drebučiai tirta bangų atšildytame pakrantės ore. Galima teigti, aplinkui esančiose pušų giraitėse žmogaus likimas atspindi šių dienų gyvenimo kruviną trend’ą. Prasibrauti arčiau neįmanoma. O ir nėra jokio tikslo. Kaip tokioje masėje suvokti savo tapatybę? Kaip iš jaudulio drebančiu balsu ištarti „laba diena, jūra”? Su didelėmis alaus pūslėmis šmirinėja juodieji kapucinų adeptai. Po keturis. Gepardinės damos kablais kapoja vėmalų spalvos grindinį. Jų vyrai, pasauliui abejingi, pasiutligę nešiojantys šunaičiai, bindzena paskui. Džiaugsmo akyse nešvyti. O rytoj tikrai skaudės galvą. Jeigu šiąnakt jos aišku nenuneš iš apsisukimo kertantis urla. Sinoptikai rytoj žada gerą orą visoje Mordobojaus vakarinėje dalyje. Šiuo metų laiku tai reiškia du tris laipsnius šilumos ir saulę be debesų. Reikia atlaikyti naktį. Užpakaliu suspaudęs penkis eurus spartinu žingsnį. Netyčia pastebiu už kiosko mėgėjiškai besilaižančią policininkų porelę. Laimingų Naujųjų jums. Kad Naujieji Metai būtų jums dar geresni už visus ateinančius, -skamba galvoje girdėtas linkėjimas. Iš ekspreso atrakciono išvirsta prakaituoti baltieji kokso kapelionai. Kelia rankas. Iš miesto -pasauliui. Neįsivaizduoju, kiek reikia pripisti, kad savo noru lipti į karuselę. Būkite pasveikinti kariai, lavonai, moterys ir vyrai, -laimina susirinkusius į mūšį nuo batiskafo trapo gatavi alkoholinio kosmoso ufonautai. Būkite pasveikinti, pulkai. Sveiki, vadai, -choru atsako girta mėsa, -linkime jums to paties, ko linkite jūs mums. To paties linkime jums lygiai tiek pat ir nė kiek ne daugiau. Greitosios pagalbos sukasi taip greitai, kaip greitai gali kartotis trumputis nulio valandų ir nulio minučių loop’as. Vengdamas monotonijos pasuku šonine gatve. Nueidamas, pro sutraukiamas seiles girdžiu stiklo šuke pjaunamą kremzlę. Trofėjų medžioklis parklupęs mėgina prisisegti šviežią ausį prie diržo. Atrodo, pamiršau kartu keliavusius draugus. Pasirodo, jie visuomet buvo šalia. Visai čia pat -kitoje jaudinančioje paralelėje, kurioje tiesiog kaip smūgio skonio nuojauta nosyje atsispindi kultūriniai skirtumai. Ritmovertė kelionėje ištriūbijo butelį vynelio, todėl proverksmiu ištarti „laba diena, jūra” vyksime nuošalesniu keliu. Na, o pakeliui, aišku aptarsime kodėl gi žmonės mušasi. Tikriausiai meluoju sakydamas „aptarsime”. Nieko mes neaptarsime. Sėdėsime šiltoje mašinoje, išvykstančioje iš karo lauko kažkur į Nicą. Po velnių tą Mordobojų. Bet kodėl žmonės mušasi? Greičiausiai atsakymas slypi nesikišimo politikoje. Saugiai padėtas už neperšaunamo stiklo. Nes, ką gi tu vienas žmogus padarysi. Nebent apsaugosi save nuo gaivaus suliejančio kontakto su Mordobojaus kultūra. Nesakau, kad tokiais agresyvios asimiliacijos atvejais derėtų priimti sublimaciją giminiškai artimai. Pakaktų užsičiaupti ir neaikčioti kaip matronai, linguojančiai galva dėl tolimojo miesto čiabuvių antropologinio akibrokšto. Todėl, prieš kabindami akis dėl paralelinės realybės požiūrio skirtingumo, gal dapiskit tą savo vyną ir snūstelėkite. Kol nepažadins dienraščių ruporai prie šviesoforų: Ugnis į štabus! Šįryt Mordobojus atidengė ugnį! Stebuklingą naktį sutrinka mobilus ryšys. Gaunu nusiskundimų iš už trijų šimtų kilometrų. Iš labai labai toli. Žinai, kelis kartus skambinau, bet tos prakeiktos linijos neleido prisiskambinti. Bet smagu, kad nors ne kartu, žinai, kad kartu. Taip. Kartais draugai miega už sienos, o atrodo, jog jie už Atlanto. O kartais, už Atlanto -arčiau nei už sienos, -tikriausiai nusijuokia ji. Vadinasi, Atlantas griauna sienas? Iš apsisukimo. Mes dar galim sulošti kortomis, -groja liežuviu Dilma, -Šešis kartus. Ir naktiniai svečiai iškurnėjo parūkyti laukan. Parsivilkome iš Birutės baro aštuoniese. Viktoras visą vakarą linksmino svečius fokusais. Gėrėme romą, arbatą, viskį, degtinę, vyną, kavą. Skonių jūra arba darom kas labiau prie širdies. Stengiamės išsaugoti pasirinkimo autentiškumą. Prabėgo tie metai, kai srėbėme su pienu trintas mėlynes iš vieno dubens ir kalbėjome tą patį. Olandas bliuzo muzikantas, su kuriuo negalėjau susikalbėti dėl savo supisto anglų kalbos barjero. Kartu buvo dvi artipilnės laukinės katės. Jų vardų neatsimenu. Taip ir pasakiau susipažindamas. Prisimenu vienos vardą. Tik dėl to, jog labai stengiausi. Kitkam neliko vietos. Skaičiuojant olandą su makabriškomis katėmis, buvo vienuolika. Baras pustuštis. Atsivelkame naktimis. Labai gera vieta baigti vakarą po darbo. Gyvenu trano gyvenimą. Dieną miegu, o naktį apsikabinu knygą arba komunikatorių. Tuo metu Dilma, Sibyla, Henrieta ir Viktoras dirba restorane arba klube. Po darbo atsiranda noras nusirauti, o tai geriausia daryti čia pat šalia Birutėje. Nenorėtum likti dasimušinėti tiesiog darbo vietoje. Todėl visi susitinkame čia. Paprastai, vyksta taip: man paskambina Henrieta, praneša, kad jau turiu apsirengti ir atvykti. Simboliškai paguliu prieš akistatą su bendruomene, keliuosi, valausi dantis, keliauju į kitą pusę gatvės. Vakaras ypatingas. Veiksmas klostosi truputį kitoniškai. Susitinkame viešbutyje. Henrieta stovi už durų. Ateinu atrakinti. Abidvi su Sibyla žvengia. Tikriausiai koks nors įdomus nuotykis. Pasirodo, kol miegojau, neaptarnavau Prancūzijos premjero. Keista statusų painiava. Dieną, kai po pietų išvykome su Filomenu ir Ritmoverte prie jūros, neilgai trukus po mūsų į restoraną užsuko ministras pirmininkas su buvusiu vidaus reikalų ministru. Mano mielosios aristokratės buvo šokiruotos. Net nesitikėjo, jog teks aptarnauti civilinio pasaulio generolus. Šiaip ar taip, gerai, kad prasilenkėme. Nebūčiau galėjęs nuspėti savo reakcijos. Nežinau, ar nebūčiau sukėlęs visuomeninio spektaklio restorane. Pirmininko sūnūs su pistoletais ant kelių, visiškai įmanoma, apakę nuo mano inkognito didenybės ir savo naivaus susisvarbinimo, būtų pradėję pliekti iš susijaudinimo liedami mano imperatorišką kraują. Tačiau tuo metu smagiausiai keliavome įšalusiu pajūrio smėliu, persimesdami žodeliu kitu su Ritmoverte. Filomeno tartum nebuvo. Keletą kartų mėginau juokauti ar pralinksminti. Nerezultatyviai. Matyt, tapau apgailėtinu praeities šešėliu. Arba mūsų aktualijos išsiskyrė. Arba dabar nepakanka turėti ir būti. Reikia dar kažkaip atrodyti. Truputį šalčiau, nes lauke ciniškai šąla. Adaptuojuosi antrą dieną. Nėra lengva priprasti prie nemėgiamo atspindžio veidrodyje. Nesiruošiu trečią dieną tęsti beviltiškus mėginimus pralinksminti Filomeną. Labai apsidžiaugiu, kad jie išvyksta. Negaliu kartu keliauti jausdamasis šašu. Turiu populiarų įprotį laupyti šašus, trupinti gręmžti. Bet kai suvokiau prisilaupęs iki lipnaus kraujo, šypsojausi nuspėjama mūsų kelionės pabaiga. Dėkojau dievui už šį reversą. Visi, reiškia, dirbs, Filomenas išvyks, aš skaitysiu atsivežtas knygas, vaikščiosiu pajūriu ir nesivarginsiu spėlionėmis ar kam neraižo pilvo antrą dieną iš eilės ir ar nepradėjo klibėti priekiniai dantys. Mes trise ėjome pajūriu. Bangų mūša ir dainos skaldė įtampą. Filomenas pasiūlė eiti kopų keteromis, o aš su Ritmoverte, nusekėme paskui. Ėjome, ėjome juokinga žąsele kol prikvėpavome šalto oro. Pavargę nusileidome nuo keterų prie vandens. Ritmovertė užtraukė atsisveikinimo raudą „o jūra, jūra”. Stovėjome sunėrę rankas ant krūtinės, kartkartėmis pasisukdami vienas į kitą. Aš raudojau pritariamai ir jaučiau jog balsas skamba tikrai tragiškai. Kadangi išsiskyrimas buvo nulemtas dar keliaujant pirmyn, raudojau kaip pasamdytas atlikti formalią ceremoniją. Priminė nepažįstamo žmogaus laidotuves. Todėl raudodamas skubėjau kuo greičiau išsiskirti su lavonais. Juolab, niekas nepasiūlė užsukti gedulingų pietų. Savaime suprantama, pavežė iki svečių namų. Pasiprašiau išleidžiamas šiek tiek toliau. Prie Šūdų Mekos. Mat nesvietiškai užsimaniau išsiskyrimą atšvęsti surūkydamas dėžutę cigarilių. Iš viso, ko reikėjo, gavau tik kavos. Užsikišau kietą kavos plytą vidinėn palto kišenėn. Plyta, mano manymu, saugos nuo galimo smūgio į širdį peiliu skersgatviuose. Bent jau kažkiek. Smagiai šaldamas apėjau ketvirtadalį miesto, kol radau tinkamos rūšies rūkalų. Skaniai kvepiančių ir, anot pardavėjo, labai brangių. Tokių brangių, kad parduodamų po vieną. Dėžutė buvo netgi nepilna. Sutaupiau keletą banknotų. Tik nesupratau, ką reiškia „labai brangu” kalbant apie narkotikus. Mano galva, jeigu varai drugs’us ir kiekvieną kartą matai kaip paskutinį, tai beširdiška nustatinėti kažkokias vertes. Ypač jei kalba eina apie galimą perdozavimą. Pagaliau tai joks diskusijų objektas. Noriu švęsti pergalę. Ir nepykstu ant žmogaus, delikačiai besistengiančio užsiminti, kiek man tas kainuos. Jis viso labo pardavėjas, o pergalės aukų atminimo kaina su paminklų pardavėjais neaptarinėjama. Pašventęs jaučiausi išvargęs. Priguliau trumpam nusnūsti. Vieną kartą pažadino Henrieta. Paklausė ką veikiu ir pasakė jog myli mane. Po šių žodžių užmigau kelioms valandoms kietai kietai. Ir štai, ji stovi už durų su Sibyla. Žvengia, pradeda viena per kitą pasakoti kas joms atsitiko. Iš viso pasakojimo unisonu pavyksta suprasti, kad tuoj sėdėsime trise, kimšime pusiau vogtą tortą, juoksimės. Bus neapsakomai smagu. Kas baisiausia -taip ir nutinka. Iki šiol negaliu suvokti jų kuriamų burtų paslapties. Nukeliaujame kiton pusėn gatvės. Draugai laukia Birutėje. Pradedame pažindinimosi ceremonijas. Mes tokios ir tokios, aš tokia, štai čia ji. Aš tas ir toks. Ach, mes šiaip sesės, -kvatoja Rita ir Žana. Neatsimenu kuo jos vardais. kadangi primena vaikystės dvynukes, tampydavusias už ausų jūrų kiaulytes, pakrikštiju jas taip pat. Atminties tąsa. Faktiškai jos būtų mano vienmetės, tačiau taip nėra. Kraupus penkiolikos metų nukrypimas. Pasibaisėju pasąmoniniu tikslumu. Pasirodo trokštu paprasto, nelabai įmanomo dalyko -grįžti penkiolika metų atgal. O kas yra penkiolika metų? O kas yra penkiolika paskutinių Arkadijaus Gaidaro gyvenimo metrų geležinkelio bėgiais? Nesugalvojau nieko kvailiau savęs paklausti. Situacijos neįmanomumas prašyte prašosi. -O, geras, -rėkia kvatodama Henrieta, -Jos sesės. Mes irgi sesės. Eina sau. Negali būti. Niekuomet nepasakyčiau. Jūs visai nepanašios. Tai jūs irgi nepanašios. Visi juokiamės: hahaha. Be mūsų Birutėje viena romantiška porelė. Apaugininkas įsimylėjo ekonomistę. Dega žvakės. Jie lėtai vaikšto į tualetą drauge. Vis pamanau: eina šokti. Dilma pristato mums olandą su katėmis. Tikriausiai visi persimes žodeliu angliškai. Vėliau mandagieji nuspręs nelaužyti liežuvio. Pasiners į diskusijas naujai atrastomis tabu temomis. Apie Alacho ir Jėzaus karikatūriškumą medijoje. Rita trins Dilmai laką nuo nagų. Dilma aiškins olandui žaidimo kauliukais taisykles greitakalbe. Žana su Henrieta turės daug karatų žodžių viena kitai apie juokingus pranašus. Įdomu, kodėl jos užsikabino būtent už to. Sėdėsiu iki skausmo nusukęs galvą, nes gėda dėl savo jokio anglų. Apsikeisiu vietomis su Viktoru, kuris jau apsikeitė su kažkuo. Su Sibyla aptarinėsime ginče besikarščiuojančia Henrietą. Spoksosiu į Henrietos veidą šokusią Žaną. Dieve, kaip jos rėkia. Garsiai sakoma tiesa net pūliuoja ausyse. Pasakosiu Sibylai juokingą nutikimą apie savo dantis. Moterys mato kuomet jas apkalba. Apakusios ginče, jos trečiomis akimis stebi veidrodžių parodymus aplinkinių veiduose. Tačiau šiuo atveju Henrieta klysta. Apkalbu visai ne ją. Todėl rodau Sibylai man po stalu krutinamą Henrietos vidurinį pirštą. Juokiamės. Pasisėdėjimui baigiantis iš restorano ateina jų kolega d’Artanjanas. Mat išėjo po darbo paskutinis. Jis pisa porą tekilų. Princesės rodo marškinių apykaklės nutrintą raudoną ruožą ant kaklo. Guodžia žvengimu. Matosi, d’Artanjanas žūt būt nori gerti gerti ir dar gerti. Ir gal ne tik gerti, bet dar pašokti. Tačiau damos žiovauja, olandas nuolatos smiginėja vienai iš kačių į galvą gatavais bučiniais. Kadangi jis vaikaveidis -gąšlumas neatrodo šlykštus. Paprašome sąskaitos. Šiandien paskutinis baro vakaras. Kortelėmis neaptarnauja. Princesės atsiskaito savo arbatpinigiais. Girtais veidais nubėga liūdnas tušas. Kaip vaikams pasakyti, kad Naujieji Metai bus be fejerverkų? Pavargę nusiminę girti vaikai lauke užtraukia atminimo cigaretes.

---

Sausas oras

2008-12-29

Kažkas ieškojo, kaip pasigaminti nematomą rašalą internete. Nuotaika buvo pakili. Sugedusio oro kambaryje kybojo euforijos aerozolių pašvaistės. Henrieta vaikščiojo į virtuvę. Atgal. Vėl į virtuvę. Traškino ten maišelius ieškodama ko nors skanaus. Palubėje viražus suko gražiausio balso narkomanė. Mes su Henrieta pykomės. Ji sakė, kad man reikėtų nustoti gailėti savęs ir pagaliau pradėti rūpintis ja. Dar sužinojau, kad Henrietos tėvas seniai seniai pradėjo rašyti du romanus. Vienas vadinosi „Spalvoti svarainiai”, antras -„Slibino kakava”. Bet tikriausiai jis jų nebaigė. Tikėtina, įstrigo kažkur viduryje. Arba pradžioje. Tarytum to būtų negana, Henrieta pasakė, kad mano dirikas atleisdamas iš darbo ištarė auksinius žodžius: tu visus tik kaltini, o pats nieko nedarai. Negaliu nesutikti. Pats pastoviai prisimenu, prisimenu ir prisimenu. Jie skamba man ausyse. Pavyzdžiui, kad ir šio ryto sapnų košmaro metu. Atsibudau nesuprakaitavęs. Oras buvo sausas ir įkaitęs. Atsibudau krečiamas drebulio. Šaltis purtė iš vidaus. Ne taip, kad supykintų, tačiau skrandyje jaučiau nemalonumą. Vėliau prasidėjo barnis. Aš tavęs nepertraukinėju. Mes kėlėm tostus vienas kitam. Padariau kavos, ji prausėsi. Tada nusiraminau, pradėjau rašyti. Henrieta atsinešė kavą į lovą. Vaikščiojo apsigaubusi suveltu Filomeno pledu. Jai kažkodėl nepatinka mano daiktai. Nepirmą kartą pagalvoju arba išgirstu panašius dalykus. Staiga pasukau galvą į Henrietą. Spėjau pamatyti, kaip ji skubiai nukreipia akis nuo mano ekrano. Jei čia bus skaitoma, nebus rašoma. Aš tik suvaidinau, jog žiūriu. Atsistojo. Susirinko savo pledą, pasiėmė knygą, kavą. Išeidama uždarė duris. Man pasirodė, kad demonstratyviai. Ir dar pasirodė, kad moteris pernelyg daug daiktų pasiėmė su savimi. Ji išvyksta ilgam? Ir galbūt pravirko antrą kartą šiandien. Tada aš nebegalėjau susikaupti. Pamaniau, jog laikas būtų sutvarkyti namus. Panaudojant darbą, kaip daktarą. Seni metodai. Nuėjęs į virtuvę, radau Henrietą skaitančią knygą. Ji pakėlė akis. Viskas gerai. Ne viskas, bet tam tikra prasme, kurios bijojau -gerai. Pradėjau plauti indus. Ji atsistojo ir išėjo ten, iš kur atėjau aš. Kaip keista. Maniau jai bus smagu skaityti knygą virtuviniame kuitulyje. Nieko panašaus. Reiškia, santykius tebelijo įtampa. Ieškodamas nusiraminimo pasinėriau į švaros kūrybą. Tekantis vanduo pakankamai greitai atstato prarastus balansus. Negalėjau nieko baigti ką pradėdavau. Vis nusimušdavau nuo užduočių eiliškumo. Kaltės jausmas tikrai blogas patarėjas. O gal tai pirmieji išsėtinės sklerozės požymiai. Ne, ne. Ne. Žodžiu pradėjau plauti indus, tada pamačiau jog švariems puodeliams reikėtų švaraus stalo gabalo. Greitai padariau vietos išmesdamas suvytusį kopūstą. Filomenas dažnai palieka daržoves pastovėti. To priežasčių gali būti dvi arba daugiau. Kopūstas netilpo į šiukšlių kibirą. Atsidariau spintelę ieškodamas naujo maišelio. Netyčia akimis kliudžiau bulves ir morkas. Atsibudau tarpduryje nuo savo klausimo: gal nori užvalgyti ką nors daržoviško? Henrieta ištiesino kaktą, mat buvo labai įsijautusi į knygą. Aha, pamaniau, ji truputį gyvena ne čia. Gelbėkitės kas kaip išmanote. Ne, tai ne. grįžau į virtuvę svarstydamas ar mandagus atsisakymas galėtų šiuo atveju reikšti blėstantį užsišikimą. Taip, aš kaltas dėl kažko ten, bet gal nereikia tam skirti visos nuo saulėgrąžos dar neatsigavusios dienos. Taigi, pasiėmiau maišą kopūstui. Sumečiau, liko vietos. Tuomet nuėjau į tualetą ir surinkau šikpopierio gilzes. Tada pamačiau kibirą ir skudurą. kadangi tai susiję su tekančiu vandeniu, kaipmat pamiršau pradėtus plauti indus. Įpyliau į kibirą skalbimo miltelių, paleidau vandenį. Užsižiūrėjau į putas. Putos ramina. Panašiai kaip vanduo. Užlenkiau čiaupą. Putų koka kolą permušė virtuvėje tekančio vandens šniokštimas. Jobtvaimat, kaip viskas lengvai švaistosi. Grįžau plauti indų. Išmečiau iš kriauklės grikių ir kitokios įvairios chuinios kamštį. Pamačiau žalią trijų mėnesių senumo virtuvės grindų pločio picą. Eina nachui, kad tik vienas girdėčiau. Ploviklį purškiau tiesiai ant grindų. Gardi saldi šilta gira stipriai piso į galvą. Ech, -nuliejau bokalo dugną ant grindų. Ech, vyrai. Jūs blet nieko nežinote. Parūkykite geriau žolės, kol aš sutvarkysiu lavoną salone. Atsinešiau šeriuotą vielinį epidermio kastetą ir puoliau ant kelių. Atsigavau po valandos. Su Henrieta kambaryje sukomės lėtą. Užsimerkęs įsikniaubiau į kaklą. Taip alpėjau vienuolika sekundžių, nes lygiai po maždaug tiek laiko pisomės į skalbinių džiovyklę.

---

Kaimičius Žestina

2008-12-29

Neįmanoma aprašyti kaip jie atrodo. Juokais šnekama, kad galima pažinti iš kyšančių žagrės rankenų. Bet tai nėra sklaidi tiesa. Veikiau atgyvenęs stereotipas. Rankenas šiandien be vargo išpjauna bet kuris pradedantis, drįstantis save kūno menininku vadinti, plastikos chirurgas. Teko kartą matyti nemažą kolekciją ŠMC. Ne prie litų esantys, rankenas apsuka „Pravda” mėnraščiais. Taip ir styro iš kišenių du tapatūs gyvenimo būdo ruporai. Šiandien kaimičius važinėja galingu bekelę įveikiančiu automobiliu, varomu specialia dažyto dyzelino rūšimi. Kaimičiai dažniausiai yra mandagūs žmonės. Netgi labai pabrėžtinai mandagūs. Jie taip išauklėti: nebūsi mandagus, nelįsi į žopą -nieko negausi gyvenime, nieko nepasieksi. Kas įdomiausia, didmiesčio gyvenimo karjeros taisyklės būtent tai ir patvirtina. Žodžiu, bažnytkaimis. Nori kažką pasiekti, būk kaimičius. Gavęs nepatogų klausimą išrausta, pradeda muistytis, trinti delnu sprandą, kartodamas „geras klausimas, geras klausimas”. Tai būdinga ir puritoniškuose blokhauzų vienkiemiuose apsistojusiems džigitams, kitaip tariant sumodernintai kaimičių veislei -techno vikingams. Patylėk ir tave aplenks negandos arba „tyla gera byla”. Nuo nepatogių klausimų greičiausiai išvaduoja koks nors fizinis veiksmas. Pagal situaciją. Geriau ramiai šoksiu kol baigsis neįkandamos diskusijos. Kad ko netinkamo neprišnekėčiau. O vėliau, prieisiu linksmas su savo tostu. Tokį mane atsimins. Jeigu išsiruošia į klubą, tai netyčia stengiasi prisiglausti prie sėdmenų besitrainiojančioms paauglėms. Tarytum gyvenime nieko nebūtų girdėję apie frotažo žalą. Kai atsipalaidavusi urban publika pastebi tokį akiplėšiškumą, kaimičiui greitai pasigamina galantiškumo zefyras kelnėse. Iš jaudulio sutrikęs kaimičius staigiai atiprašo, pagavęs pliuchos ranką ore, pastato diplomatišką keturių spalvų tropinį kokteilį su skėčiuku. Klubuose diskotekose kaimičiai stengiasi atsidurti keliese. Pradžioje įvertina patalpų saugumą bei pavojaus riziką -žąsele apeina salės perimetru, įstrižaine. Jeigu pažiūrėtume nueitą kelią iš viršaus, tai matytume paprasčiausią pašto voką. Vadas lieka prie baro, o sėbrai atsistoja truputį šone priešais didžėjų stumdydami smakrus pirmyn atgal pakol iš juodų odinių atlapų nepradeda ristis kamuoliai su prakaitu sumišusios anfos rūgštumos. Teatre kaimičiai nusiperka karšto šokolado. Kaime tokio nėra. Jiems pochui, kad šiais laikais toks malonumas kainuoja petaką. Jie juk į teatrą išsiruošia taip retai. Pasipuošia gražiausiais savo turimais rūbais. Jie nėra madingi, jie nėra stilingi. Jie pagyvenę ir tvarkingi. Kiek tu jį bemaitintum gardžiausiais valgiais, kaimičius vistiek į kiaulę žiūri. Kiaulė žiūri į jį ir nemirksi. Ir kaimičius nepatikliai žiūri į kiaulę akis išplėtęs. Bijo sumirksėti, nes kiaulė gali būti dar gyva ir pasinaudojusi kaimičio akimirksnio proga sinchroniškai mirktelėti. Tokio apgaulingo akibrokšto niekada negalėtų jis sau atleisti. Draugai stipriai tapšnos per petį, vis klaus: na kaip gi tu nematei, na? Žodžiu apie dovanas: geriausia dovana Kalėdoms yra pusė kiaulės galvos. Nes matosi ar kiaulė nepersena -iš dantų atskiria kažkaip. Sekmadienį kaimičius pasistato automobilį prie senųjų Žemės ūkio ministerijos rūmų ir ropščiasi laiptais į Žaliakalnio turgų pažiūrėti moters-vyro, vienu kirvio smūgiu perskeliančio buliaus galvą. Mąsinantys kvapai, žemos kainos, viskas išklota plytelėmis, traukia juos kaip muses medus į Marijos Antuanetės nukirsdinimo ceremoniją. Čia galima filmuoti mobiliu arba įsirašyti gyvų turgaus garsų, arba įsitikinti, jog kiaulienos subproduktų šedevriukai išlieka populiariausias pietų stalo ingradientas. Ilgai stebėjęs procedūras, žinovo tonu taria moteriai-vyrui: tau auga ūsai žinai dėl ko? Dėl to, kad tu valgai blogai svilintą kiaulieną su skūra. Pats juokiasi lėtai sukdamasis nugalėtojo žvilgsniu kol visi aplinkui dirbtinai šyptelėję droviai nudelbia akis. Tada išsitraukia veidrodėlį ir kyšteli kiaulei prie gerklės. Tikrina ar šviežia skerdiena alsuoja mirtimi. Kaimičius reikalams tvarkyti turi antrą kortelę, bet vieną aparatą. Jis neturi kišenėse vietos, todėl piniginę, apvyniotą skuduru, nešiojasi rankoje. Priereikus operatyvumo tvarkant reikalus -jo neįmanoma pagauti, nes reikalų kortelę kaimičius tikrina tik kelis kartus per dieną. Tokie greičiai užkaitina santykius. Kyla trintis. Kaimičius stena, kurpia galimus atsakymus jau kitą dieną. Sužinojęs, kad viskas nežinomu jam būdu seniai išspręsta ir jį aplenkė -įsižeidžia. Pyksta ilgai. Užsišika, prašo tašyti kuolą ant galvos. Kitaip tariant, paaštrinti jausenas arba „paaiškinti viską man paprastesniais žodžiais”. Da pašlą ty,- sakau jam nubegdamas su pyragaičiais. Ir jis nusiveja mušti mane. Taisydamasis iš po pažasties smunkančią į tapetą susuktą pusgalvę.

---

Šaltasis ofisų karas

2008-12-28

Skaistų pavasario ryta jaunasis pilotas tupdė dvispalvio tušinuko lėktuvą blokhauzo virtuvės palangės kariniame oro uoste. Leisdamasis liniuotės sparnu kliudė lango rėmą ir užsiliepsnojo. Iš Bendžemino Spoko knygos angaro, gesinti gaisro, atskubėjo Liepsnos degtukų dėžutės ugniagesių komandos automobilis. Tą kart gaisras buvo skubiai likviduotas. Šiek tiek aprūko lango stiklas. Baltai dažytas pakilimo takas išsipūtė geltonomis pūslėmis. Žmonės, ir tuo metu darbe buvę tėvai, nenukentėjo. Lygiai po metų, pilotas atliko mokomąją praktiką mamos darbe. Dar po metų, buvo paaukštintas ir sėkmingai įsiliejo į kolektyvo, kuriame atliko praktiką, gretas. Pirmoji piloto darbo diena šiandien laikoma oficialia šaltojo ofisų karo pradžia.

---

Pirmasis maratonas

2008-12-26

Kurio nedrįstu vadinti analu. Jeigu Bristolyje keli laipsniai šilumos, tai Madagaskare, kaip šį miestą vadina trylikametė Rožinė Pantera, siaubingai šalta ir yra minus du laipsniai šalčio. Tiesą sakant, Bristolio sąvoką pateikė Filomenas, vieno miestų lyginamojo pokalbio metu. Aiškumo dėlei vadinsiu šį miestą Madagaskaru. Čia nėra nei gramo sniego. Ir jis niekuo neprimena Londono. Nesu matęs šių miestų, nesu akyse regėjęs, todėl apie tai daugiau net ir nešnekėsiu. Ką tik perlėkiau naktį skersai išilgai ieškodamas cigarilių. Posūkis, po posūkio, tamsios gatvės ir klaidūs vingiai. Vieniši praeiviai, įkaušę šlitinantys nuo šalčio į juodų paltų atlapus sutrauktais sprandais, susitinkantys trypčioti prie langelių degalinėse. Vėl išsiskiriantys, kaip greitieji traukiniai. Kiekvienoje persivalgiusioje galvoje prasilenkia raudoni kupe langai, aprasojusios stiklinės, svečiuose išgertų arbatų virtuvėse. Nežmoniškai užsimanau parūkyti. Įsikniaubiu į grietinėlės chalate skęstančią Henrietos nugarą. Gailiai kniaukiu prašydamas bent cigaretės. Pakeliu plaukus, uodžiu jos kaklą, netikėtai susijaudinu. Nuostabūs žmonės mūsų artimieji. Gali klaikią Kalėdų naktį išvyti mus iš namų. Ačiū jiems už tai labai. Ačiū, kad saugote nuo pražūtingai prieraišių priklausomybių. Tik vienas kartas per šešerius metus. Nesugebėčiau pats jam atsispirti. Šlapias skuduras apsaugo nuo pražūtingos minties. Todėl suku suku aplinkui ratais per išeigines Šūdu Mekas. Jos nedirba ir nedirba. O aš negaliu tuo patikėti. Ir vėl ir vėl. Kol pagaliau randu pamirštą kioską, stebuklingu mergelės apsireiškimu garsėjančioje šiaurinėje miesto dalyje. Čia prabėgo vieneri jaunystės metai. Čia pirmą ir paskutinį kartą mačiau girtą krepšininką nusileidusioje žvaigždėje. Dar gerokai prieš tai, kai jis išvyko į Ameriką vairuoti trucką. Ištisą Kūčių vakaro popietę kombinavau sau svarbų rankdarbį, kurį žūt būt norėjau pateikti kaip dovaną visiems socialinio tinklo draugams. Žinojau, kad Londoną nuo Madagaskaro skiria lygiai šimtas kilometrų arba pusantros valandos kelio, o kadangi tėvai su vakariene visais laikais vėluoja nuo neatmenamų amžių, pernelyg neskubėjau. Buvau jau geroje pusiaukelėje, kai modernią bernelių harmoniją ausinėse penkiaminutiniais intervalais ėmė pertraukinėti mama ar tėtis. Tuoj tuoj tuoj, kartojau tiksliais tripletais, kaip prisukamas metamfetamininis ežys. Tai mes nelaukiame, -skambėjo šventiniai grąsinimai. Taip taip taip, -nelaukite, nelaukite. Aš gi tuoj atvažiuoju. Valgiai nesuges. Stebuklingą naktį požeminiuose garažuose žmogaus balsu prabyla automobiliai. Tikriausiai visi burtai čia dėl Jėzaus. Todėl valgiai negenda nė per kur. Aš spėsiu. Kadangi kelionės išretėjo, negaliu praleisti papildomos progos medituoti kelyje. Darau tai seniai. Nuo tada, kai rytais važiuodavau į darželį taksi. Na, štai, jie atidarys vartus. Niekas neatidaro. Nesvarbu. bet kokiu atveju jau esu namie. Madagaskare. Banghūghenas ir nealkoholinis bavariškas alus. Štai visos dovanos iš Šūdų Mekų. Banghūghenus kilnojau vieną po kito. Niekaip nerasdamas tinkamos kainos ir dydžio. Tas per brangus, bet geras. O anas per mažas, bet įkandamas. Protingai įkandamas. Trakšteli vienas kitas ragas. Jau nebetinka. Ieškau panašaus. Štai. Varom. Sėdžiu, ragauju. Čia ši sūresnė. O šita visai su mažai druskos. Bet morkos sūrios. Reiškia morkų man mažiau. Skauda galvą, kai prisivalgau sūraus. Aa, matyt pakyla spaudimas. Na taip. Na taip. Taip ir yra, mama. Ką veiki? Skaitau knygas, rašau. O kaip mokslai? Na taip, pirmadienį susitikimas. Gal būt reikėtų atidėti, nes dvi savaitės bakalaurui man atrodo pernelyg mažai. Na, bet vistiek reikia. Taip reikia, reikia, mama. Paragauk tėtuko agrastų vyno. Mes žinome, kad tu negeri, bet paragauk. Taip, būtinai. Juk galima. Apkaušęs nusilpstu. O tu žinai, kad ji… Taip, žinau, mama. Pasakojo brolis. Nereikia tokią dieną. Aišku anokia čia diena. Labai ankstus Kalėdų rytas. Pats anksčiausias. Tokį rytą, reikia pakelti katę, prisiglausti ją. Klausyti, ką pasakys. Nieko. Gal aš surambėjau, tapau nebejautrus. Aš nieko negirdžiu. Bet tu visuomet taip, mama. Kaip -taip? Na, tu žinai. Na -taip. Tu žinai kaip. Mes vėl susipykstame. Visada susipykstame. Kalėdos tuo ir nuostabios, kad neprašo jokio argumento, kodėl turėtumėm pyktis. Nesipykime. Gerai. Švaru, sausa, patogu. Bent jau nesipykstame Kūčių vakarą. To pasiekti kasmetai tampa vis paprasčiau. Tereikia atvykti po simbolinio vidurnakčio. Ankstų rytą, kai prie vakarykščiais valgiais nukrauto stalo laukia žmonės, kuriuos seniai mačiau. Ir su kuriais, galima nesipykti. Venk ir žvenk. Tuomet atsimins tave, kaip linksmą ir laimingą. O tai, tėvams geriausia dovana. Kažkam, galbūt, pasirodys toks elgesys keistas kaip apgalvotas pavydus nesusipratimas. Šypsodamas tiesiu baltą plotkelę jam -laužk, tai Jėzaus kūnas, broli. Mes abu suprantame tą patį. Tuomet dar šis bei tas. Skambina Henrieta. Tu dar ten? Taip, nemesiu šaukštų ir šakučių. Aš važiuoju. Su taksi. Taip, prašau. Aš jums siūliau. Anksčiau. Tiek to. Iki. Taip. Jau važiuoji? Taip, iki. Dar kisieliaus neragavai. Paragavau. Rytoj atvažiuosiu. Pasiimti paltą ir kamerą. Įdėsiu gal mango. Greipfrutų? Ne, vieną. Taip. Ate. Einu į kiemą. Vartai uždaryti. Lipu per tvorą, kaip vagis. Padai takteli į šaltą žvyrą. Mėnuli, kodėl tu švieti? Beldžiu į langą sename Žaliakalnio name. Henrieta įleidžia. Dar nesinori miego. Persimetu keliais žodžiais su virtualia Ervemila. Labos. Labos. Apima siaubingas troškulys nuo suvarytų silkių. Murmėdamas lupu mandarinus. Vieną. Ne, du. Tris, keturis. Bet kas gi gali numalšinti dvylikos mandarinų troškulį? Gal Judas? Kuri gėlė yra eglutė? Pamažu rimstu. Vartausi, negaliu užmigti. Glaudžiuosi. Jaučiu, kaip traukiasi nuo skruosto jos petys. Negaliu tuo patikėti. Ne, negali būti. Ji sapnavo ne mane. Kalėdų metraščio ryte, pirmą valandą dienos, sapnuoju Donelaitį, gimtą kraštą, mažą Lietuvą ir Plungės balsą, rime’us. Visi rašo apie Naujo Jorko lietuvišką Remiksą. Užaugau pakraštyje, prie ūko. Galiu apmyžti aukso veršiui šnerves. Jis mėgsta druską. Ant tako moku spęsti šūdų spastus. Draugai užaugo bruko kiemuose. Tokia stoties buitis užlieta neoninių vamzdelių raidėse. Jie kiauras dienas photoshop’u šluosto dulkes nuo atvaizdų vinilų. Kad skambėtų giesmės vėl naujai. Karpom, karpom, stengiamės, dėliojame. Kažką vis naujo gaminame iš caro banknotų, vėl klijuojame. Žadina čigonės bučinys. Išvykstu pas mamą, prašau, užrakink mane. Man pleškina galvą piderų granatos. Palydėjau ją susivėlęs. Nusimovęs maikę mojau, sukau ją ore. Tekėk už lietuvio merga, tekėk už lietuvio. Tekėk už manęs. Bet ji šypsojosi taksistui. O man paskambino draugai.

---

Vardai. Filomenas

2008-12-17

Filomenas kelis kartus kviečia važiuoti vakarienės į svečius. Aš, jis, gulinėsime ant keistos juodmargės kanapos. Ritmovertė tuo metu ruoš gardžią vakarienę. Pažaisime Rolling Johny besišnekučiuodami nuobodžiai. Man nepakanka tų kelių kvietimų. Todėl kažkodėl vėl atsisakau. Man šalta svetur. Pasislepiu internete. Po valandos atsiveria durys ir paltuotas Filomenas atsisveikina paskutiniu staiga pavargusio žmogaus kvietimu. Ate, juk tai taip beviltiška. Dar po keliolikos minučių velniškai užsimanau šikti. Nebegaliu daugiau gerti atšalusios kavos, kai niekam dėl to neskauda. Ką tik pasidariau kavos ir šikimo reikalus teks atidėti nuošaliau. Po to seks prausimąsis, gulinėjimas, rašymas. Triedimas ir triedimas. Greičiau taip derėtų vadinti šį procesą. O sisteminius skyrius, kuriuos be abejo yra labai sunku atskirti vieną nuo kito, kadangi jie taip nenorėjo lipti į daiktą, kad teko juos krauju klijuoti, vadinsiu analais. Nes nežinau kito žodžio skystų šūdų išrūgų klasifikavimui. Vienas ilgas triedalas, sudarytas iš atskirų analų. Man jau net nebebloga nuo to. Atskiruose analuose, nesvarbu kiek jų ten gausis, persipins keletas egzeomų. Tai reiškia, kad tas pats dalykas vyksta kitam žmogui. Ir vyksta jis visiškai kitaip nei man, pagal jį. Primityvus pavyzdys: mes su Filomenu vakaro leidimą matome skirtingai. Aš noriu triesti, o Filomenas tingiai nuobodžiauti. Pasitikrinau, ar žodžio egzeoma nėra. Neradau. Nusiraminau. Persipins keletas egzeomų. Atskiri vijokliai po balkonu kops viršun kas sau. Manasis kops siena. Mėgins per vonios kambarį atsigerti. Kadangi Filomenas kažką irgi rašo, tai susitiksime ant stogo vienu ar kitu metu. Arogantiškai josime žirgu konkūruose. Baigęs kavą taip skubu, kad pamirštu pasiimti žydrus amnezinius rankšluosčius. Apsivalęs gaivinuosi vandenyje. Po varginančios skystos kovos purvo laukuose. Trisdešimt du kartus užsimušęs vanduo kampuotais vamzdžiais atitekėjęs atveria čakras karštu kriokliu. Užsimanęs nusimyžu čia pat. Atvažiuok. Pašoksime dūmuose. Turiu dūmų mašiną. Parodysiu savo menus. Per visas lubas išpiešiau juodą pilnavidurį bybį. Kas ateina -stebisi. Žiūri, mėgina juoktis, prunkščia. Stengiasi susivaldyti ir pasigėdinti. Gaidžiai, mano jog supranta savaip. Tai juk apie juos. Apie nuspėtą reakciją. Smagūs raini puritonai, raguotos utėlės mielai lankosi parodose. Lubos subjaurotos. Bet tokia mano skliautų tapyba. Filomeno pirma reakcija irgi įdomi buvo. Šiaip ar taip čia jo namai. Tapybos darbas mano, o butas Filomeno. Jis estetas. Čia menas. Bet ir lubos nebebaltos. Reikia derinti, imti šyzuoti tarp sąvininko patikėtinio ir neabejingo draugo. Sudedu rankeles po kaklu. Ach, kaip prancūziška. Aišku jokio bybio ten nėra. Bet aš jį jau matau. Atsivėrusios čakros šnypščia, spjaudo pelenų stulpais. Vardų išgalvojimo reikalai netikėtai pajudėjo. Su Filomenu paprasta. Atsirado žmogus, gavo vardą, susipažinome, tapome draugais. Vėliau tapome senais draugais. Daug vargo patyrėme kartu. Turėjome daug vargo kuriuo tai bendru laiku. Kiekvienas išvargome savąjį kaimyninėse paralelėse. Visuomet santykyje save laikiau lyderiu. Paskutiniu metu smukau ir išmečiau vairą. Atsivėrė man nežinomas tvarinija. Tegul jis eina pirmas. Nėra aišku ar paslaptingame lauke neprikaišiota minų. Manau jis išgyvena mano praeitą etapą, todėl kažkiek dar atsilieka. Kitaip tariant, man atrodo jis dar degraduoja. Darbas ir pinigai. Todėl nevarau tiesiai į nežinomą lauką, o paprasčiausiai sėdžiu butelmedžio paunksmėje, ilsiuosi, nuobodžiauju. Laukiu pakenčiama laukimo rūšimi. Vardas reiškia -alsuojantis į nugarą. Sekite paskui mane. Be to norėjau atiduoti duoklę Fijonai iš Australijos Klierių ūkio. Vario vijos baladojasi sienoje pumpuodamos garus. Begaliniai tolimą kelią sukoręs vanduo šniokščia leisgyvis malamas per septynių šimtų skylučių rėtį. Skystas gaivinantis karštas faršas pakilo taip aukštai tam, kad kristų stačiai galva į dugną. Skaidrus bekvapis mustangų faršas.

---

Vardai. Glaumra

2008-12-16

Sunkiai sekasi sugalvoti vardus nežinomiems personažams. Nemaniau, kad strigsiu. Pradžioje atrodė visiškai paprasta bus. Tariu tikrus vardus. Kartoju juos. Skamba banaliai. Sako kažką lietuviškai ir neįdomiai. Jokio karšto kranto, džiunglių ir lotynų šalies pasakų. Išgalvoti vardai nei kiek netaiso situacijos. Nors, pavyzdžiui, Glaumra, rodo padėtį esant nebeviltiška. Viskas ką daugiau sugalvoju -vienu ar kitu socialiniu veiksmu grindžiamos inkarnacijos. Be to, charakteriai nėra aiškiai suformuoti, todėl pinasi kojos pačiam. Viename šimtas. Tas šimtas migruoja į kitus pagal situacijas. Galop vardų begalybė. Kiek kombinacijų, tiek vardų. Labai nepraktiška. Reikėtų pasigryninti kokiu būdu. Kaip atsirado Glaumra. Paprasčiausias tikro vardo keitinys. Naująrūbis man užneša į tamsiai tamsiai rudą minkštą smulkiomis raukšlelėmis odą. Blizgią. Veik juodą, bet ne juodą. Paslaptingo šokolado aromatų ekstrakto reklama. Taip. Jis kartus. Stiprus. Švelnus. Minkštas paviršiuje. Laužiamas skils. Aštrios mikro dulkės lėtai kris. Viena nusileis į kavą. Suksis, bet neskęs. Staiga stipriai pliumptelės didelis gabalas. Kava suteliuskuos ir išsilies. Papurtysiu galvą. Sulėtintas vaizdas atgaus įprastą greitį. Fyuuv. Veidą išmuš akimirksnio karštinė. Pakeliu akis. Dairausi. Nieko nėra. Šūdas ižžagintas vaizdinys. Kadangi tai visai ne supistas šokoladas. Neapsakomas noras saldaus įlieja gožią šlamštišką korekciją. Tai paprasčiausiai neregėtas mažas gyvis didelėmis išsprogintomis juodomis akimis. Be baltymų. Riesta uodega kybo ant šakos. Tarp lapų egzotiškame medyje. Bolivijoje, namo kieme, sodo gilumoje. Apaugęs švelniu pilkšvai raudonu kailiu. O pirštai, kaip juodojo žmogaus. Mažučiai, laibi ilgi platėjančiais galais praskėsti pirščiukai. Paisedėjęs rankytes priešais save plačiai. Nenuolankus. Gretai kąs. Tartum prie rankyčių gulėtų nematomi revolveriukai. Jis tikisi pagriebti juos greičiau nei aš. Vietiniai jį vadina šmėkla. Žiūriu į akis. Laukiu akimirksnio. Tai Glaumra. Ji gali būti betkas kas vaizduotėje atrodo taip. Tačiau tikroji Glaumra absoliučiai neatitinka vardo vaizdo. Atrodo, jos vardas ne jai. Gali būti, jog vaikystėje Glaumra svarstė galimybę pasikeisti vardą. Svajojo apie naują sugalvotą Inoda. Ach, kad taip galėčiau pasikeisti nekenčiamą vardą, -užvertusi akis svaigo Glaumra. Sugrieždavo dantimis, sudrebėdavo. Kaip ji nekenčia šito vardo. Nes ji švelni, minkšta, rūžavėjanti balta žydrakė rožė. Nei truputėlio neprimenanti kartaus Montesumos čokolitlio, prakaito, tabako, permirkusių sruogų raudonų skarų odinio baro, spalvotų stiklo karoliukų. Twiggy. Glaumra, tai sausas švarus oras. Jokių dulkių ir purvinų atogrąžų lašų. Glaumros aistra užrakinta bordo, aukso ir žalių lapelių ornamente juodos dėžutės paviršiuje po storu laku. O pirštų atspaudai kas kartą kruopščiai preciziškai nutrinami. Dėžutė laikoma ant baltos palangės baltame kambaryje. Svečiai vaikšto po kambarį. Prieina. Mėgina ištrūkti per dešimto aukšto langą. Remiasi atbulais delnais. Horizonte klaidžiojantis neviltingas žvilgsnis begarse aimana lenkiasi žemyn, kur užkliūva už švarios aistrų dėžutės. Gurkšteliu. Žalia arbata atsiduoda žuvusios skumbrės kenservais. Smagu mažai kalbėti kai neįkyriai kalbina Filomenas. Nepateikti atsakymai teikia rimties pokalbiui. Nekuriame konflikto. Filomeno veidas juda, reiškia jis kalba. O aš tyliu. Šiap, valgydamas mėgstu kalbėti. Ypač jeigu kažką aiškinu. Nuo kąsnių sriegiasi seilės. Visur sodriai yra raidės es. Dialogas be atsakymų tampa brandžiu. Atrodo, kad mano pašnekovas trumpam pasiklydo amerikietiškame jaunių plaukimo komandos duše. Late skonio šlapios plytelės telkšančiame klane. Basos kojos sukasi ratu: tepšt tepšt tepšt. Užmerktos akys ir patenkintas niurnėjimas prunkščia prigaravusį orą. Tas niekšas pasakoja apie darbą, apie pinigus. Man tai labai mažai rūpi šiuo metu. Neigiu tokias kitam brangias nesąmones. Todėl pagarbiai nieko neatsakau. Tyloje tarp dantų išsitraukiu šaltą šakutės geležtę. Smeigiu.

---

Šukuojuosi plaukus

2008-12-10

Sukišu nykščius į vartomą knygą ir sugrįžtu. Šukuojuosi plaukus pirštais. Skleidžiu šen ten. Darau taip jau dvylika metų. Jaučiuosi truputėlį kaltas dėl tokio skaičiaus. Bet nieko negaliu jums padaryti. Tai tęsiasi lygiai dvylika metų. Ir tai joks chronologinis simbolis. Lygiai taip pat jaučiuosi kaltas, kai išeinu ir per ilgai negrįžtu. Palieku pradžią. Išeinu į vidurį. Iš ten patraukiu į kitą paralelę. Atvykstu ten, kur manęs nesitiki matyti. Atsikrenkščia. Ryja seiles ir bando dar atsikrenkšti. Nuryju seiles ir aš. Seilių nurijimas suartina žmones. Sprogstantis burbulas neša naują pranešimą. Tai klausimas. Iš kur tu atvykai? Iš knygos, kurią pradėjau. Neseniai pradėjau, bet jau noriu publikuoti. Tikriausiai dar per anksti. Todėl, kad tai pernelyg interaktyvu. Be to, gali stipriai įtakoti tolį. Taip, bet aš nemėgstu laukti. Jūs gi tai kuo puikiausiai žinote. Taip žinau, atsako sprogusio burbulo likučiai. Aš nebeturiu ką bepridurti. Aš kalbu su slidžia kriaukle. Jis tai žino. Liudija tai. Aš taipogi įtariu, kad tai pertiršta, kad nesugebėsiu atsiklijuoti postpublikinės interakcijos. Mes abu, pagaliau žinome tą patį. Noriu suvaidinti nenusiminusį. Tam nerandu jokio natūralaus aristokratiško šablono. Tokiais atvejais vaidinti linksmą man atrodo buka. Todėl pasisuku ilgomis trumpomis pėdų dėlionėmis atgal. Tikiu, jog pažadinau gailestį. O tai, savaime suprantama, žmogui išeis į naudą. Dar nežinau tik, kaip atsikratysiu manipulos, kai ateis žmogus su pažadintu gailesčiu ištiestoje rankoje. Eikš, apkabinsiu tave. Ir tai nebūtinai bus moteris. Štai kodėl yra neverta publikuoti per anksti. Paprasčiausiai tai yra mentaliai neracionalu. Perverčiu dar keletą vietų. Atsuku nugarą, skaitau. Kišu atgal į kiaurą plįšį. Nes žinau, jog negalėsiu to skatyti, nes tai išdėstyta ne pagal mane. Ne mano stilius. Todėl neskaitau meilės laiškų, kurių autorius man netiko savo stiliumi, spalva ar pavadinimu. Geriau nusipirkti keletą pigesnių knygų. Tokių, kurių neskaitysiu taip pat. Tik gailėsiu išmesti. Jos trinsis trinsis. Išsitrins iš atminties. Paskui jas pavogs žaibiškos vagystės metu. Per tris minutes. Laiptinėje. Godus vagis. Jis skubės. Ir nesirinks ar jam tai tinka. Nesuleis nagų į vidų ir nepermetinės akimis. Jis permes bendrą planą, kad čia daiktas zajabys, čiups ir dings. Nenorės nieko susitikti. Gėdinsis savo godulio. Jei pats neskaito, tai duos tam kas jo manymu skaito. Jei turi tuščias lentynas ir nori formuoti savo stilių, sudės knygas į lentynas pagal dydį, išrikiuos. Gražu. Arba tikrai, suleis nagus kaip grobuonis. Vers vers vers ir supras jog tai ne jam. Kaip ir aš suprantu. Tuo mes panašūs. Todėl myliu jį truputį už tai. Ir jeigu jam netiks, aš noriu, kad jis išmestų tas knygas slapčia. Todėl, kad jam gėda. Gėda būti vagimi. Gėda būti vagimi, kuriuo aš sumanipuliavau. Palikdamas knygas laiptinėje. Pageidaujamai vagystei. Nenoriu, kad jis padėtų nepatikusias knygas laiptinėje kažkam kitam. Tai mane žeistų. Manyčiau, kad laikiau šūdus namuose. Vagie, blt nesielk kaip altruistinė išgama. Vagie. Turėk gėdos vagie. Slėpk save. Saugok save. Prašau. Ir mes rasime bendrų dialogo taškų.

---

Liftas

2008-12-10

Prie kasos ant obelisko iškeltas besišypsąs moters veidas. Įmantriai susuktų plaukų šatenė ultramarino ekrane. Tai šūdžurnalis. Neįskaitau pavadinimo. Man gėda prieiti arčiau ir pripažinti, kad man ypatingai įdomu kas ji. Pasirašęs čekį mašinaliai kilsteliu arčiau. Nedrįskite manęs apgauti. Aš dar primatau. Aš viską tikrinu. Šauniausias mano blefas per gyvenimą ever. Šis socializuotas optinis fokusas. Aš jį atlieku geriausiai. Tai, kaip sakoma, mano vaidmuo. Parašytas būtent man. Išeidamas tarpduryje susitinku vaiką. Krūpteliu prasilenkdamas, nes vaikas netikėtai sutrenkia viena į kitą apledėjusias pirštines. Pažvelgiu į jo baisų tėvą. Akimirka praeina. Neatsigręžiu žvilgtelėti ar jie neatsigręžę. Prie lifto sutinku akis, su kuriomis iš po akinių prasilenkiau sukdamas link to pačio lifto. Tos akys buvo už šimto stiklų klaiktelėjusios. Nervingai dilgčiojo petimi duris, mėgindamos prasibrauti pro stiklus. Vos neišlipo per akinių viršų, ne tik kad pro duris kiaurai. Taip nereikia daryti geriau. Spyna jaučia, kai žmogus nervuojasi už durų. Užjaučia iš drebančio rakto. Norėdami atrakinti spyną, turime jokiu būdu nedrebinti rakto tokia amplitude. Kai spyna nenori atsirakinti, raktas drebinamas vagies dažniu. Toks įkyrus dirginimas apipisa spyną, ji sukasi ir durys atsiveria. Aš ėjau iš požeminio garažo pro kitas duris ir žmogus lauke nelabai mane domino. Gali būti, kad aš atsilieku nuo ritmo ir tokius dalykus, kaip perspėjimas ar pagalbos šauksmas pasakau arba išgirstu per vėlai. Be to, už durų nesigirdėjo, kad jis maldautų jas atsidaryti. Tik užspiesto besirūrinančio šuns žvilgsnis. Nesikišu į šunų reikalus. Todėl prie lifto tik sausomis lūpomis nežymiu linktelėjimu tariu „labas”. Negalėčiau pasakyti koks tai žmogus. Beviltiška aprašinėti jo išorę, kurią šiek tiek prisimenu. Mėginčiau, bet pats vengiau žvilgsnio. Šįvakar netrokštu jokių ekstravertiškų kontaktų. Noriu būti apačioje. Stebėti savo mirtį nuolankiai iš žemai. Liftas yra skirtas apžiūrinėti žmonėms. Čia, mielučiai į valias nieku nedings. Muistykis muistykis, branguti. Tu nežinai kas aš esu. Aš tau gi neatidariau durų iš vidaus. Abu žinome, kad tu blaškeisi ešerį apie tas duris beviltiškai kvailai. Ir vis tiek mes dabar važiuosime drauge. Tu svarstai lipti ar nelipti. Bet mes kartu jau laukiame. Tu ne kątik atėjai. Ir niekas, lyg tyčia neatitranko snieguotų kojų kažkur čia pat. Nenorėdamas pabaidyti kaimyno, su kuriuo prieš keliolika akimirkų sveikinausi linktelėjimu, nuolankiai nuleidęs galvą apžiūrinėju grindis. Nei įtrūkimo. Liftas atsidaro didelis. Nuostabi vieta hienų safariui. Man net dingteli, kad būtų protinga kaimyną išrūrinti prieš sumedžiojant. Nieko panašaus nesu daręs. Tikriausiai būtų efektyvus pedų sumėtymas. Pasigirdo atodūsis žmogaus, kuris lipdamas į liftą nusistebėjo mano pirštinėmis. Žudikas juk visuomet su pirštinėmis. Aš gi ne fakinas padegėjas. Nepakeldamas galvos kaip televizorius be garso įplampenu paskui. Spaudžiu septyniolika, kitas pirštas spaudžia devyniolika ir pati neįdomiausia kelionė gyvenime prasideda. Padažnėja kvepavimas. Auka tartum truputį paraudo. Nelabai įžiūriu įkypa akimi. Aši aši, aši aši. Kvėpuoja kaimynas iš devyniolikto aukšto. O gal taip kvėpuoja kaimyno žudikas. Gal jam pavyks kada nors gyvenime dviem slidžiomis plytomis pramušti du aukštus žemyn ir atkeršyti man už tas duris. Ką, fakeri, aš tavęs klausiu. Bet jau pamačius devynioliktą mygtuką ir prisiminus komediją už durų, man pasidarė aišku jog laikas ryti iš mandagumo neišspjautas seiles. Tas bybys nėra net antros knygos personažas. Jaučiasi nevertas būti pastebėtas. Dėl to labai jaudinasi, kodėl dažnai papuola į tokias situacijas, kurios atkreipia į save dėmesį, kaip į kvailį. Tai statistinė paviršutiniška biomasė, skirta lyginamuoju būdu kilstelėti pagrindinius charakterius. Tokiems ir drabužiai dažniausiai neaprašinėjami. Jie ateina nuogi, dėvėdami tik vieną esminį juokdario aksesuarą. Ir išeina nuogi. Niekam nerūpi kur jie ėjo, ką jie veikė, kas jų laukia. Aišku nėra visiškai taip neįdomu. mėginsiu rasti jiems užimtumo. Ypač, kai šalyje plečiasi bedarbystės gripo epidemija. Nepritariu jokioms, nuolat žmogų niekinančioms teorijoms. Bet pritariu iš tikrųjų, kadangi formaliai jie -niekas. O dabar, laikas pasiimti knygą į rankas ir pasisemti Manheteniškos iškalbos. Kadangi pigiausias būdas kokybiškai keliauti bei semtis įspūdžių visais laikais yra skaityti knygas. Tai man pasakė viename greitajame traukinyje išgalvotas girtas žydas.

---

Kalba voverė

2008-12-08

Apsiblausus aiškėja filosfijos kontūrai. Žengiu į prieš mane visu greičiu blerbiančią moterį. Kaip šlapias šuo suliejęs nosį į juodą tašką, ji purto galvą taškydama seilėmis. Girdžiu tik gaudimą vakarykštės muzikos. Pro gaudesio rūką seku atsirandančią ir vėl pranykstančią figūrą. Kratykis, hipe, kratykis. Reikėtų nežmoniškų pastangų, jei sumanyčiau įsiskverbti konkrečion sritin. Nesu tiek nusiteikęs. Noriu nerti paviršutiniškon esmėn nesivaržydamas. Klausau jos. Nesuprantu. Jos žodžių nebesurišu su kūno kalba. Neišmanau šios kalbos. Intuityviai jaučiu karštą skardos lapą ant galvos, grojamą vėjo, ir lietaus barbimą. Ne liūtį, bet stiprų barbenimą. Nuo šios sekundės, logikos sąvoką priskiriu moters mąstymo būdui. Tik šiai giminei. Tebus filosofija, kaip vyriško pasaulio matymas. Ir logika -moteriškojo matymo apibrėžimas. Ji sako, jog niekada net ir nemėgo žolės. Nežinodamas, kaip reaguoti, pritardamas linksiu. Labiau purtau galvą, nei linksiu. Kraipau i šonus, žiūriu į lubas. Ji stabteli trumpam, mat kažkas yra ne taip. Reikia logikos greičio įvertinti tam. Kaipgi dabar būtų ištiesų, formaliai ir naudingiau. Svarbu, kaip būtų praktiškiau, natūraliau. Ji nesivels į mūšį. Jos karo menas, laimėti be kraujo ir mėlynių. Žiedais, nuodais ir intriga. Slaptas mygtukas bibliotekoje turi iššauti durklą dideliam žaliam žiogui į nugarą. Tokia tiesa. Apsvaigusi nuo keršto ji nebeskiria spalvų. Vietoj raudono mygtuko spaudžia žalią. Išlindęs durklas šnypšdamas lekia žiogui nugaron. Rudam žiogui. Panašiam į tarakoną. Aš tariu: ji realiai neskiria spalvų, tikrai. O jos trys-d yra virtuvė ir dvi draugės. Viena -apšnekėjimui, antra -pritarimui. Bevalgant. Kokios jos meilutės viena kitai. Rudas tarakonas trakšteli. Smigdamas durklas pliauškynės balsu laužia sausą pergamentą. Susteniu bei pakrypstu. Sprandas raudonuoja. Pūkščiu per nosį atsigręžęs. Kas čia taip neįtikėtinai drąsiai ir įžuliai. -Atsiprašau, -taria ji ramiai. Žvelgdama tiesiai nemirksinčiomis akimis. Gal jai truputį šalta ir žvarbu. Nieko nėra aplinkui. Nėra kuo apgaubti pečius. Tvarkelė. Ji pradeda griaužti nagus. Net žandukai kruta. Dantimis pakrato kiekvieną riešutą. Prieš pirmąjį prakąsdama.

---

Daiktų sodai

2008-12-05

Tuo metu dingsta noras praustis ir iš viso daryti ką nors. Ką aš galiu padaryti. Jei net rankšluosčiai nieko neatsimena. Negaliu šluostyti savęs neregio dogo akių spalvos rankšluosčiu. Neturinčiu nei truputėlio atminties. Stoviu tarp dviejų durų šlapias nuo prakaito. Krečia drebulys. Aš bijau nusišluostęs užsimiršti. Šlitinėdamas pasuku atgal į pradžią. Prisėsti ant su egzotika sumišusio filosofinio akmens. Gitaros brandzenimas paskandina realius daiktus. Atsiranda nauji. Jie neiškyla iš niekur nieko. Priešingai, jie nusileidžia. Kybo aukščiau, žemiau, tiesiai prieš akis ant plonų vielyčių suverti mėlynai juodi pažįstamų daiktų kontūrai. Tarp mano ir antro mano namo aušto. Sukasi nuo lengvo vėjo palengva. Sustoja. Apsidairo. Ir manieringai suka tris ratus atgal. Lengvučiai mano kybančių daiktų sodai. Raganiuko lūpos pučia kybančius sodus. Sodai sukasi. Sukasi. Ir neišsisuka kaip reikiant. Ačiū dievui. Nors kažkas yra tikro į ką galima atsispirti. Į lengvai besisukančius kybančių daiktų sodus. Kurie niekada neišsisuka iš mano įtaigos verpeto. Kadangi nesisuka per greitai. Imu užuosti duslius kolektyvinės virtuvės aromatus. Leidžiu sodams toliau suktis. Šitas suktinis neleis sugrįžti kur man nepatinka. Po laipto laiptas leidžiuosi žemyn į kvapą. Slenku pasieniu.

---

Pavasario pranešimas

2008-12-04

– Pasaulinės klimato kaitos teorijos gąsdina mane. Ypatingai bijau vasaros. Bijau ištižti automobilio sėdynėje tvankią kepinančią dykumos dieną miesto kamštyje. Man patinka tavo baisių karščių baimė. Kuria nematomą bendrumo jausmą. Aišku, tai turbūt tik iliuzija, tačiau kas sakė, jog gyvenimas yra kažkas daugiau nei graži, nuolat vis neišsipildanti jo vizija, kuri ritmiškai reguliuoja plaučiuose orą. Aš pasiklydau pavasario daugiabučio laiptinės kvapų labirinte. Dejavu. Grįžtu į vaikystę. Šuoliuoju pirmyn. Vejuosi vežimą. Įšoku. Sėdžiu gale ir siekiu kojomis tolstantį žvyro kelią. Kartais iššoku, bėgu paskui ratus mėgaudamasis galimybe nebespėti atgal. Kas tai? – Lėktuvas, šuolis, greitis, kritimas, adrenalinas, meilė? Aš nežinau, nenoriu žinoti. Paprasčiausiai manau, pavasaris. – Žiema išėjo ir aš strapalioju šokinėju į orą. Laidau grimasas, necenzūriškus gestus pavymui… – Kaip tu žinai, ką reiškia tavo vardas? Šiaip, dirbu už kitus jų darbus. Jie rodo susierzinimą ir nepasitenkinimą. Neduokdie, tie darbai jiems grįžtų… – Man patinka problemos. Kartais jos priknisa, kartais interviu telefonu, korekcijos, derinimai su komunikacijos departamentu. Kartais iš mano teksto išmetama gyvybė ir šviesos šešėlių žaismas, metaforos, ir paliekama sausa brazauskiška kalba po kuria nenoriu matyti net savo vardo pavardės. Aš klausiu – ar tai yra gyvenimas? Ir atsakau – taip, žinoma, kad tai nėra tikrai tai, ko norėčiau, tačiau tai, kas yra pavasario ore, tikriausiai yra tai. -… -Čiao mergaite. Žinok, kartais pavagiu tavo „skųstis negaliu -gyvenu gerai” ir naudoju kaip savo. Negi, turėčiau tai pirkti?

---

Baronas medyje. Italas Kalvinas

2008-11-28

<… -Jūs vagis? -paklausė. -Vagis? -įsižeidė Kozimas. Bet čia pat jam dingtelėjo galvon: juk tai puiki mintis. -Taip, vagis, -atsakė. -Ar jums nemalonu? -O ką gi jūs norite pavogti? Kozimas pažvelgė į obuolį, užsmeigtą ant špagos, ir prisiminė, kad jis alkanas, kad užstalėj beveik nepalietė valgio. -Šitą obuolį, -tarė jis ir ėmė lupti žievę aštria špagele, nors tėvas kuo griežčiausiai buvo uždraudęs ją galasti. -Vadinasi, jūs vagiate vaisius? -tarė mergaitė…> Žiauriai tampo skrandį. Grįžau iš diskotekos. Buvau tualete pametus galvą. Jaučiu artėjant gliukozės deficito ataką. Tikriausiai, reikės vežtis į laidotuves savo maitinimą. Metro formato knyga. Šiame kūrinyje, kaip ir kituose rašytojo romanuose, keliama asmenybės santykio su kolektyvu problema.

---

Princas

2008-11-27

Puskvaitis Monetų Kalyklos Princas meta burtus iš šuns seilių. Burnos šešėlyje netrukus turėtų pradėti aiškėti išburto balto triušio pamėlusiomis pėdomis kontūrai. Auksinę atmintį turi liežuvis. Be paliovos klajojantis pasikartojančias takais. Atsimena išblaškytų praeities dantų padėtis. Princas tartum klauso tatuiruoto oficianto atsisakymų. Ir negirdi nieko trindamas tuščias dantų akiduobes. Mėgina kruopščiai sudėlioti detonatorius į vietas. Skrenda smėlis, vanduo tyvuliuoja supuvusiame ore, gurgžda žarijos po batais, žvanga pentinai, Juodos kiaulės bėga asfaltu. Sušnara krūmai. Kiaulės pradingsta tamsoj. Ant žalio jūros drakono keteros sklaidosi rūkstantys šunvočių dūmai. -Vesaip, -sumurma Princas spjaudamas musmirės sijoną į šulinį. -Vesaip, -atkartoja šulinio dugnas, -Sužinokite ko aš trokštu, -leidžiasi šnypšdamas Princas. Žirgas kanopomis atsitrenkia į kažką kietą. Sutraškėjęs lūžtantis kaulas neria lėtėjančiu lipnaus kraujo kriokliu. Monetų Kalyklos Princas atkraginęs galvą nusitraukia plastikinį maišą nuo galvos, prisikiša žnyplėmis suspaustą šlapią vatą prie veido ir giliai įkvepia. Sugrįžimas.

---

Katarsis ir Metaksa

2008-11-25

Jai neramu. Žiūrime jaunystės nuotraukas. Čia mes. Mes, suspaustu oru varomi aparatai.  Mes, begalvės vištos, apsnigtame žemaičio kieme.  Mes, už normos lango skriejantis Rytų Vokietijos spalvotų trabantų paradas.  Mes, išgedę dantys, pilnoje sūrio burnoje.  Mes, traukinyje-raketoje Osaka-Tokijas.  Mes, į krantą išmėštą saulėlydį čepsime. Mes, laikome peilio rankeną kiaulės gerklėje.  Mes, iš Londono varguolių atvirutes siunčiame. Mes, varlės kojų batai. Mes, paklaikusios akys su kruvinais tamponais nosyje Milano spintose.  Mes, senos pasukos valdiškų mirties namų šaldytuvuose. Nesuprantu, kodėl rašau šias nesąmones. Ketinau kaip tik triesti apie grafomaniją. Bet sugalvojau, kad jeigu dabar įleidžiame mane prie šitų reikalų, tai aš visur čia pridergsiu. Todėl sėdžiu nusikalęs kybančiame stalčiuje atsilošęs. Į ružavas kolegės rankoves susikišęs kojas, o rankas, aišku susidėjęs už galvos. Sotus ligi kaklo. Supuosi kaip asimetriškas vazonas aplinkui savo veido užpakalio šypseną laimingai nusiteikęs. Man Katarsis ir Metaksa.  Dėjau ant ankstesnių užsiėmimų. Apleidau pelningus akvariumus. Primyžau į Gervydo degtinę ir ilgai juokiausi. Kol žuvys sukosi ratu klozete.  Pribūriau naują jėgą. Sukūriau naują žodį „amnesta”. Tokio juk nėra. Parašiau, kad šitą reikia patentuoti. Dar sugalvojau „p*sdinimui galas”. Bet čia senas. Dar sugalvojau „krizė p*zė”. Bet atskalautas. Labai nuėstas. Niekas neprikirs, kad juokingas.  Visiems paskutiniu metu juoda linija bėga per nugarą lūžinėdama laiptais. Ir per tas nugaras bėgu aš. Su ruda pinigine ir smailais kablais. Pusiausvyrą išlaikanti keturiasdešimtmetė. Lyno akrobatė. Bėgu į jogą „tu pati save myli ar nemyli”. O pa pą. Įsivėlė klaida. Noriu būti boba Trakų rajone. Žaliame lagamine. Visa suoperuota. Man operaciją atliko daktaras Graibomanas. Po stalu. Vilniaus Centriniame pašte.

---

Somalio piratų kronikos

2008-11-21

-Svarbiausia santykiuose -nenusivažiuoti iki aborto, -mintyse repetavau tėvo monologą sūnui. Po sekundės, vos neužsimušiau paslydęs ant mikrodumblo vonios dugne. Sėdėjau drebančiomis rankomis įsikibęs į kraštus ir atlaidžiai šypsojau nematomiems savo draugams. Tokius dalykus suvokiu apsinuoginęs ir atviras visu kūnu slidžioje lomoje. Jos dugne. Kodėl to nesužinojau mokykloje ar pusryčiaudamas namie? Negi niekas nenori pajusti malonumo, tardamas „na, negi aš nesakiau?”. Tuo tarpu, mano išgalvotas sūnus sliūgino patvoriais į mokyklą. Niūniuodamas dainelę „Lytinis švietimas lytinis švietimas lytinio švietimo pa-mo-ka”. O išgalvotas tėvas apsilaižė karšta arbata plikytas mano lūpas vartydamas Somalio piratų kronikas. Panašiai tuo pat metu, Kuršėnų kaimiečiai ištatuiravo savo kiaulei geišos galvą ant nugaros. Batuotoji visai pasipūtė. Dabar veržiasi į Gravity pasižmonėti. Nežinomas blogeris, vardu Cepelinas, paskelbtas pretendentu į metų Tolerancijos Žmogaus vardą. Aš gi, ramiai reziduodamas aukščiausiame Vilniaus bokšte, lengvai, bet užtikrintai kaip vaikas, riedantis žemyn kalnu girgždančiais buhalterės skaitliukais, žingsnis po vingio, kryptingai siekiu Šūdų Lordo titulo. Hei hou hei, hei hou hei! Tarkime, aš net ne Gantenbachas.

---

Morkų tortas

2008-11-16

Šaltą lapkričio vakarą sugalvojau iškepti morkų tortą be žinios dingusiai draugei.  Šiam reikia kelių dešimčių rinktinių šakniavaisių. Meilė nekreipia dėmesio į tokias smulkmenas, kaip darganotas oras. Todėl nuspyręs kupranugario adejalą viena koja iššoku iš recesijos apimtos dykumos. Apsivyniojęs kaklą violetiniu kapeliono šaliku, varau per juodą Kauną į maksimą. Ten daržovių lentynas jau rurina naftos karo pabegėliai. Išvargę karą, medicinos universiteto šešis kursus, tris osamos laidotuves ir vieną didžiąją juodaodžio pergalę, semiasi kapotas morkas sniego kastuvais, kaip kadaise mes, sėmėm maksimoj egzotiškai įrudusius bananus. Man netinka tos kapotos morkos, kurias visi apčiupinėja. Slapstydamasis tarp dvęsiančių žuvų akvariumų, sulaikęs kvąpą pasprunku nepastebėtas. Apsimetęs duonos pirkėju nusiminęs slenku palei lentynas. Pametu stiklinę akį. Lenkdamasis ją pakelti, netyčia išgirstu kaip kniaukia persiška katė kitai brunetei:  -Tu nežinai, ką dar aš valgau? Tu valgai savo seiles. Tu nerasi maksimoje morkų. Morkų rasi kitur. Nuvažiuok į iki. Ten gausi morkų. Jeigu dar nėra dešimt. Morkų tortas ruošiamas štai taip: Imame didelį puodą. Sustatome jame šakniavaisius smaigaliais į viršų. Morkos turi būti ankštai ir kyšoti iš puodo per penkis-dešimt centimetrų. Užpilame morkas šaltu vandeniu, kad nesuvystų.  Atsisėdame ir laukiame. O laukdami, rūkome cigaretes ir įsivaizduojame.  Įsivaizduojame, kaip jūsų be žinios dingusi draugė vieną dieną netikėtai atsiranda. Kad ji netikėtai vieną ankstų rytą grįžta į namus. Kaip jūs lėtai atsistojate, švelniai suimate draugę už plaukų ir siurpriziškai, staigiai pasikartojančiais mostais, patiekiate morkų tortą į stalą. Somalio piratų kronikos -Svarbiausia santykiuose -nenusivažiuoti iki aborto, -mintyse repetavau tėvo monologą sūnui. Po sekundės, vos neužsimušiau paslydęs ant mikrodumblo vonios dugne. Sėdėjau drebančiomis rankomis įsikibęs į kraštus ir atlaidžiai šypsojau nematomiems savo draugams. Tokius dalykus suvokiu apsinuoginęs ir atviras visu kūnu slidžioje lomoje. Jos dugne. Kodėl to nesužinojau mokykloje ar pusryčiaudamas namie? Negi niekas nenori pajusti malonumo, tardamas „na, negi aš nesakiau?”. Tuo tarpu, mano išgalvotas sūnus sliūgino patvoriais į mokyklą. Niūniuodamas dainelę „Lytinis švietimas lytinis švietimas lytinio švietimo pa-mo-ka”. O išgalvotas tėvas apsilaižė karšta arbata plikytas mano lūpas vartydamas Somalio piratų kronikas. Panašiai tuo pat metu, Kuršėnų kaimiečiai ištatuiravo savo kiaulei geišos galvą ant nugaros. Batuotoji visai pasipūtė. Dabar veržiasi į Gravity pasižmonėti. Nežinomas blogeris, vardu Cepelinas, paskelbtas pretendentu į metų Tolerancijos Žmogaus vardą. Aš gi, ramiai reziduodamas aukščiausiame Vilniaus bokšte, lengvai, bet užtikrintai kaip vaikas, riedantis žemyn kalnu girgždančiais buhalterės skaitliukais, žingsnis po vingio, kryptingai siekiu Šūdų Lordo titulo. Hei hou hei, hei hou hei! Tarkime, aš net ne Gantenbachas.

---

Kaip tapti Nr.1 Google paieškoje

2008-11-14

Nežinau nuo ko pradėti. Kol kas epizodai tik sukasi galvoje. Vieni priartėja ir detalizuojasi, kiti garuoja, kristalizuojasi. Visai kaip išbalę sudruskėję myžalai, mėginantys siūlu išlipti iš ant palangės stovinčios stiklinės. Trečius bijau pamiršti. Nenoriu pradėti skubėti jų aprašinėti. Tuo pačiu, labai bijau, kad jie išnyks, kaip kas kartą, kai nespėju to padaryti arba kas nors sutrukdo.  Išgirstu rakinamą spyną. Kas nors baigė savo viešo gyvenimo dieną. Uždaro duris iš vidaus. Dabar aš nebe vienas. Todėl, metas būtų nerti į personalinius išorinio pasinėrimo vandenis. Užsidaryti savo duris, rašyti žodžius, tartum sakyti jog tai intymu. Ketinau eiti pasivaikščioti pavakaryje. Geriau bus, jeigu likusią dienos dalį praleisiu rašydamas. Baigsis diena -baigsis dienoraštis. Viskas bus „kaip tik”. Šiuo metu keistai nešalta. Atdaras langas vėdina maisto gamybos likučius. Guliu lovoje. Ilgais nagais taškau klavišus. Smagu mygti su perdavimu. Štai, kuo žmones žavi golfas. Nereikia liesti kamuoliukų pirštais. Takšt takšt takšt taksi nagai į plastmasę.  Plastmasė, vertingiausia ką turime šiemet. Ta prabangi artima naujoji organika. Kartais galvoju, jog galėčiau ramiausiai miegoti ant polimerinės pagalvės. Klausytis polimerų tarpusavio pokalbių. Apie tai, kokie tamprūs elastingi jųvtarpusavio santykiai. Sąntykiai kurie neištįsta į begalybę, laiku nutrūksta ir nesmirda kaip guma. Man niekas nenutrūko, tpfū tpfū tpfū, kol kas, ačiū dievui. Tikiuosi. Šūdinai tik, kad baigėsi smilkalai. Atsikėliau ketvirtą valandą. Jau temo. Planavau keltis vienuoliktą. Netgi buvau pateikęs šiam laikui žadinimo užsakymą. Atseit, planuoju keltis vienuoliktą, pažadink, nes nenoriu atsikelti vėl ketvirtą, kai jau tamsu. Bet kadangi užsakymas buvo neformalus, atsikėliau vistiek ketvirtą. Taip ir kankinuosi gyvenime. Niekas nevyksta pagal išankstinį planą.Ir visur reikia registruotis. Pirma mintis pabudus buvo rūkyti cigarilę. kambarys šlykščiai dvokia. Labai ilgai nerūkiau. Kai vėl pamėginau, nemaniau užsikabinti. Ir dabar, kiekvieną kartą pagalvojęs apie rūkymą, dar manau jog kontroliuoju situaciją. O taip nėra. Nuo pirmos atsibustos minties. Tokias mintis geriausia užrakinti vonioje ar virtuvėje. Aišku tai laikina išeitis. Negaliu ištisai trinti šepečiu dantis, stovėti po srove arba valgyti valgyti. Nuolatos kramtyti ką nors.  Užsimiršimą prailgina sudėtingėjantis pietų patiekalų meniu. Bet ką galima užmušti verčiant didžiulius bulvių, brokolių, žiedinių kopūstų, pomidorų kiekius, tepant faršu, pilant kaitintą pieną. Apdėti svogūnais, apipjaustyti cukinijomis, įtrinti druska, pipirais, bazilikais. Parduotuvių lentynos sklidinos norų įkapių. Tereikia turėti šiek tiek pinigų ir tai, ką noriu užmiršti. Dar keletą švarių indų. Gyvenu ne vienas, dėl to turiu nuolatinę švarių indų problemą. Kad kiekvieną kartą netektų pasigaminti švarių indų po du kartus, padariau nedidelį nuostabų atradimą -plaunu indus tik prieš ruošdamas valgį. Genialus paprastas daikčiukas. Puikiai apsaugoja nuo pykčio ir dvigubo darbo. Iš kur ant stalviršio nukrito kraujo lašas. Išgąstingai dviem pirštais perbraukiu panosę. Sausa. Apžiūriu plaštakas. Užverčiu galvą į lubas. Balta. Nenormalu. Staigiai nuvalau. Nesupratau. Tęsiu toliau. Maistas turi dvi žudančias formas. Forma, kai jo nėra viduje, dar vadinama badu. Forma, kai jo viduje perdaug, dar vadinama persivalgymu. Svarbu laiku sulaužyti šį dvigubą standartą. Tai reikia daryti neskubant, mėgaujantis. Pajaučiau, jog išalkau, skubiai užvalgiau ir bėgu toliau, netinka. Todėl ilgai ilgai skutu, pjaustau, minkau, tarkuoju, įdedu, vartau, išimu, padidinu, pamažinu. Niekada neragauju, kol viskas nėra baigta. Kam gadinti apetitą tarpiniais rezultatais. Imu esmę. Valgau ilgai, kramtau lėtai, siurbteliu, atsipjaunu ir vėl kramtau. Norėčiau kažką pasakyti, bet nėra kam. Rupšnoju ramiai kaip arklys ir klausausi neperseniausio underworld albumo, nostalgijos nuotaikų tąsos kažkokiems „kitiems, neprogresyviems, laikams”. Ne, rupšnoju, ne tas žodis. Tupiu užsilipęs ant šviesiai žalio nei tai krėslo, nei tai fotelio. Svajojau apie tai. Būtų susitumdymas, jei kas kliudytų tą pasiekti. Tyliai kramtau ir mąstau vaizdu. Apie babelio bokštą, kurio statytojai susipyko. Apie skirtingas kalbas. Mąstau apie tautinės nesantaikos kurstymo formas, ribines išraiškas ir neadekvačias pasipiktinimo reakcijas, galinčias akibrokštu sviesti į teismo suolą. Babelio statytojai dulkėtais rūbais, atrodo, pernelyg stengiasi. Kai kuriems ant rankų matosi įjuodavimai nuo antrankių metalo. Nesioksidavo tik rašaliniai žiedai ant pirštų. Jie tokie, kurių nepamesi. Aišku, jei nepavogs kas viso piršto arba net rankos.  Šalia kalbasi trys inžinieriai mėlynais kombinezonais. Vienas staiga parodo į kažkurį babelio statytoją ir nusišiepęs alkūne sutrinksi keletą kartų antram. Po sekundės juokiasi visi trys net pritūpdami. Trankydami sau delnais per šlaunis. Visai kaip komentatoriai klavišais.  Atokiau stovinti porelė architektų atrodo to nestebi. Ironiška kaip šypsena, saulė pro debesis staiga, nuslenka architekto veidu. Šulinio svirtį, kaip smakrą, lengvai linkteli vėjas. Abu kaimiečiai atsigeria linksmo giedro dangaus. Stovi, odinėmis papkėmis prisidengę paslėpsnius arba strėnas. Nuo netikėto skersvėjo.  Per kalnelį garvežio žingsniais atpūkščia sidabrinis rabinas. Dūmų barzda apšerkšnijus. Jis moja ranka: „aš nepikta, až nepikta….” Tik kodėl jam už nugaros du vagonai milicininkų ir vienuolių. Milcininkams truputį šalta, todėl jie pirštų galais glostinėja blizgančius rankogalių kraštelius. O vienuolėms, priešingai, visai nešalta. Trepsi vagone sau basos. Iš kur tiek karščio ima dievo dukros? Net klausimas nekyla. Bet kodėl jos važiuoja paskui rabiną. A-aj, taigi jis garvežys. Tie anglių dūmai. Kodėl jie nuodija visiems gyvenimą? Milicininkai žiūri į vienuoles maloniai joms šypsodamiesi. Vienuolės droviai maivosi.  Babelio statytojai stoja parūkyti. Vėl nuslenka debesis.  -Nesuprantu, bet kažkas čia netaip, -prataria architektas formos broliui. Tas tyli. Gūžteliu pečiais. Ir man pasirodė, kad čia kažkas vis tik tai ne taip.  Kramtau kol pasidaro nebeskanu. Įsidedu dar. Mėginu suvokti kas yra ne taip. Likučius išverčiu į klozetą. Pavarydamas iš lėkštės šakute. Tek tek tek. Paleidžiu krioklį. Pro ryjančio vandenį kriokimą išgirstu nustebusios Elektrinės Agnes balsą: -You have new mail. Pyst! Nuo ko? Kodėl tu tyli? Kodėl tu tyli kvailas kompe. Pasirodo, pramiegojau svarbią antros valandos vaizdo konferenciją „Kaip tapti Nr. 1 Google paieškoje”. Gerai, kad apie tai sužinojau jai gerokai pasibaigus. Nekenčiu savęs prisivalgiusio. Sotus šypsys veide. Guliu  užkastas po lupenomis. Plieskia lempa. Rankos surakintos. Negaliu pasiekti kefyro.  Skaitau Dvylikos Apaštalų Sandros dienoraštį iš ryžų tatuiruotų anglų salos. Girdžiu kaip jie irklais plaka vandenį. Viens du, viens du -šlakuotais raudonais pečiais užgula irklus ir nusispjauna į vandenį. Skaitau apie naratyvo formas. Pakankamai įdomu. Pabaigoje parašyta, kad tai konspekto ištraukos. Pasidaro nebeįdomu, bet jau pervėlu. Tiesa, diena prasidėjo naktį, dieną buvo naktis, o dabar, pavakaryje, prasidėjo antra diena tą pačią dieną. Žodžiu dvi dienos ir viena naktis. Tą naktį, kuri kažkam buvo diena, tas kažkas gręžė sienoje skyles. Gurrrrr gurr gurrrrrrrr. Tikrai nekokybiškas miegas tokią naktį. Neaišku, kiek tas Skylius privarė tų skylių. Įdomu būtų patekti į jo namus. Nemanau, kad moteris gręžė skyles. Labai gali būti, prikabino jis tų paveikslų, tai ją jibų.  Garsiausių meistrų originalų. Tokių, kur kaba pas vyrus, kurių žmonos pareiškia, jog jų nuo šiol niekas nieko nemokins, nepis proto. Ruošis adventui -gers, rūkys, kalbės nešvankiai, prieblandoje liesis. nesiorientuos į personalijas. Nori pagyventi SAU. Skris į Graikiją. Ten jų laukia truputis dėmesio, girti rusai, kirpyklos, želmenų sula, nedirbtinis karštis, medus ir smėlis, nedirbtinės bangos ir garsių originalų kopijos šopcentrų koridoriuose. Pakeliui į tualetą jos Lietuvoje likęs berniukas klaus „Mama, kiek tu gali myžti? Mes dar ne visus žaislus išpirkome…” Pirmos dienos pradžioje, t.y. dalį nakties, susirašinėjau su internetine VDK. Tokia, kuri turi savo blogą. Tame bloge vienos paskalos ir tas blogas labai populiarus. Ji meldžiasi Katėmosė, Vickabeghemon ir dolerio ikonoms. Žmonės sako, kad ji skinny. Matyt, kokia nors sekso tinklapių fotoformų rūšis. VDK negalėtų sau leisti būti stora. Ji hiperaktyvi ir daug bendraujanti. Nešioja tatuiruotę. Greičiausiai kokius nors sparnus ant nugaros.   Kokia spalva turėtų būti apvedžiotos akys, neatsimenu. Aptarėme kūno dalių fetišą, šventųjų paveikslus. Žodžiu, Katėmosė man nepatinka, nes ji panaši į nuolatos rakursu iš viršaus fotografuojamą pikų damą nukritusią ant asfalto. Kampuotai mėtanti savo kojas, pečių liniją, kvadratėlis kitaip tariant. Na, bet laikai keičiasi. Dėl to ir šventieji apsirėdę chalatais, kapišonais nebeseksualūs. Nors ir nedėvėjo apatinių. Tikriausiai dėl pinigų. Tačiau buvo populiaru mazgoti kojas. Tuo pačių galima buvo pažvelgti giliau. Šventųjų apkūnumas paskutinį penkiasdešimtmetį nepopuliarus. Pvz. Vickabegehom -džiūvis, bet ikona. Britnei -pakarusi, be apatinių, ikona. Kritikuojama dėl „antsvorio”. Hilton -atseit viskas tvarkoje. Trūksta protelio. Reakcijos į tai įvairiausios. „Ir už ką paleistuviams durniams taip sekasi, o mes, sekmininkai sąžiningi tokie ubagai. Na, bet mes dvasiškai užtat turtingi. Va va (sukūkčioja)”. Manau, šventieji praėjusio amžiaus aštuntame-devintame dešimtmetyje prasisuko dėka sovietų sukurto erotikos deficito. Nuogo kūno badmečio laikais.  Paaugliai vartė Vakarų Europos tapybos reprodukcijų albumus. Susipažino su kultūra. Nors, mieliau būtų vartę „Playboy” iš Amerikos. Toks kultūrizmas padarė įtaką -Švarco, Vandame žvaigždės. Bet jų atžalos vistik perėmė tėvų pasąmonės kodą -varo viešai be apatinių kaip nelyg šventieji. Tiesa apsiaustai sutrumpėjo. Bet kapišonai išliko. Šaunu. Man patinka. O Tu stora? Išlipi iš Fero su pirkiniais žergma be apatinių? Tai kodėl tave taip garbina? Žodžiu, filologė įdėjo citatą į savo blogą. Nors ir nebuvome draugais, mes susipykome. Ji atsiuntė visuomeniškai pažeidžiamos savęs nuotrauką. Rytoj išsinuomos fotostudiją. Pasidarys daugiau. Aš jai atleidau. Įrašas bloge buvo nepopuliarus, kaip ir jai sakiau. Tokie dalykai, kaip pripažinimas, publikavimas ar situacijos baigties nuspėjimas, visuomet labai paglosto savimeilę.  Dėl to galėjau lovoje gulėdamas, čia pat ir nugriūti miegoti. Ir neprivertė išbrėkšti jokie vidurdienio paveikslų kabintojo gręžiojimai. Nebent, pragręžė vieną kitą sapną, kurių dažniausiai neatsimenu. Tas žmogus, nenuobodžiaudamas iš sienos padarė tikriausiai rėtį ties ketvirta valanda kairėje. Ir dar neaišku kokius randus savo galvoje rasčiau aš, ją persišvietęs. Vakar buvau kine. „Erotinė Ričardo istorija“. Paskambino Glaumra ir pakvietė į kiną. Kadangi buvau nusiteikęs pavergti miestą, susiruošiau greičiau nei per pusvalandį. Užsukau pas Glaumrą į darbą. Užmyniau kažkokį svarbų lapą su pavardėmis ir parašais po stalu. Net nepajutau. Pyragas, sūris, šventas apšvietimas, nuogos bobos ir vyruko fantazijos. Liesas asistentas su dviračiu, vežioja vyruką pas išrinktąsias. Buvau tą filmą matęs. Kaip visuomet, neatsiminiau nei sekundės į priekį, kol nepamačiau iki dugno. Glaumrai filmas labai nepatiko. Pfuf. Reiškia, tarp mūsų neliko nieko daugiau bendro. Nors daug ir niekada nebuvo. Nauji kerai. Nežinomos man seksualumo rūšies. Nepatiko jai ir mano „kalėjimas’ stiliaus nagai. Taip norėjau jais pasigirti. Dabar raikau juos ir slapčia bruku biges į pirštines. Staiga prisimenu jog rytoj reikia atvykti į darbo biržą. Ir pakankamai anksti. Kaip nemalonu. Labai susijaudinu. Antrą ir paskutinį kartą būdamas kažką ne ten pasirašiau. Lygtai siūlomo darbo atsisakymą. Bijau negauti pašalpos. Baisiai dėl to susijaudinu. Karštligiškai naršau biržos tinklapį. Pradėjo siaubingai skaudėti galvą. Tiesiog užšąlo kairė akis akiduobėje. Aš išprotėsiu. Maniau, kad nieko siaubingo neatsitiks. Bus paprasta graži pramiegota skylių prigręžiota diena. Rami, kaip upė. Ir aš, su cigarile dantyse, neatrodysiu tik pats sau neapgailėtinai.  Draugai atneša valgyti. Jie net galvoja, kad aš nevalgęs. Šūdas. Kątik pavalgiau. Išveju juos. Man reikia tabletės. Nežiūrėdamas kas, metu kur papuola. Iššokęs iš kambario, skubu link durų. Nespėju rakinti. Nugara išgeriu liniksmą moteriško durklo dūrį „į darbą eini?”. Atsidusdamas sumekenu ir stačias susmunku prikvėpintame lifte žemyn. Spazmai. Kas nežino kas yra spazmai? Man neišeina nusispjauti. Hipių katafalkas tyliai rieda. Gridisi kaip išsigandę prabusdamos sučepsi juodos šermenų tetos. Aplinkui mašinos. Insaideriai prie vairų. Krapšto nosį. Sėdžiu žiūrėdamas sau priešais. Maibstream’o devalvacija. Pamiršau kur yra vaistinė. Dešinė, dar į dešinę, dar. Aš važiuoju ratu. Antrą kartą tuo pačiu keliu. Su tablete burnoje. Vieną dieną ta mašina tikrai neužsives. Ir nepadės jokie hienų apsmaukyti bruknių pyragai.

---

Parduotuvių tuštėjimo metas

2008-11-07

Trokštu aštresnių įspūdžių. Bent jau taip atrodo jog trokštu. Manęs netenkina dabartinė situacija. Sėdėti kiauras dienas namie, negebėti suregzti sakinio. Prisiskaičiau įvairių įvairiausių blogų. Išsaugojau juos nedidelėje byloje. Peržiūriu kasdieną po keletą kartų. Neveikiantys iškrito. Apribojau skaičiaus plėtrą, stebiu keleto pokyčius. Suvokiu gilumą. Pūnu. Tikriausiai taip ėmė rodytis iš skausmo. Pavargau gūžtis. Aš pavargau nebeįkalbinėti savęs atsikelti anksčiau. Išeiti į miestą. Į supistą Kauną. Kuris toks šį rudenį gražus. Kol nenukrito paskutinis pagiežos lapas Laisvės Alėjoje.  Tie peizažai, kuriuos praleisdavau naktimis rydamas knygas ir taupydamas elementus, jie ir dabar mane pisa. Todėl šiandieną išeinu į kiemą nepasivaikščioti be šuns. Išeinu pasiimti iš pasaulio gabalėlį nedirbtinio šūdo. Esu nusiteikęs truputį netgi susitepti. Todėl higienos sumetimais imu nedidelį rankšluostėlį. Na, dar savo mirusį draugą, keletą dokumentų, įrodančių jog aš esu aš. Imu nematomą lazdelę. Jeigu prireiks pusaklei senolei parodyti pageidaujamas kombinuotas trijų skaičių duris į pasąmonės ofšorą. Pasiimu litų, vokų. Geltoną dėžutę ledinukų. Pakeliu, pasikišu po nosimi. Vartau, suku tarp pirštų. Verčiu skersai įkypą akį į tą dėžutę. Kol nesveikai pusė veido susikreipia. Negaliu nieko valgyti pusdienį. Jennki Dents Jennki Dents citrinos skonio ledinukai. Kažkodėl gavau jų jau išeidamas iš kino filmo. Kad ilgiau išliktų neparagautas skonis. Žiūrėjome „Le silence de Lorna”.  Eiti į kiną geriasia yra Kaune. Tuoj pat pasakysiu, kodėl. Kol kasnors nepradėjo žiotis, mažų mažiausiai žodžiais, kad „ir kitur gerai taip pat”. Noriu pasakyti tokiems, kad jie eitų kuo skubiau nachren. Nevarginsiu pasakojimais apie tai „kodėl geriausia eiti į kiną vieta yra Kaunas” tų, kuriuos atgal netrukus kątik pasiunčiau ten. Kartais, sulaukęs klausimų iš draugų sostinėje, kaip gyvenu, kur būnu, atsakau, kad kartais pabūnu Kaune. Sakau „kartais”, kadangi kažkodėl atrodo klausimai pernelyg atviru kodu užkoduoti. Tas kodas atsiskleidžia išgirdus atsakymą. Nebylios nutęsto aiktelėjimo aimanos forma. Kai klausėjas išgirsta žodį „Kaune”. Tiesiog užjaučiu, kad ten būti nėra gerai. Užuodžiu tokį kvapą. Tartum būčiau durnyne apsilankęs. Bet gal tikrai išprotėjau? O jeigu ne? Vadinasi subtiliai esu klampinamas į išgalvotą mėšlą, kurį patriedalioja šen bei ten pasisukiojantys iš provincijų žvėrynų pasprukę korsakai, kurie nėra tame durnyne buvę jau penkis metus arba girdėjo tik iš grįžusių kiauranosių Exit’o piligrimų.  Tarp kita ko sienlaikraštyje parašyta – „Mes į pasaulį nebežvelgiam be dulkių grimo!” /Exit’o Piligrimai. Todėl, drausdamas atsakymą į tokį klausimą, pridedu „kartais”. Tas „kartais” yra galima sąlyga, kad jeigu ir jiems atrodo taip, galutinai tikriausiai, nesu pamišęs. Aišku, teisintis nėra pati geriausia taktika. To išmokau netolimoje praeityje iš vieno savimi patenkinto asilo. Patenkintas nusišluostau šypseną nuo veido. Atkeršijau visiems lopams ir asilui. Tvarkėlė, kaip sako Glaumra.  Pasirodo dar galiu save pralinksminti retais kartais.  Nemėgstu lankytis ligų poliklinikose. Nemėgstu aiškinti, kodėl man yra reikalinga mano ligos istorija. Nemėstu storašlaunių subobėjusių mergų administratorių, kurios prašo palaukti kol kažkas priims sprendimą kol jos pas kažką gers kavos. Nemėgstu kabinetų su stalu centre ir daugybe tuščios vietos aplinkui. Nemėgstu, kai ant stalo nėra kompo. Nemėgstu tų, kurie „tik dirba savo darbą”. Nemėgstu tų, kuriems trukdau. Nemėgstu tų, kurie atsainiomis lūpomis plėšo kalbą ir nervingai supa ant kojos užkeltą koją. Nemėgstu, kai ryža lapė plaka uodega. Nemėgstu tų, kurie užima visus laiptus ir leidžiasi lengvai žemyn parūkyti lėtai šnekučiuodamiesi. Kurie lėtai atsisuka tarpduryje vienas į kitą pridengdami ugnį nuo vėjo. Trokštu, kad jiems nusmuktų akiniai ir užsidegtų ūsai. trokštu, kad vakare jų žmonai iš tarpkojo iškristų silkė ir nuriedėtų palovin. Jų meilės guolin. Nemėgstu skubėti ir nemėgstu vėluoti. Bet nekenčiu laukti. Todėl, kaip žmogus, kuris šiandien vėluoja ir turi skubėti, bet yra priverstas laukti, įsikišu ausines ir tyliu breiko judesiu panyru ligotų garsų tamsiame ežere. Nebegirdžiu, kaip viršuje klykia ir kapanojasi kažkas. Po valandos sugrįžę gelbėtojai nemaloniai nustebina. Nesuprantu ką jie sako. Nieko negirdžiu. Pilvas groja morfino tablečių reklamas Vėl susigūžęs nekenčiu tų, kurie mane išgelbėjo. Eidamas naudojuosi tuo, kad nieko nebegirdžiu. Visa mentaline gerkle raunu: Sugūžėjo šūdai- Visi sukrito Išsikrovė telefonas, Popierius pasibaigė Duris laužti Kažkas ėmė Prilindo šūdų po nagu, Pribiro kokso tarp dantų Ruduo atėjo Krapštykim šerkšną nuo stogų Teks palūkėti vėl. Nežinau, kad valandą kitą. Sėdžiu. Smiliais baksnoju tekstą. Tuomet dar neskaičiau, kad „visi rašo daugiausiai autobiografijas”. O tikri charakteriai -numeruotos tvarkos vidinio išgyvenimo pakeisti motyvai pakeistais vardais. Tiek to. Kalės vandalės daug prisigalvoja. Tegul joms būna lengvos kaldros, už lango jūros smėlis, ant pagalvės galva navicko. Aš tam neturiu jėgų. Jėgų atsisakyti pasiūlymo negauto. Kažkas kažkur laksto. Kažkas atsitiko. Tikriausiai neštuvuose nebeliko asmens. Tačiau yra nevalgomos mėsos, kurią reikia išpuošti bei užkasti. Nieko panašaus nepasakyčiau apie kapines. Kapinese lankytis mėgstu. Dėl žmonių, kuriems toks pomėgis galetų pasirodyti šventvagiškai nepagarbus -stengiuosi tai daryti kaip galima rečiau. Ne kiekvienas gyvenime prisiruosia sau atsiskleisti, mėgstąs lankytis kapinėse asmeniniais reikalais. Kai nieko nelydi ar neateina ko nors aplankyti. Viso to malonumo pagrindas -aplinkos abejingumas. Manes tai neliečia. Noriu nieko nesusitikti skersai tako. Jokių apsiverkusų dėl moralinio ar finansinio palikimo,  dėl „kaip dabar mums reikės gyventi”. Kam man to reikia. Be to, bet kada galiu apeiti raudotojus tarpukapiais lanku. Nesakau, kad nėra baugu ir kad vaikštau kapinėse vienas. Bet gi tik tie draugai yra tikri, kurie moka būdami šalia nekvaršinti galvos bei tylėti savo suvarytą tylą. Apie ką ji ten bebūtų.  Numirėliai nepisa proto savo problemomis. Aišku, yra išimčių. Galėčiau išvardinti paskubomis surankiotus du tris atvejus, kai numirėliai atvirai varė protą gyviesiems ir gyvieji lankėsi pas sekso egzorcistus. Sunkiais laikais visi daro pinigus per jėgą. per galingą antgamtišką ezoterinę smilkalų kloaką.  Jennki Dents Jennki Dents. Prieš nugrimzdamas sutikau mielučių. Nežinodami patys, ežero dugne kojomis trepsėjo į ausų būgnelių taktą senų lydekų nerimą. Mielos mano žuvys. Kurių nesuprantu. Nutirpusia gerkle guliu. Ir jaučiu kaip iš vidaus mane nužiūrinėja svetimas šlykštus. Iš už nugaros išlindusi atbula neaišku kieno ranka tamsiai žaliu deimantu papuošta bejausmiu auksu aptaisyta agresyviai spaudžia prie lūpų seilėtą rudą rankšluostuką. Kaip tris kart puolusį Kristaus Kūną, su kuriuo nebenori turėti reikalų ir žydai. Susuku jį po keleto minučių ir valandos slogių minčių. Šleištulio ir tampančio silpnumo alijansą plastikiniame maiše.  Ilgai bijosiu pažiūrėt į jį. Tikiuosi nereikės mazgoti ir jis pranyks. Dže-jė-mą. Spirga sprigtas išspriegtas skrenda tuščias cigarilių gilzių katafalkas. Demonstratyviai išpučiu dūmų kamuolį žemyn. Užšokęs ant palangės spjaunu į skrybėlę, kurią tučtuojau užsimaukšlinu ant akių ir keliais sūkiais pirmyn-atgal taisau iškreipęs žvilgsnio įstrižainę. Sintetines kelnes šiurena ketvirto aukšto vėjas. Numirėlio rūbai, kaip elektriniai unguriai,  erzinančiai vejasi aplink kojas, rankas, liemenį. Kaklą nesmagiai kutena nematomas Manto Petruškevičiaus batų rankšluostis. Nuvyniojęs metu pro langą jį. Maikė griaužia šonus. Tiksi laikrodis liemenės kišenėje. Aukštas -sekundė, aukštas -sekundė. Sulaužęs batą į tamsą išnykstu neatsigręžęs.  Taip vieną naktį skridau ilsėtis į Mėnulį. Apsirėdęs numirėlio drapanomis kraterio viršūnėje pro šerkšną Žemėje stebėti kaip tuštėja parduotuvės.

---

Žmogus, kuris pietauja namie

2008-10-31

Lipa laiptais žmogus į septynioliktą aukštą. Kadangi neveikia liftai. Neveikia trys nerūdijantys sušikti liftai. Tikriausiai, kad taip, jeigu neveikia. Žioji skylės po kojomis. Kybo liftai šachtose. O pietūs trunka valandą. Galėtų pietūs trukti ir ilgiau. Ir liftai galėtų nekyboti geriau. Septynioliktame aukšte be liftų miega žmogus. Miegas trunka pusę dienos. Galėtų miegas trukti trumpiau. Ir užmigti reikėtų anksčiau. Skambina laiptais lipantis žmogus žmogui į septynioliktą aukštą. Žmogus septynioliktame aukšte suranda aparatą. Su niekuo nekalbėtu balsu atsiliepia:  -Ką?  Žmogus iš dešimto aukšto dūstančiu balsu sako: -Čia aš. Neveikia liftai. Aš lipu laiptais. Aš dešimtame aukšte. Reikia, kad tu atidarytum laiptinės duris.  Žmogus septynioliktame aukšte spėjo numigti tris valandas. Jam sunku keltis atidaryti laiptinės duris. Žmogus iš dešimto aukšto jau septynioliktame aukšte prie laiptinės durų. Žmogus iš septyniolikto aukšto irgi septynioliktame aukšte užsimiegojęs priena prie laiptinės durų. Durys stiklinės. Žmogus iš dešimto aukšto žiūri į žmogų iš septyniolikto aukšto septynioliktame aukšte su viltimi. Stiklinės durys užrakintos. Žmogus iš septyniolikto aukšto neturi rakto nuo durų. Žmogus iš dešimto aukšto susinervuoja septynioliktame aukšte už stiklinių laiptinės durų. Žmogus iš dešimto aukšto rausta, kvailai šypsosi ir vėl rausta. Žmogus iš septyniolikto aukšto gūžteli pečiais ir nusijuokia. Žmogus iš dešimto aukšto irgi nori nusijuokti septynioliktame aukšte. Žmogus iš dešimto aukšto išraudęs du kartus nesėkmingai spiria į stiklines laiptinės duris septynioliktame aukšte ir žuvies balsu prašo patikrinti gal jau veikia liftai. Žmogus iš septyniolikto aukšto nueina patikrinti, gal jau veikia liftai. Veikia liftai. Žmogus iš septyniolikto aukšto grįžta prie stiklinių laiptinės durų, žuvies balsu pasakyti žmogui iš dešimto aukšto, jog veikia liftai. Už stiklinių laiptinės durų žmogaus iš dešimto aukšto nematyti. Žmogus iš septyniolikto aukšto basas leidžiasi liftu į šešioliktą aukštą patikrinti laiptinės durų ten. Laiptinės durys atidarytos. Žmogaus iš dešimto aukšto šešioliktame aukšte nematyti. Žmogus iš septyniolikto aukšto liftu grįžta iš šešiolikto aukšto į septynioliktą. Tuo tarpu žmogus iš dešimto aukšto laiptais leidžiasi iš septyniolikto aukšto į pirmą aukštą. Žmogus iš septyniolikto aukšto laukia žmogaus iš dešimto aukšto septynioliktame aukšte. Žmogus iš dešimto aukšto nusileidžia iš septyniolikto aukšto ir iš pirmo aukšto kyla liftu į septynioliktą aukštą. Abu žmonės susitinka septynioliktame aukšte. Pietų pertrauka baigiasi. Žmogus iš dešimto aukšto valgo sumuštin, leidžiasi iš septyniolikto aukšto liftu į pirmą aukštą ir važiuoja atgal į darbą. Žmogus iš septyniolikto aukšto grįžta į savo lovą septynioliktame aukšte. Žmogus iš septyniolikto aukšto neturi darbo ir saldžiai užmiega. Tokia žmogaus iš dešimto aukšto pirma darbo diena.

---

Devynios išeitys

2008-10-30

Stebiu namus. Vienas namas, antras namas. Kitas namas. Vienas namas man nepatinka. Antras namas visai nieko. Taip, atrodo visai nieko antras namas. Kitas namas šiaip sau. Kažkuris namas turi buti visai nieko. Toks kaip antrasis. Visai nieko. Jei pirmasis namas man nepatinka, tai antrasis turi būti būtinai visai nieko. Palengva nuplevenu oru arčiau antrojo namo. Apsuku ratą aplink. Detalės išryškėja. Galiu įžiūrėti sienos nelygumus. Lango rėmas tris kartus dažytas. Jeigu ne keturis. Viršuje pageltusi balta. Mėlynas dangus juodai atsispindi stikluose. Skaičiuoju langus. Devyni. Devyni langai ir vienerios durys. Ne -dvejos durys. Po keturis su puse lango tenka vienoms durims. Skaičiuotė suskaičiuota. Devynios išeitys nenormalios ir dvejos normalios. Galima niekur neiti. Jeigu toks pasirinkimas skurdus. Pasirinkimo skaičiuotė žymiai įdomesnė už monetos mėtymą aukštyn. Herbas-skaičius. Herbas ar skaičius. Gal herbas. O gal ir skaičius. Kartojau tuos pačius žodžius keletą kartų, paskui kartojau kiekvieną žodį po du kartus nervinga greitakalbe.

---

Mano GALKOS

2008-10-29

Tiems, kurie neturi laiko. Sulaukiu pritariančių tapšnojimų iš draugų. Gerai, gerai, kad rašai tik aišku tekstai pernelyg ilgi, o mes nerandame tiek laiko jiems skaityti ir panašiai.  Tiems draugams, kuriuos myliu labiausiai ir kuriais iki paskutinio atodūsio rūpinčiausi lyg svetimas dėdė, iš kurio gatvėje nereikia imti sladainių, noriu pateikti specialiai patrumpintą reikšminį vartotojišką posmą. Mieli draugai, Jei nerandate laiko sau, abejoju ar rasite laiko mano pezalams skaityti. Tačiau galite išsiimti vieną kitą priperstą PEOPLE žurnalą iš gerklės ir jo vieton įsidėti švelnių kaip šilkas mano galkų. Toks maistas nuramina nuo draiskalų pavargusius skrandžius. Naminės galkos atrodo štai taip: O pasigaminti jas bus visai paprasta. Tam reikės: dėžutės arvi kalakutienos faršo, bulvių, morkų, salierų kamblių, brokolio, poros svogūnų galvų, baziliko, druskos, pipirų ir visokių kitokių prieskonių, kurie į faršą dedami tripirščiais žiupsniais iš nuojautos. Svogūną sutarkuokite smulkia tarka ir sumeskite į faršą. Įdėkite piene mirkytos baltos duonos riekę. Įmuškite kiaušinį. Sukite dubenyje rankomis, kol gausite vientisą masę.  Tuo pačiu, užkaiskite didelį puodą vadens. Bulves nuskuskite ir supjaustykite gabalais. Tokiais, kurie tilptų į burną. Taip pat pasiruoškite morkas, kurias sumeskite į užkaistą vandenį pavymui bulvėms. Šiek tiek smulkiau supjaustytą svogūną, brokolį ir salierų kamblius (už tris litus nusipirksite visą krūmą iš dejuojančio senuko Žaliakalnio turguje) įdėsite vėliau. Vanduo su bulvėmis, morkomis užverda -sukate delniukais česnako galvos dydžio rutuliukus (galkas) ir dedate į puodą. Kad rankos nesuliptų -kartas nuo karto pakiškite jas po tekančiu vandeniu.  Pabaigoje peiliu suvarote pjaustytus likusius žalumynus, uždengiate puodą ir einate žiūrėti kokią šūdprogramę televiziją.  Kad nepamirštumėte reikalų virtuvėje, nusistatykite timer’į trisdešimčiai minučių arba atsineškite televizorių. Suskambėjus žadintuvui -užpūskite ugnį ir atidenkite puodą.  Štai jūsų lauktas patiekalas. Ko nesuvalgysite, įdėkite šaldytuvan. Vartokite tris dienas pasišildydami po tiek, kiek suvalgysite. Sutaupysite laiko po darbo. Galėsite skirti jį šūdlaikraščiams skaityti. Skanaus.

---

Laikraštis kelnėse

2008-10-28

Ramų vidurdienį skambina seni draugai iš verbališkai psichuojančios realybės. -Girdėjai, -tvinksi kaktos gyslomis tiesiai į aparatą, -Porą apkalbų dienraščių uždarė. Nebeprasilaiko. -Laikykitės kaip nors ten, -pučiu atgal į ragą, iš kurio pavarė raudoni transparantai, maištaujantys ofice’ai, dujų granatos, šalmai, skydai, dūžtantys stiklai, degantys automobiliai, takškanti plastmasė, skarelės, kraujas, beretės ir kokteiliai. Laikykitės vienybėje, brokoliai. Aš palaikau jus iš anapus šimtupenkiasdešimčia procentų. Uždaryti velniop tą visą mėšlą. Radikaliai. Palaikau. Laikykitės. Jūs ne vieni psichuojate čia visomis išgalėmis. Esu su jumis. Tvirtai. Pakabinu aparatą ant lovos bejėge vidurdienį pakirdusio žmogaus ranka. Laikykitės kaip nors, idiotai, laikykitės draugėje. Nepaskliskite po visą pasaulį kaip amaras. Būkit savo vietoje. Kad lengviau jus būtų surasti. Kaip visus šūdlaikraščius viename spaudos kioske anksti rytą. Beje, kioskai seniai nebežino ką pardavinėti. Ėmėsi smulkaus verslo. Brukalo. Nuo smeigtuko, drožtuko iki vinilo „vežlivyj atkaz” bei Kelno vandens. Na, ir aišku, laikraščiai-žurnalai. Na ir kaip visuomet, kioske ratu leidžia dainą „seniau viskas buvo kitaip, seniau viskas buvo tikriau”. Saugiai atsisėdu aptrintaranktūriame fotelyje, susikeliu kojas po bespalviu kupranugariniu pledu (adejalu). Pirštų galais tapšnoju blizgantį gobeleną. Esu riebaluotas patriarchas. Sėdintis fotelyje beprotiškai plačioje erdvaus stiklinio išfantazuoto reichstago menėje. Niekam nerūpinčios tautos visų ryšių atstovas Europos sąjungoje. Už nugaros lentynose sukrautų knygų butaforija. Sėdžiu sau keistu vardu, paties sukurta pravarde ir išgalvota pavarde. Konservatyvus iki paraudonavimo, dešinės rankos didžiojo piršto nagu gremžinėju suragėjusios odos luobą po bakenbardo plaukais -mąstau.  Mąstau apie tai, kaip mes, kilni sena laukinė dainuojanti tauta, dedanti tiek modernios civilizacijos siekimo pastangų, patekome į niekur neregistruotą savo atmatų duobę. Sužiaugčiojęs ar tai nuo duobės vaizdinio tikrumo, ar nuo Liūtas LT siaubiningai naujo, bet amžiais nekintančio,  valdybos pirmininko įvadinės kalbos, spaudžiu raudoną, man ištikimų khmerų paleidimo mygtuką. Pakeisti aplinką. Kiekvienas gali susikurti darbui ar poilsiui palankią erdvę. Arba keletą tokių. Svarbu laiku bei tinkamai tabuliuoti per aplinkas. Bėgti nuo savęs, mėtyti pėdas. Juk praamžių išmintis sako: „nuo savęs bėgo, nuo kitų pabėgo”. Šiandien galėtume sakyti, gi „nuo miško link upelio bėgo, o nuo rusiškos meškos nepabėgo”. Aišku tiek, kad tai yra ne kas kita, kaip absoliučios nesąmonės. Bėgimas tapo sportu. Sportininkai tapo narkomanais, o reklama sukelia stresą, kaip ir aliejuje keptos daržovės ar nesiliaujantis alkano ožio mekenimas. Neperseniausiai vienas senas draugas, sužinojęs jog vykstu į konservatorių sostinę, nusistebėjo „hmm… ko čia visi į tą Kauną važiuoja”. Klausiu: -Kas gi čia taip važiuoja? -Vienas bendras pažįstamas, -sako jis, -ir dar du mano kolegos. Žodžiu visi. Malačius tu galvoju. Pch man tie tavo kolegos. Toks akivaizdus pavyzdys erdvių supainiojimo. Pats pynėjas, duotuoju atveju, tampa panašus į krepšius mugei pinantį kosmonautą. Šąla atvirame kosmose, bijo nutolti nuo laivo ir vapa nesuprantamas nesąmones skafandre. Tuo pačiu metu, skrydžių centre pliktelėję specialistai paraitotomis marškinių rankovėmis atsistoja iš savo vietų ir žiūri į didžiulį ekraną, viena ranka apglėbę save, kitos nykščiu švelniai vedžioja per naktį sužėlusią barzdą. Tikriausiai tikisi, kad jų užduoties marionetė sugrįš į sveiką protą visai netrukus. Kitu atveju teks sprogdinti skafandrą ir išvesti į kosmosą sekantį, labiau suvaldomą, pynėją. Analizuokime situaciją. Žmogaus gyvenimas susidvejinęs. Darbas, kolegos, draugai, gyvenimo draugės, partnerės, šiaip draugės, meilužės, direktorius, vežantis gabalas, tūsovšikai, seni draugeliai, tėvai, bendranuomininkai, narkotikai, cigaretės, alkoholis, kava su pienu, cepelinai, gaivios salotos, automobilio remontas, levas filmas, įdomi knyga, noras būti suprastu, atliekos, populiarumas. Tokia gausa reikalauja atsakingos manipuliacijos tabuliacijomis keičiant erdves. Smagu įsivaizduoti kas nutinka sumaišius viename inde tėvus, tūsovšikus, direktorių, narkotikus, gerą knygą, norą būti suprastu ir automobilio remontą. Jau nekalbėsime apie komedišką -gyvenimo draugė, jos komandiruotė, antrankiai, tu ir meilužė bei netikėtas draugės sugrįžimas pamiršus pasą, supainiojimo  standartą. Manau, senas draugas įmaišė čia kažkokius savo kolegas, kurie man net užpakalio nelaižo nei per nago juodymą, įdomumo dėlei. Tai tik parodo, jog žmogus, apsėstas pakvaišusio virsmo ritmo, nebespėja keliauti savo erdvėmis. Prakeiktas darbas taip apkrauna laisvąsias smegenis, kad pokalbyje su manimi, senu draugu, atsiranda sukrušti kolegos, kurių nepažįstu ir kurie pasirodo važiuoja į Kauną kaip tyčia sinchroniškai paralelinėje realybėje.  Na ir ką? Mano šuo, tas, kurio neturiu, nuvažiavo užvakar autobusu į Minską, purvinomis letenomis užšoko ant lukašenko vakarienės stalo ir pričiūreno tiesiai jam į sriubos lėkštę. Negali būti? Aš šįryt sulaukiau nemalonaus skambučio iš užsienio reikalų ministerijos. Buvau paragintas užsiimti savo šuns priežiūra. Jie pasakė – „kad daugiau tokie dalykai nepasikartotų”. Mat anot jų „šį syk atsipirkote įspėjimu, kadangi teisinėje sistemoje nenumatyta jokia bausmė už tokį nežinome kaip pavadinti tokį”. Visą laiką rėkiau jiems atgal į aparatą. Rėkiau, kad nebeskambintų niekada man daugiau, kad išsitrintų šitą numerį, kad susirinktų sau tą neigiamą energiją, kurią čia man bando per ausis supilti, kad netriestų čia tų savo ezoterinės sistemos dogmų. Įdomiausia, kad lukašenkos rūmų asilas mėgino slapčiomis mano šuvai papilti nuodų, bet benešdamas juos skrandyje, iš streso prakiurdė maišelį ir užvertė kanopas. Po savaitės šuo dar nebuvo deportuotas, bet buvau paštu gavęs pranešimą atvykti atsiimti negyvą asilą iš Gūdijos.  Kokios tuomet čia greitos erdvių keitimo sistemos veikia, pamaniau. Tokiu atveju, reikia mažiau painioti nesusijusius dalykus į vieną daiktą. Daugybės skirtingų sunkiai siejamų dalykų apskrietam nusilpusiam žmogui, prieš kažką neapdoroto sakant, derėtų pasivartyti aparato užrašinę. Galbūt ten parašyta, kad metas yra ne garsiai svarstyti, ko ten kas ir kur važiuoja. O, papraščiausiai, po darbų nuleidus galvą, tyliai skusti bulves sau virtuvėje. Ir dviem savo kolegoms. Užuot drožus svetimas smegenis per saugų draugišką kanalą.  Žinoma tiek daug to pykčio ir nebuvo, kokia didelė bausmė galėtų būti draugo praradimas. Tačiau gi ne dėl savęs stengiuosi. Be to nėra malonu į akis rėžti tai, nuo ko, nuo tavęs žmonės pasileidžia bėgti nuokalnėn.  Tikiuosi niekas neprikakojo į kelnes dėl to. Nors man kartą vaikystėje taip atsitiko. Turėjome kaime siaubingą lauko tualetą. Panašų į cheopso piramides. Apaugęs vijokliais, storų rąstų, didele sklende, sunkiomis durimis, iškaltas rudais grindų dažais dažytu kartonu, sunkiu dangčiu, pragaištinga skyle. Viduje pusmetrinis surūdijęs kablys, kurį užsikabinęs imi bijoti jog niekada pats nebeišeisi. Žodžiu, daiktas stabilus. Tiesa, dar pakrypęs kažkiek atgal nugara nuokalnėn. Kad sėdėdamas atsilošęs pamažu imtum netekti amo. Netgi seimas turėtų būti panašiai baisus, kad ten nesiveržtų kiekvienas proto prašalaitis. Rodos, juodoji ranka stumia krūtinėn į tamsiąją bedugnę. Sakau, tikrai siaubas. Pasislėpęs už žemaitiško ūkinio pastato tas tualetas buvo toks siaubūnas, kad šiandien troleibuse jaučiuosi komfortiškiau. Kas, įtariu, tekste labai ryškiai matosi ir net esu pasirengęs būti apkaltintas tuštinimosi kulto propaganda ar lengvesne psichine negalia bei gintis. Pridursiu, kad į jį taip baisu būdavo užeiti, kad aplinkui nebeaugo žolė, o per šv. Kalėdas žmonės vakare eidavo po du, kad vienas pasaugotų prie durų. Reiškia visas šis intro nuvedė mane patį pernelyg toli nuo pagrindinės temos. Vasarą, dūzgiant bitėms, būdamas pagarbiai jauno amžiaus, prikakojau geltonas savo apatines kelnes. Kadangi nebuvo priimta pačiam tvarkytis su tokiais bjauriais reikalais, kreipiausi į a.a. prosenelę Mariją. Prosenė kažką sučepsėjo dviem likusiais iltiniais dantimis, kas reiškė nelabai pasitenkinimą anūko reikalais. Mikliu judesiu iškratė kelnes, net nenumaudama jų, įgrūdo paminkštintą Plungės rajono laikraščio „Kibirkštis” numerio guzą, užmovė kelnes ir pliaukštelėjo per sėdynę „varyk!”. Praeityje buvau tolerantiškas įvairiems situacijų sprendimo būdams. Teko užėjus už trobos laikraštį išsiimti.  Neskaičiau jo. Neskaityk ir tu laikraščio, kurį atkaklieji tau grūda į kelnes. Niekada neskaityk šūdino laikraščio. Kontroliuok savo erdvę.

---

Tu nešvaistai laiko niekams

2008-10-24

Šikdamas tu švaistai laiką niekams. Smagu švaistyti lovoje laiką klaidžiojant socialiniuose tinkluose. Tinklų daug, o tikrų -visai nedaug. Netikri tinklai pakeitė geriausius draugus ir pavaliai tapo tikrais draugais. Nekenčiu šitų draugų. Jie reikalauja pernelyg daug dėmesio. laiko sąnaudos akivaizdžiai neekvivalentės gaunamai naudai. Jeigu išviso to yra kokia nors nauda. Na, bet laiko švaistymas tuo ypatingas, kad kuo daugiau jo praleidi, kuo daugiau tinklų prisiregistruoji, tuo daugiau tikiesi kokios nors naudos. Senus tinklus keiti naujais, lopai juos, tada trauki laukan naujus, užmeti senus, paprašai priminti password’us, tada vėl ištrauki tuščius senus, išmeti neseniai įsigytus ir nusiperki dar naujų kaip koks mėginantis negerti, bet nuo to bandymo dvęsiantis, žvejas. Toks užburtas ratas. O lauke toks niūrus oras, tamsios nakties pirma dalis. Tuo labiau, kad kažkas įstrigo vonioje. Dėl to negalima patekti į ją. Reikalus užgniaužia muzika gera. Ne koks kvailas rock’n’roll’as. Viduriuose vartosi kaikas. Žarnomis turbūt varinėja bjaurus pūvančio jogurto tvaikas. Derėtų kuo greičiau patekti ten, kur galima būtų atsikratyti nuodų. Ėda jie iš vidaus mane. Viskas gurgia nemaloniai. Gerai kai pilvą šildo geriausias draugas organinė aparatūra. Tartum trumpam nurimsta giluminis mėšlo huricane’as, kaip pamažu apmiršta po langais kažkieno nuolatos apmyžama žolė. Dažniausiai vertingos mintys aplanko neįtikėtinėčiausiuose gyvenimo momentuose. Tokiuose kaip pasislėpimas tualete. Aišku jeigu niekas nepradeda klebenti durų. Skubomis lakstyti rankena penkis kartus per dvi sekundes. Nu dieve, net namuose negalima ramiai pašikti. Aš gi noriu kuo skubiau netrikdomas atsikratyti slegiančių nuodų, kol nepritryško į vidų man jų. Žinoma, tai tik įvadas į gražias mintis. Siurealistinė nuodų atsikratymo nuojauta. Gerai jog niekada neskaičiau žmogaus su nežmoniškai riestais ūsais apybraižos apie šūdus. Žinau tokią esant, bet nemanau, kad tai trukdys apsirašyti vieną kitą asmeninę tuštinimosi patirtį. Nes čia įžvelgiu proceso genialumą -pasislėpus jausti diskomfortą dėl galimo įsiveržimo. Gal būtų tikrai siaubingas toks kvailas sutapimas, kai trinktelėjusios atsiveria durys, o šūdas garsiai pliumpteli tuopačiu kaip ir megindamas prasmukti nepastebėtas. Garsas su kvapu jį išduotų dėl ko nepavyktų dingti incognito. O gal išduotų mano logiškai paprasta sėdėjimo vieta. Žodžiu komplektas įmanomų nemalonumų: salsvą kvapą nuo porceliane mėginančio slėptis žmogaus lydintis pliumptelėjimas. Vargiai ar įsibrovėliai išsigąstų bei pasijustų nemaloniai. Įsibroveliai, tikėtina, pasijustų toliau lūpų kampučių lengvai pralobę tokio linksmo atsitiktinumo dėka. Manau, mėgintų vaidinti sumišimą, be garso prunkšdami užvertų duris. Tai neesmė. Tai tik viena galima atsitikimo prielaida. Pernelyg aiški komediška kvailystė. Durnas atsitiktinumas. Tokių atsitiktinumų reikia vęngti, nes prie gražių minčių jie nepriveda, o priveda prie iki finalo, akivaizdžios nesąmonės. Tokias nesąmones reikia neigti garsiai, vaikščioti po senamiestį pasakojant nuodugniai kiekvienam sutiktam valkatai. Padorūs žmonės tokių nesąmonių negali klausyti ilgiau kaip keletą minučių. Lygiai tiek, kiek jau klaidžiojančiomis akimis ieško danguje tyro žodžio „atsipisk” varianto. Štai, pagaliau jūs pažvelgėte į dangų, Asile. Štai tas žodis, kurį norėjote rasti, bet nedrįsote ištarti. Todėl užbėgdamas už akių tariu jį pirmas jums irgi vietoj „eikit nach jei nesugebate išklausyti istorijos iki galo”. Taip nutinka rimtiems žmonėms, kurie atsakingai žiūri į gyvenimą. Tokiems, kurie kala pinigus iš ekologijos idėjos, ir kurių yra begėdiška dauguma, kurios apsuptas gali imti pats dalintis kaip ameba: į daugumą, pasilikdamas sau psichosomatinę, mažąją dalį tiesos. Kadangi istorijos apie tuštinimosi subtilumus nėra tai kas padeda išsilaikyti mainstream’iškoje aplinkoje kuriant sentimentalaus openminded’o savęs vaizdą, tokie žmonės nesugeba susikoncentruoti trumpam atpalaiduojančiam efektingo pabėgimo seansui, jaučiasi kažkiek kalti dėl savo sumyžtų lūkęsčių. Noriu pabaigti apie gražias mintis, kurios sukaria kas kartą milžiniškus atstumus atnešti atsakančią žinutę. Ilgų atstumų didžiausias minusas -juose stipriai nugaruoja pranešimo užtaiso euforija. Panašiai, kaip nugaruoja praeitis ir šilto vandens garai paskleidžia ekstaziškai šaldančio slapčiausias vietas želė aromatą. Niūniuojamos dainelės melodija primena „aš nelaižysiu tavo dziundzės, bet tu pasakyk, kad tai yra tas žodis, kurio neišgirdusi negali pradeti čiuuuu…” Įbaugintas pažeidžiamas žmogus ekologiškai gūždamasis po vandeniu slepia didžiausią nešvaros paslaptį, kuri iš aukštai krisdama jungiasi su kitomis paslapčių srovemis, kurios kriokliu krenta į tamsios paslapčių upės dugną mieste. Džiaukimės kol galim, kad viso šito siaubo nematome sujungto į vieną didelį faktišką puzzle’ą. Vieną dieną paslapčių dėlionė pakils galinga kaip šluotos banga ir nusvies mus į Kačių planetą. Kačių planetoje išgyventi bus žymiai paprasčiau. Reikės liautis valgyti. Galima tik lakti, o tuštintis reikės į atvirą kosmosą, kur neaišku ar kas yra. Rasis naujos orbitinės gyvybės formos. Salsvos tirštos dujos. Tokias dujas seanso pradžiai leidžia vagys plonyte žarnele miegantiems šeimininkams pro durų apačią, rakto skylę  arba duryse integruotą plyšį laiškams. Kaip kam patogiau. Norėdami tų dujų paragavimo išvengti, turime stengtis kaip galima greičiau atsikratyti nuodų savo viduje. Turime vėl jungtis į socialinius tinklus. Turime skleisti žinią apie didžiulę grėsmingq bangą, apie vagiamas dujas, apie fiktyvias miegančių šeimininkų savižudybes. Gal net turime perdavinėti kibinus iš rankų į rankas. Turime užtvenkti užtvanką ir užkirsti kelią nelaimei. Šikdamas tu nešvaistai laiko niekams, o sąmoningai stengiesi kaip galima greičiau atsikratyti iš vidaus tyliai žudančių nuodų.

---

Darbo birža (tęsinys)

2008-10-23

Vėl sėdžiu darbo biržos koridoriuje ir mąstau. Kodėl pasienėmis išrikiuotos kėdės susuktos po keturias. Trys atverstos. Dvi žaliais dugnais, viena geltonu. Ketvirta uždengta. Snūduriuojančia žmogysta. Durys prasiveria. Žmogysta krupteli, pašoka. Atversta. Žalia. Žmogysta įkiša galvą tarpdurin, ranka cypdama beviltiškai nuslysta rankena. Neatspėjote. Jūsų eilė vėliau. Sekantis. Žmogysta klesteli atgal. Užversta. Dalijame iš naujo. Užėjimas. Vyras juoda odine, iškritusio iš balno jojiko, kepurėle pašoka sulaukęs savo eilės. Ta proga vėl nepataikau į reikiamą, telefono ekrane nupieštą, raidę. Turiu pasakyti, kad telefonai lietimui jautriais ekranais nėra pritaikyti tekstams kurpti. Įgūdžiai čia visai neprieko. Mėginu visaip -pasidėjęs ant kelių, nykščiais makledonietišku playstation stiliumi. Sukuriu netgi neprastą baksnojimo smiliais, aparatą laikant iš kraštų nykščiais bei likusiais pirštais, teksto rinkimo metodą. Apsidžiaugiu, jog tebeturiu visus pirštus. Neduočiau nei vieno nukirsti, tačiau galvą galėčiau guldyti dėl didžios tikimybės, kad šiame pastate būtinai yra pora žmonių, kuriems trūksta pirštų. Ir nėra tai joks statistinis praregėjimas. Paprasčiausiai, žiūriu žmogystai į akis ir matau jog ji kišenėje neturi piršto. Mažytė dievo dovana šiais sunkiais laikais. Netgi moku pirštų pavadinimus atmintinai. Žodžiu, smiliais baksnoju pasikišęs aparatą po nosimi. Nebent smilius painioju su rodomaisiais. Bet tikrai ne bevairdžiais Galvoju apie laukiantį didžiulį darbą (kurį iki šios vietos jau atlikau) -vėliau suvesti gimtos kalbos keistas raides. Periferinio matymo įgūdžiai kužda jog mano, tokio eilės laukimo būdo niekas nebestebi. Kontuzija baigiasi. Migla sklaidosi. Į ausis parplevena garsas. Atsipeikėjęs nuo tokio netikėto sugrįžimo suvokiu jog kažkas nepataisomo siaubingo atsitiko. Žarnose kažkas spazmiškai sugargaliuoja. Mėginu vytis laiką. Dairausi kas čia vyksta. Kas cia atsitiko? Ką praleidau? Rusas autais apmūturiuota šautuvo buože be atvangos tranko man į galvą. Mėginu dengtis rėkdamas „kas blet atsitiko?!”. O gi pa-si-ro-do, pasirodo, nieko baisaus neatsitiko. Atėjo naujas eilės narys. Karingai nusiteikęs komandos draugas, pasišiaušęs lopelis spalvinga uniforma. Per petį permesta tabokinė. Tai jis sprogdino orą klausimais apie eilės galą. To sprogimo banga parbloškė mane į realybę sudaužyta galva. Pažadėjau kitą kart būti atsargesnis. Skirti žymiai daugiau operatyvinės atminties periferinio matymo budėjimo rėžimui. Nusiraminu. Sėdime. Tylime kas sau. Vėl visi vogčiomis žvilgčioja į mano esemesus, kurių nepalydi jokie įprasti bendravimo pilnatvę liudijantys atsakymų garsai. Pasirodo po sprogimo bangos likau gulėti vienas prie tikslo durų. Atsisėdu, trinu sumuštą galvą, dairausi užsimiegojusios stirnos akimis, tartum būčiau pamiegojęs kino salėje. Rusas kažkur jau dingęs. Mano kovos draugai sėdi sekančiame kvartale. Pagarbiai žiūri į ligą baksnoti smiliais. Jaučiuosi dėmesio centre. O man tai taip patinka. Aplinkui disponuoju aštuonių metrų kūrybine erdve. Juk ką gali žinoti, ar mane stebintys laukiniai žvėreliai, neatsitraukė atokiau bijodami būti suskaičiuoti bei įtraukti į paslaptingo jiems sąrašo sūkurį. Vėl sukruta eilė. Žilo vyro klausiamas linktelėjimas galva-smakru „aš ar jis pirmas?” tik patvirtina tai. Tikriausiai žinote tokius žilus vyrus. Ne pražilusius praeities skystaus žilumo šviesiaplaukius, o žilus brunetus juodžiliais ūsais. Gražu. Pasiruošimas, isibėgėjimas, kilimas. Paskaudo užpakalį besėdint. Užsimanau namo kaip vaikas. Vėl laukimas prakeiktas. Tuomet nieko negali daryti. Negalima niekur įsivelti, nieko  negalima pradėti, nes betkada mane gali pašaukti. Tuščio laiko kankynės kordebaletas. Nespėju šio baigti. Būtent taip ir atsitinka -aš sekantis, kuris pameta bedarbio kortelę stodamasis. Atsigręžęs seku keturiu rodytojų pirštus. Visi turi po penkis. Nebent kuris nors paslėpė arba atseit užlenkė neturimus pirštus ir vaizduoja, kad visi. Klesteliu į himarojinį granuliamaišį (tokia maišo formos kėdė). Pagarsinu The Knife. Kraujo apytakai pagerinti, gerai būtų po užpakaliu pasikišti stiklinį rutulį iš bananžolės vazono. Nepadarau to tik dėl „stiprių puritoniško konservatyvizmo pažiūrų”. Esu užaugęs konservatorių mekoje. Nors, aišku, knietėtų tai išmėginti. Gaila, rutulys didelis. Be to tegul palaukia savo eilės. Anapus durų patenku į „judėk greitai” laiko zoną. Nespėju mirktelėti, kaip pasirašau siūlomo koldūnų gamybos vadovo darbo atsisakymą. Trys atsisakymai -Viskas. Čia pirmas. Moteriškos lyties darbo biržos tarpininkas numeta penkių lapų segtuvą. Siūlomų darbų sąrašas. Rinkitės rinkitės rinkitės. Nieko nesitikėkite iš manęs, ieškokite pats. Triedžia greitakalbe. Aš negaliu taip greitai išsirinkti darbo. Per penkias minutes. Ypač kai koridoriuje kosčioja eilė, kuri tik ir laukia, kad greičiau išeičiau. Ypač kai neatostogavau tris metus iš eilės. Aš noriu nafik pailsėti. -Pasirašykite čia čia čia. Kodėl atsisakote?, -klausia ir pats atsako -Todėl, kad jums netinka, neturite įgūdžių, o mus tikrina auditas už sienos ir aš turiu jums kažką pasiūlyti. Vienai siuvėjai neparašiau, kad ji nesutiko, dabar turiu problemų. Gal teks su dukryte po medžiu nakvoti. Šlykšti manipuliacija jausmais. Aš irgi turiu problemų. Visi turi problemų. Galiu gi nuvykti į tą koldūnų fabriką ir apsivemti tiesiai per vidurį „laba diena”. Šiaip koldūnus valgau retai. Ir tik elitinius. Žodžiai „norfa” ir „marfa” yra sinonimai. Taip gražiai suvystytas, pasirašęs dešimtis kartų, pagaliau esu laisvas. Nelyginant kūdykis besišypsantis, kad nežino kiek nedaug yra laiko dvi savaites išgulėti šūduose. Iki po dviejų savaičių. Be garso sujudindamas lūpas atsisveikinu su per telefono ragelį nieko nematančiu tarpininku ir jo nematoma spekuliatyvine dukryte. Persilenkęs darbo paieškų planų lapus išeinu ilgais dažytų lentų kiliminių dangų koridoriais. Judu lėtai, kaip Persijos princas vienos lentos gyvenimo tiltu. Kad priešai nepabustų nuo judančių lentų, judančių kėdžių, susuktų eilėmis po keturias, nuo vibracijų, judančių mieguistų nugarų trinkčiojimo į sienas. Beautifull burnout. Jei patekote čia -nedarykite klaidos: nepamirškite ausinių. Nebent labai trokštate įspūdžių. Tiesmukos nesintetinės bemelodinės inspiracijos. Aš šiandien suklydau, bet viską jau dabar atleidau. Vyras, žokėjus odine kepure ir akiniais, kurių fronto kampučiuose žybčioja žvilgsnį pavojingu darantys aštrūs į plastmasę įlieti metaliniai laikikliai, užsimetęs koją ant kojos, brauko kažkokius langelius su skaičiais, vėl įrašinėja skaičius. Ne kryžiažodis, o nesuprantamas skaičiakryžis. Šitam ilgai negalėsiu atleisti už persikreipusią sėdėseną. Negana to, jog nėra kuo kvėpuoti, tai reikia sukurti diskomfortą kitam šalia sėdėti. Alkūnę nuo ranktūrio, joptvaimat! Tenka nebylomis pagauti jo sielos virpesį, atsisėsti sinchroniškai, persikreipti, pasvirus šonan kaip ir jis pats. Stengiuosi nežiūrėti penkiasdešimtmetei madonai paraudusiomis užtvinusiomis ašarojančiomis lubose ieškančiomis paguodos akimis. Belieka išmesti vieną ausį, kad geriau girdėčiau  „…Ne, tai buvęs dirikas taip ir sakė. Ne, Ramune, sakė jei reikės tai aš tau rekomendacijas geriausiais parašysiu ir jei kas skambins pasakysiu viską, na, kad super. Gerai, kad neišėjau per piktumus, nes dabar… Tai vakar gi skiepijo visus, o tu paskiepijai savo? Ne, tai dabar siūlo jau kur nuėjau, tai sakau viskas o.k., sako pagalvok, sakau jau man tinka iš karto matau. Cha cha! Ne, nu tai atlyginimas taigi beveik dvigubai mažesnis. Ką aš žinau”. Arba demonstratyviai išsitraukti aparatą ir begėdiškai pradėti daryti viso šio mėšlo, į kurį iklimpau sąrašą. Akiplėšiškiau būtų daryti to mėšlo fotografijas. Tik už tai galima gauti į galvą iš tikrųjų. Nes visi puikiausiai supranta, jog kartu su manimi iki ausų įklimpo mėšlan. Bet nė vienas nenorėtų akivaizdžiai nusifotografuoti. Na, jei visus drauge -tikiu, tikrai įkalbėčiau. Pasispyriotų dėl menamo kuklumo, bet vistik sutiktų. Juoba, kad ir aš aišku fotografuočiausi. Pasikeistume elektroniniais paštais. Madona tikrai neturi pašto adreso. Duočiau paskambinti dukrai, paklausti „koks tavo įmeilas, mums atsiųs nuotrauką”. Kam to reikia. O kai darau aprašus, tai kas ten supranta ką rašau ir kodėl. Gal apie mus, o gal apie „Kažką”. Dėl visako truputį žmogus pasitempia. Atseit, jei jau apie jį rašau, kas gali būti visiškai tikėtina, o gali būti ir visiškai neįmanoma, kad ne apie jį rašau, o tikrai „šiaip kažką”. Šiuo atveju rašau būtent apie „Tą” pirmąjį. Apie mus. Apie mūsų bendrai kerpamą avį. Žodžiu apie nieką iš esmės. Kaip fotografija -žmogus pasitempė pagal įsivaizduojamą savęs šabloną ir mano, jei aš nespėjau dabar parašyti žodžio, tai negaliu to padaryti vėliau? Absoliuti nesąmonė. Visi fotografuoja akimis. Išryškinsiu kadanors. O nuotraukas apdoroja laboratorijose tik laborantai, o kartais net ne patys -per asistentus. Asistentai mėgėjai atsipalaiduoti. Kartais laboratorijose įvyksta sprogimai. Sumaišius medžiagas sprogsta burbulas. Mūsų birbulas, skaičiau, kelyje aštuntas į Didįjį Sprogimą. Latvių trečias. Bus proga nuvalyti nuo grindų gėdingą šlapią latvišką turtėjimo dėmę. Paimti mėginį ir nunešti tyrimui į geštalto terapijos centrą. Įdomu, ką jie pasakys apie iš Amerikos lektuvu atskrendančią vartotojišką Krizę. Ji pasikeitė, subrendo. Siekia karjeros. Daug bendrauja. Valdo kompiuterį. Nebe ta liūdnų akių ilgakasė, žaidžianti po blokinio namo aprasojusios virtuvės stalu. Kur vyrai pajuodusiais paakiais neramiai trina staltieses alkūnėmis, kol moterys prie viryklių verda sąjūdžio sriubą. Dabar Krizė jau didelė, pakeitė lytį ir yra pasitikintis savimi kokso uostęs vaikinas su skrybėle, be vieno priekinio danties, vilki trumpą rožinės panteros kailiuko striukytę. Įdegęs soliariume, plaukus susišiaušęs, ironiškai išsišiepęs žvalgosi pro skrendančio Bongo langą. Mato dūmų kamuolius. Skuba namo pasipuikuoti. Per petį apkabinęs tuščios sėdynės atlošą, kartais nervingai per čiurną aukštyn-žemyn girgždančiai kraipydamas atsainiai užsimestos kojos geltoną lakuotą popfano batelį, griežia dantimis iš pasitenkinimo. Kai pradėjau svarstyti globaliau -dezorientavausi, pasimečiau. Atsigavau. Paaiškėjo, jog gerą pusvalandį vaikštinėju po mainstream’o supercentrą, įsimetęs rinkinį iš perdirbto popieriaus pagaminto rudo šikamo popieriaus. Matyt pasąmoningai rūpinuosi kitais pagal slaptą esemesinį pranešimą „gal tualetinio grįždamas nupirktum?”. Aišku, anuomet, dar būdamas blaivaus proto, rašiau atgal „aš nenaudoju, tu nusipirk kiek tau reikia”. Su šypsenėle dėl atsargos. Atsarga santykiams gėdos gi nedaro, kaip ir tyla gera byla ar kitos tautosakos juostos. Taip ir tualetinio juostos -guli susisukusios štampuotoje pintinėje, aš gyvas sveikas, ne miške į mane nešovė medžiotojas ir neišėmė dar niekas iš pilvo vilko kaukiančio iš alkio. Visiškai netikėtai dingteli galvon mintis apie koldūnus. Gal žinote kodėl? Bevaikštinėdamas sutinku pažįstančias akis šviesių plaukų dažytoje galvoje įstatytas. Gilias, tamsias, bet neįdubusias. Matyt beklejodamas ratais būsiu jau nebepirmą kartą jas čia sutikęs. Pamirštu kaip prikala prašymai nupirkti popieriaus. Tokie prašymai turi nedidelę paslaptį po eilute. Tai skamba galvoje, kaip „nupirk tualetinio popieriaus, nes aš sušluostysiu visas tavo daugiasluoksnes nosines”. O tai nėra gerai. Ypač, kai esu bedarbis bei vaikštau visur šniurkščiodamas nosimi. Išmokau darbo biržoje. Malonūs butiniai rūpestėliai. Grįžtu prie akių galvoje įstatytų. Būtent. Paryčiais mačiau jas iš devyniasdešimtpirmųjų pavogtame filme „Year Of The Gun” su Sharon Stoune seksualumo apogėjuje. Patariu pažiūrėti. Tiems, kam virš trisdešimt. Nežinau ar man visuomet patiko tokia arkliško pagurklio sulaukėjusi galvijė, ar tai dėl to, kad silpnai atsimenu praeitį, o vogtas filmas truputį horizontaliai sustumtas. Veikėjas, rašantis kažkiek išgalvotą publicistinį romaną apie raudonąsias brigadas papuola tų brigadų nemalonėn. Žodžiu viskas ten susiję susipynę persimaišę. Viena sekso grįžus namo prie slenksčio su rūbais įžangų, išrauna tiesiai iš parduotuvės per viršugalvį į Romą. Apsuka ratą su balandžiais ir grįžta. Mat Velykų stabė jau apsėklinta, sustumtų kūnų sustumtoje lovoje gyvuliškai dejuoti kaip įsiutusi bulė baigė, liko miegoti, jis išėjo, ji rado jo paslaptį ir perskaitė ją. Toliau jis netikėtai grįžo. Jie pradėjo rietis ir man teko skubiai pasišalinti. Kad nebūtų įtartina „ką čia veikiu”, išsitraukiau aparatą ir paskambinau savo biožadintuvui tiesiai iš supercentro. Norėjau išbarti, mat buvau išvakarėse žinute užsakęs pažadinimo paslaugą vienuoliktai valandai ryto. Paslaugos negavau. „Aš dabar susitikime, aš dabar susitikime” šnabždėjo žadintuvas iš už šimto kilometrų. Nebent tas susitikikmas kur nors netoliese. Ir neaišku kas pirmas padėjo ragelį. Kaip ir neaišku kokį trupėjimo lygį pasieks santykiai paremti megąvimusi bedarbyste, trumpėjančiomis dienomis, retais skambučiais bei dėmesio stoka. Tai parašęs nusiraminu. Gal dėl to, jog šalta kojoms.

---

Darbo birža

2008-10-21

Ne ta, kurioje prieš dešimt metų stovėdavo vyrai dienos darbų buteliui vyno. Čia jų jau nėra. Visi mirė. Man pavyko užsiregistruoti šiandien. Pagaliau iš antro karto. Mat pirmąjį kartą atvykau pervėlai. Pramiegojau. Niekas net nežino kada bus jo pirmas kartas. Nei jis pats, nei darbo biržoje. Todėl, manau, atvykau laiku. Penktadienį, likus dvidešimčiai minučiu iki darbo biržos darbo pabaigos. O tai nėra gerai.  

---

Stoviu ilgoje eilėje

2008-10-03

Stoviu ilgoje eilėje. Po remonto atsidariusiame prekybos centre. Per žmones sudėtinga perlipti. Priglaudęs alkūnes prie šonų manipuliuoju plastikine pintine. Manipuliuoju tarp žmonių. Veidą ima dilgčioti iš erzulio ar gėdos. Viena po kitos žaibiškai atsiveriančios poros kelia neapsakomą peršulį. Norisi sauja susiimti veidą ir tri nti trinti jį. Kodėl taip yra? Kodėl aš kaistu? Kodėl man gėda, kad netrukus pavalgysiu?

---